Piligrimystė į tremties vietas

Kun. Saulius Bužauskas

Šv. Mišios Vorkutos lagerių kapinėse

Piligrimai tvarko Intos kapines

Andronove atstatomi kryžiai tremtiniams

Prie nežinomo tremtinio kapo Kadžerome pastatėme kryžių

Visiems žinomos piligriminės kelionės į pamaldumu ir stebuklais garsias Lietuvos bei pasaulio šventoves. Tačiau vykti ten, kur apie stebuklus buvo tik svajojama, o tikėjimas ir gyvybė buvo vienintelės neatimtos vertybės, – ne dažnam priimtina.  Grupė brandaus amžiaus katalikiško jaunimo surengė bene pirmąją piligriminę kelionę į Rusijos federacijos Komijos respublikoje esančias lietuvių tremties ir kalinimo vietas. Piligriminės kelionės dalyviai ne tik tvarkė kapines, bet tremties, lagerių vietose meldėsi, tundros ar taigos platybėse susikaupė šv. Mišiose, kurias aukojo kartu vykęs kunigas Saulius Bužauskas.

Keliautojai išvyko liepos 26 dieną. Iš pradžių aplankė Intą, kurios apylinkėse gyveno daug lietuvių tremtinių, Kožymo lagerių kapinės, Vorkutoje tvarkė miesto išlikusias kapines, dalyvavo 29-osios šachtos sukilimo minėjime. Šiame tragiškai pasibaigusiame sukilime dalyvavo ir daug lietuvių. Keliautojai aplankė Pečiorą, upe plaukė į buvusį Andronovo kaimą ir už geros valios žmonių paaukotas lėšas aptvėrė ten išlikusias tremtinių kapines. Taip pat piligrimai darbavosi tremtinių kapinėse  netoli nuo Kadžeromo, lankėsi ir meldėsi Uchtoje buvusiose lagerių vietose, taip pat Maskvos katalikų šventovėse, į kurias užsukdavo disidentai, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojai.

Piligriminė kelionė-ekspedicija pavadinta „Atmink“, nes ir jauniems žmonėms svarbu prisiminti mūsų tautos istoriją. Kelionę organizuoti padėjo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo vienuolijos sesuo Danguolė Gervytė,  dalyvius  lydėjo, ekspedicijoje svarbiais patarimais dalijosi ir tremtinių kaimus, lagerių vietas bei kapines padėjo surasti patyręs keliautojas Gintautas Alekna. Jis po tremties vietas surengė daugiau kaip trisdešimt ekspedicijų, kuriose inventorizuoja, fotografuoja ir tvarko išlikusias lietuviškas kapines bei pavienius kapus.

Sakoma, kad kiekvienam lietuviui, ypač jaunam žmogui, derėtų bent kartą gyvenime apsilankyti mūsų tautiečių tremties vietose. Keliaujant po tremties vietas galima bent iš dalies pajusti tas sąlygas, kuriose sunkiai dirbo  iškiliausi mūsų tautos žmonės. Su kelionine kuprine keliaujančius po tremties vietas ir šiandien lydi uodų ir mažų muselių – „maškaros“ spiečiai, atsiveria neaprėpiami toliai, karščio ar šalčio patirtis. Giliai taigoje ar tundroje gali suprasti, ką reiškia maisto, vandens trūkumas ir gimtųjų namų ilgesys.

Kai giliai miške ar neaprėpiamos tundros platybėse surandi kapines su lietuviškais užrašais ant pakrypusių kryžių, tai atrodo, kad sustoji prie savo šeimos kapo. Lietuviškus kryžius atpažinti galima ne tik iš  negrabia rašysena pažymėtų lietuviškų vardų ar pavardžių, bet ir iš papuošimų, mūsų tautinių simbolių, kurie išlikę net ir po daugybės dešimtmečių. Nenuostabu, kad laikas nesunaikino metalinių, betoninių kryžių. Tačiau išliko ir mediniai kryžiai, tremtinių artimųjų pastatyti iš patvarios maumedžio medienos. Ji matyt, buvo gerai apdorota, tinkamu laiku nukirsta.  

