Emigracija didina atlyginimus, bet gresia išnykimu

Sigita Stankevičiūtė

Apie migracijos mastus rašyta daug straipsnių, tačiau daug mažiau tirtos šio reiškinio sukeltas socialines-ekonomines pasekmės. Nors emigracija iš Lietuvos yra nevienareikšmis procesas, kurį sunku įvertinti, tačiau daugiau ar mažiau sutariama, kad emigracijos pasekmės šiuo metu yra daugiau teigiamos: mažėja nedarbas, auga atlyginimai. Antra vertus, ilguoju laikotarpiu gali pasitvirtinti ir itin nepalankūs scenarijai.

Migracija neigiamai veikia BVP

Galima išskirti tokias neigiamas emigracijos trumpalaikes pasekmes (tiesa, jų gali būti ir daugiau): Bendro vidaus produkto (BVP) mažėjimas, vidaus paklausos sumažėjimas. Tuo tarpu neigiamos ilgalaikės pasekmės išskiriamos tokios – kvalifikuotų žmonių emigracija, „besivystančios šalies“ likimas, mokesčių mokėtojų sumažėjimas.

Emigracija gali lemti BVP mažėjimą: žmonės išvykstant, prekių ir paslaugų suvartojama vis mažiau, tad mažiau gaminama ir dėl to mažėja BVP.

Tai ir rodo praeities tyrimai. Po to, kai Lietuva įstojo į ES, padidėjo emigracijos mastai. Pagal 2006 metų Lietuvos banko atliktą tyrimą, tuo metu buvo prognozuojama, kad trumpuoju laikotarpiu (kai emigracija buvo didžiausia) kiekvienais metais dėl jos bus nesukuriama maždaug 0,7–1 proc. BVP. Ilguoju laikotarpiu, kai emigracijos mastai yra santykinai mažesni, dėl emigracijos, kaip buvo prognozuota, iš viso bus nesukuriama 7 proc. BVP. Tačiau tokie duomenys yra gaunami kitoms sąlygoms nekintant, t. y. nežiūrint, kokį poveikį turi darbo našumo kilimas, vidaus paklausos ir kredito didėjimas, ES fondų parama.

Dėl emigrantų srauto, sudarančio 1 proc. darbo jėgos, Lietuvos ekonomikos patirtas nuostolis yra 0,5 proc. BVP per pirmuosius dvejus metus ir 0,7 proc. – per pirmuosius penkerius metus. Tai reiškia, kad žinant emigracijos mastą galima apytikriai įvertinti jos poveikį šalies ekonomikai.

Kvalifikuotų darbuotojų nutekėjimas stabdo šalies vystymąsi

Ypač neigiamos įtakos gali turėti daug didesnė kvalifikuotų darbuotojų nei nekvalifikuotų darbuotojų emigracija. Jei kvalifikuota darbo jėga judės iš Lietuvos į užsienį, o daugiausiai liks menkai kvalifikuota darbo jėga, ar tai nelems Lietuvos „užsikonservavimo“, ar nebus taip, kad Lietuva taps (ar liks?) besivystančia?

„Taip ir yra. Ir mūsų darbdaviai apie tai jau sako ir prašo palengvinti užsienio nekvalifikuotų darbininkų įvažiavimą. Tiesa, jie tik betonuotojus ar dažytojus kvalifikuotais vadina. Kol kas nekeliamas klausimas apie fizikų, programuotojų ar mikrobiologų „atsivežimą“. Atrodytų, kad tai yra lengviausias ir geriausias kelias. Bet jeigu bus galima lengvai atsivežti nekvalifikuotos darbo jėgos, tai Lietuvoje ir kursis tokie verslai, kuriems reikia nekvalifikuotų darbuotojų“, – teigia habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas Lazutka.