Daugelis tremtinių kapinių sunkiai pasiekiamos, todėl teko vykti traukiniais su daugybe persėdimų, ieškoti vietinių mašinų, daugybę kilometrų per miškus ir pelkes klampoti pėsčiomis. Į nuošaliai likusias ir visų užmirštas dažnai benykstančias kapines užklysta gal tik miško darbininkai, medžiotojai ir uogautojai. Aplinkiniai tremtinių kaimai dažniausiai išnykę. Juos primena mišku apaugančios laukymės ir vietinių gyventojų parodytas šulinys, slėptuvė ar koks žolėje paslėptas rakandas.

Aplankyti tremtinių, lagerininkų kapines, pasimelsti prie jų kapų, juos sutvarkyti, apžiūrėti buvusias sunkaus darbo  vietas, susitikti su vietiniais gyventojais – tai ne vien atlikti gerą darbą. Keliaudami, stebėdami neaprėpiamus laukinės gamtos plotus ir niekingus, neatsakingus žmogaus darbus turime progos pagalvoti apie Dievą ir save. Kelionėse sunkiose sąlygose atrandame save, savybes, kurias galime keisti. Daugeliui atsinaujina ir tikrasis Dievo įvaizdis. Taip tose gamtos grožio ir žmogiškos kančios vietose galime išgyventi tikrą piligriminę kelionę.

Ne tik iš istorijos, bet ir iš vietinių kaimelių gyventojų, kurie neretai puikiai netgi vardais prisimena čia gyvenusius lietuvius tremtinius ir gali daug papasakoti apie jų kasdienybę, žinome, kad buvo kalinami lageriuose ir tremiami patys šviesiausi, darbščiausi mūsų tautos žmonės, kūrę valstybę.  Tarp ištremtųjų daug kaimo žmonių, kurie duonos kąsniu dalijosi su partizanais ar tiesiog buvo jų giminės.

Tremties, lagerių vietos, kapinės neša vilties žinią. Sunkiose sąlygose daugelio vienintelis troškimas buvo išlikti, ištverti, nepalūžti. Drąsus krikščioniškas tikėjimas galėjo įkvėpti žmones neaprėpiamose svetimo krašto platybėse statyti lietuvišką kryžių su kukliu užrašu. Kapinės daugelyje vietų buvo ir lietuvių susitikimų vieta, kurioje mūsų tautiečiai netrukdomi galėjo švęsti gegužines pamaldas, minėti tautines šventes, giedoti lietuviškas giesmes ir dainuoti dainas. Jei tarp tremtinių ar lagerininkų būdavo kunigas, kuriam pavykdavo gauti duonos ar razinų vynui, – kapinėse arba ant gultų švęsdavo Mišias.

Lankydami ir melsdamiesi tremties vietose pagerbiame žinomus ir nežinomus mūsų tautiečius kankinius, kurie mylėjo savo kraštą. Jie neišdavė ir neužmiršo laisvės, krikščioniško tikėjimo, neprarado savo papročių. Laisvės ilgesys ir tvirtas tikėjimas padėjo tremtiniams išlikti, pakelti sunkiausias darbo ir gyvenimo sąlygas.

Tokiose kelionėse jaunimas turėjo progos pabendrauti su vietiniais gyventojais, nešti susitaikymo žinią tautoms. Tai galimybė pajusti žodžio laisvę, atvirai kalbėti apie režimų žalą žmonijai, apie tarpusavio bendrystės bei solidarumo svarbą.

Labai svarbu kaip galima greičiau inventorizuoti žinomas lietuviškas kapines, kiek įmanoma jas patvarkyti. Dalyvavę piligriminėje kelionėje po tremties vietas turėjo progą išmokti istorijos pamoką, sužino, ką reiškia išsaugoti savo kalbą, papročius, kultūrą, gyvai patyrė ištvermės, kantrybės, ištikimybės ir tikėjimo vertę.

Mindaugo LINGĖS nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“