Anot profesoriaus Romo Lazutkos, turi būti ne vien vienpusė kvalifikuotų darbuotojų emigracija. Jei išvažiuos tik aukštesnės kvalifikacijos žmonės, o tas vietas užpildys nekvalifikuota darbo jėga, kur nereikia išsilavinimo, tai šalis taip ir liks atsilikusi. Labai gerai, kai viliojamos aukštųjų technologijų bendrovės atvažiuoti čia ir kurti padalinius: tuomet reikia aukštesnės kvalifikacijos žmonių, tuomet netgi atvažiuoja aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai iš kitų šalių.

Ypač skaudi Lietuvai problema – protų nutekėjimas. Tai ilgalaikė pasekmė. Lietuva – nedidelė valstybė, jeigu joje ir toliau mažės gyventojų, didės emigracija, menkės Lietuvos intelektinis potencialas, bus prarandamos investicijos į žmones, lėtės technologinė pažanga, mokslo raida ir ekonomikos plėtra.

Emigracija mažina nedarbą

Teigiama trumpalaikė emigracijos pasekmė yra nedarbo lygio sumažėjimas. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos banko 2006 metais atliktą tyrimą, dėl emigracijos ir naujai sukurtų darbo vietų sumažėjo nedarbo lygis: jei 2003 metais jis buvo 12,5 proc., tai 2006 metais jis siekė 6,4 proc. Taigi nedarbo lygis ateityje gali būti sumažėjęs iš dalies dėl dabartinės emigracijos mastų.

Be to, dar vienas emigracijos trumpalaikis privalumas (iš darbuotojų, ne darbdavių perspektyvų) – emigracija gali lemti darbininkų, kurių pradeda trūkti, atlyginimų didėjimą. Kaip tai atsitinka? Dėl emigracijos darbo jėgos pasiūla sumažėja, sumažėjusi pasiūla (kaip žinome iš ekonomikos vadovėlių) lemia atlyginimo didėjimą. Jei Lietuvoje pradeda trūkti kokios nors srities darbuotojų, tai juos stengiamasi pritraukti didesniais atlyginimais.

Po to, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, atsivėrė daug galimybių. Tuo metu dėl emigracijos pakilo dirbančio nekvalifikuoto asmens darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, tačiau dirbančio kvalifikuoto asmens darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sumažėjo. Taip buvo dėl to, kad nekvalifikuotų darbininkų gretos didėjo labiau nei kvalifikuotų. Taigi ir dėl dabartinės emigracijos, tikėtina, kils atlyginimai tų specialybių žmonių, kurių labiausiai trūksta.

Kita vertus, kita teigiama trumpalaikė emigracijos pasekmė – emigrantų uždirbamų pinigų pervedimai. Jie didina vidaus paklausą, vartojimą ir investicijas. Svarbus ir kitas ekonomistų išskirtas aspektas – migrantų su nauja patirtimi grįžimas. Be to, valstybei nereikia teikti socialinės paramos.

Neigiamų emigracijos pasekmių dar nematyti

Prof. R. Lazutka teigė, kad šiuo metu Lietuvoje pastebimos tik trumpalaikės teigiamos emigracijos pasekmės: jei žmonės neišvažiuotų – nedarbas ir skurdas būtų didesnis. Tačiau, jis priduria, kad ilgojo laikotarpio emigracijos pasekmės, tikėtina, bus kitokios.

Žinome, kad nuo demografinės struktūros labai priklauso ekonomika, gerovė. Prognozuojama, kad dirbančių ir nedirbančių santykis blogės dėl sumažėjusio gimstamumo, žmonių gyvenimo trukmės ilgėjimo. O tai, kad žmonės ilgiau gyvena ir ateityje dar ilgiau gyvens, reiškia, kad jie vis dar gyvens ir nebūdami darbingi, vadinasi, reikės mokėti už jų sveikatos apsaugą ir pensijas, ir tai gali tęstis labai ilgą laiką. Tai ekonomikai turės neigiamų pasekmių, teigia profesorius.

Prarandami piliečiai, lemiantys politinį Lietuvos likimą

Emigrantai dažnai nebedalyvauja šalies politiniame gyvenime, irsta vidurinysis sluoksnis, kuris reikšmingas demokratijos palaikymui.

Anot PVI atlikto tyrimo, emigracijos metu prarandami piliečiai, lemiantys Lietuvos politinį likimą. Didėja susvetimėjimas Lietuvos politiniams procesams, silpnėja jų ryšiai su tėvyne ir visuomene, taip pat perspektyvos į ją grįžti.

Emigracija ypač silpnina sunkiai besiformuojantį vidurinįjį sluoksnį, be kurio negalima tikėtis stabilios ir pažangios demokratinės valstybės susiformavimo. Be to, ilgalaikė migracija kilmės valstybei yra žalingesnė nei trumpalaikė: prarandamos lėšos, investuotos į žmonių išsilavinimą, prarandami specialistai, blogėja demografinė situacija. Į demografinę Lietuvos situaciją dėmesys turi būti ypač atkeiptas.

„Emigracija yra viena opiausių, labiausiai gyventojų skaičiaus mažėjimą veikiančių veiksnių. Lietuvoje yra mažas gimstamumas, pernelyg didelis mirtingumas. Jaunimo emigracija yra ypač aktuali. Ji turi neigiamos įtakos tokiems reiškiniams kaip šeimos formavimasis, gimstamumas, sveikata. Mirtingumas yra didelis lyginant Lietuvą su kitomis panašiomis šalimis. Ir jei mes prieš kokius trejus metus galėjome lygintis su Latvija, Estija, kur mirtingumas buvo šiek tiek didesnis, tai dabar Lietuva atsilieka. Ten mirtingumo rodikliai gerėja, o pas mus išlieka blogesni“, – LTV laidoje „Akiračiai“ teigė habilituota socialinių mokslų daktarė, profesorė Vlada Stankūnienė.

Žaidimas su degtukais benzino kolonėlėje

Į klausimus, gal tos tautos ir nereikia, gal reikėtų būti kosmopolitais, pasaulio piliečiais, filosofas prof. Alvydas Jokubaitis atsako neigiamai ir priduria, kad tautinės valstybės nykimas reiškia ir vertybių nykimą.

„Valstybės nėra vienodos, jos yra skirtingos, jos nėra padarytos iš individų, jos priklauso nuo kultūros. O kai individas tapatinasi ne su tauta, o su žmonija, tada nebematome jokių skirtumų. Nebematoma skirtumų tarp daugybės dalykų ir svarbiausia tarp gėrio ir blogio. Tai yra sietina su tautinės valstybės nykimu“, – teigė Vilniaus universiteto profesorius. Šis reiškinys kelią ir kitą klausimą – o kam tuomet, išnykus tautinei valstybei, priklausys suverenitetas? „Konstitucijoje parašyta, kad suverenitetas priklauso lietuvių tautai. Kiekvienoje emigracijos bangoje yra kažkas daugiau nei individas, kažkas neapibrėžčiau. Tada atsiranda ir „žmonija“. O „žmonija“ yra viskas ir niekas [...]. Noriu pabrėžti, kad emigracija yra pirmiausiai tai, kas yra žmonių galvose: kiek jie tapatinasi, kiek jie turi ištikimybės. Jei emigracijos skaičiai didės, tai čia, į Lietuvą, reiks įsivežti darbo jėgos, čia turės atvykti kiti žmonės. Ar atsilaikys tautinė valstybė? Nenoriu dramatizuoti, tačiau, rodos, žaidžiame su degtukais benzino kolonėlėje“, – teigia filosofas prof. dr. Alvydas Jokubaitis.

Pasak filosofo, jei tautinės valstybės nebeliks, neaišku, kas atsiras jos vietoje, taip pat nebeaišku, ar kitokiame politiniame darinyje galėtų funkcionuoti demokratija. „O kas vietoj tautinės valstybės yra siūloma? Man nėra labai aišku. Greičiausiai imperija. O aš tikrai nežinau nė vienos demokratiškos imperijos. Matot, kyla problemos su demokratija, be to, atsiranda individas, kuris kitaip suvokia save, kitaip save tapatina. Jei XIX amžiuje visi buvo mokinami save sieti su Lietuva, tai dabar mokinama, kad tas tapatinimasis yra nebesvarbus. Turi būti pasaulio pilietis, kuris gali gyventi bet kur. Pilietis mokomas būti be visų, kaip Hėgelis pasakytų, tarpininkaujančių formų. Tačiau tarpininkaujančios formos yra būtinos, mes ugdome kartomis šiuos dalykus, mes save susiejame, mes norime save susieti“, – teigia prof. Alvydas Jokubaitis.

Emigracija – geopolitinio saugumo garantas?

Kita vertus, anot Pilietinės visuomenės instituto, užsienyje egzistuojančias lietuvių bendruomenes galima panaudoti Lietuvai palankiais lobistiniais/spaudimo tikslais, remtis tenykščių lietuvių balsais formuojant viešąją nuomonę ir darant įtaką užsienio valstybių politikų sprendimams.

Iš dalies apie tai kalbėjo filosofas prof. Gintautas Mažeikis „Santaros-Šviesos“ suvažiavime. Jis teigė, kad apie emigraciją galima kalbėti kaip apie geopolitinio saugumo šaltinį. Prof. G. Mažeikis kritikavo Lietuvoje gają nuostatą, kad jeigu yra labai daug emigrantų, tai šalyje sulig kiekviena diena tampa blogiau. Ir visai nekreipiama dėmesio į tai, kad emigrantai atveža gana daug pinigų, kad užmezgama daugybė tarptautinių ryšių.

Anot filosofo, iš istorijos matome, kiek reikšmingi Lietuvos istorijai buvo emigravę tautiečiai. Jie padarę didelę įtaką užsienio valstybių vadovų sprendimams. „Šiuolaikinėje migracijoje nematau nieko bloga – priešingai, matau vienintelę išeitį arba būdą, kaip būtų galima paspausti biurokratus, „valdžiažmogius“. Įvairiuose istorijos šaltiniuose paprastai nurodoma, kad laisvės kovos 1918–1919 metais arba tarptautinis pripažinimas būtų sunkiai įsivaizduojamas be Lietuvos migracijos bei lietuvių ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir Vokietijoje, ypač Švedijoje, bei kitose šalyse. Šie organizuoti sąjūdžiai padėjo kuriant įvairius dokumentus ir skatinant tarptautinį pripažinimą. Migracijos sąjūdis 1918 metais padarė tikrai neabejotiną įtaką Lietuvos raidai“, – teigė filosofas profesorius „Santaros-Šviesos“ suvažiavime.

Tačiau prof. Alvydas Jokubaitis su tokiu požiūriu nesutinka. Negalima visiškai pasitikėti istorija. Nebūtinai tai, ką mes žinome, būtinai pasikartos ateityje. Žmonės pirmoje XX a. pusėje dar tapatinosi su Lietuva, todėl jie už ją ir kovojo. Tačiau ar toliau taip bus, kyla didelis klausimas. „Mes pralaimime tarpukario kartai. Jiems labiau pavyko – jie iš plikos vietos padarė kalną. Jie parodė naują poezijos, rašytojų, dailininkų kartą, su kuria galėjo tapatintis, ne „Maximą“, ne „Iki“. Dabar mums su kultūra, su tapatinimusi yra keblumų. Dabartiniai lietuviai emigrantai dar kažkiek tapatinasi su Lietuva: bendrauja per Skype, kitais kanalais. Tačiau ateis antroji lietuvių emigrantų karta. Kas bus su jų savivoka, ar liks įsipareigojimas Lietuvai? Lietuvai turi būti jaučiama tam tikra moralinė pareiga. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus randa noro su Lietuva tapatintis“, – sakė prof. A. Jokubaitis.

Pagal LRT

© 2010 „XXI amžius“