Dėl Pirmosios Komunijos užsienyje gyvenantiems vaikams

Pirmoji Komunija dvasiniai vaisinga ne tik vaikams, bet ir jų tėvams Gedimino JOKŪBAIČIO nuotrauka

Jūsų Ekscelencija Vyskupe,

Į Jus kreipiasi NN, gyvenusi Žemaitijos miestelio parapijoje. Jau treti metai, kaip  kartu su vyru ir  dviem vaikais gyvenu ir dirbu Norvegijoje. Mano dukra jau trečius metus lanko norvegišką mokyklą, bet mes neturime galimybės grįžti į Lietuvą, lankytis bažnyčioje ir prieiti prie Pirmos Komunijos.  Dukrai jau 11 metų. Birželio mėnesio pabaigoje kreipiausi čia, Žemaitijoje, į kunigą, kuris patarė pirmiausia kreiptis į Jus.

Gerbiamas Vyskupe, tikėdama Jūsų geranoriškumu prašau išimties tvarka leisti mano dukrai priimti Pirmąją Komuniją. Gavę jūsų leidimą, mes iki birželio pradžios išmoktume trumpąjį katalikų katekizmą, o nuo birželio 1 dienos dukra grįžtų į Lietuvą pas mano mamą, lankytųsi bažnyčioje ir atliktų viską, kas reikalinga šiam svarbiam kataliko gyvenime žingsniui.

Su pagarba NN.

Didžiai gerbiamai N.N.

Pagirtinas Jūsų rūpestis, kaip Jūs rašote, savo vaikais, kad jie atliktų viską, kas reikalinga kataliko gyvenimui.

Suprasdami, kad Jums nelengva tai padaryti, išsiaiškinkime, kas yra Pirmoji Komunija ir ko reikia, kad ji būtų dvasiniai vaisinga Jūsų vaikams ir Jūsų šeimai. Pirmiausia, Pirmoji Komunija (ir Išpažintis) neturi būti pirma ir paskutinė – Pirmoji Išpažintis ir Komunija tik tada prasminga ir išganinga, kai Komunija ir išpažintis tampa dažna, nuolatine per visą gyvenimą iki paskutinės valandos šioje žemėje, o tam būtinas ryšys su katalikiška bendruomene – parapija; ne tik tėvų kilmės parapija tolimame gimtajame krašte, bet ir gyvenamojo krašto viena ar kita parapija. Bent Vakarų Europoje (taigi ir Norvegijoje), Amerikoje, Australijoje tai visai įmanoma – Katalikų Bažnyčia yra visuotinė, t. y. visų tautų Bažnyčia. Minėtuose žemynuose jos struktūros –vyskupijos, prelatūros, parapijos – apima visą jų teritoriją ir yra prieinamos tose teritorijose gyvenantiems įvairių tautų žmonėms. Aišku, ne kiekvienas gali jose bendrauti gimtąja kalba. Bet, kaip rašote laiške, Jūsų vaikas mokosi norvegiškoje mokykloje, taigi gali bendrauti norvegų kalba.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos nutarime „Dėl pasirengimo Santuokos sakramentui“ (Bažnyčios žinios, 1996, Nr. 22) skyrelyje „Užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių santuokos“ rašoma: „<...> pasirengimo santuokai reikalavimai vienodai taikomi tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje gyvenantiems <...> . Visais atvejais vengtinas skubotumas, kai trumpam į Lietuvą sugrįžę sužadėtiniai nori kuo greičiau sudaryti bažnytinę santuoką <...>. Į užsienį išvykę katalikai visokeriopai skatinami įsitraukti į savo tautos parapijų ar misijų gyvenimą, o ten, kur jų nėra, – į gyvenamo krašto katalikų bažnyčios parapijas.“

Visa tai galioja ir ruošimuisi Pirmajai Išpažinčiai, Komunijai, Sutvirtinimui.

Pagirtinas Jūsų pasiryžimas padėti dukrai išmokti katekizmą, bet vien tik žinių Pirmajai Komunijai nepakanka – reikia išmokti ir jų laikytis, juos vykdyti. Pavyzdžiui, įsakymas „Dalyvauk šv. Mišiose sekmadieniais bei per kitas privalomąsias šventes ir susilaikyk nuo darbų ar veiklos, galinčių trukdyti šias dienas pašventinti.“ Šį įsakymą vykdyti jau privalu ruošiantis Pirmajai Komunijai. Ir tokio įpročio susiformavimas bus jų garantija, kad Komunija bus praktikuojama, tęsiama ir po Pirmosios Komunijos pagal kitus du Dievo ir Bažnyčios įsakymus. „Bent kartą per metus išpažink savo nuodėmes“, „bent apie Velykas priimk Eucharistijos sakramentą“.

Normali kataliko religinio gyvenimo praktika yra sekmadieninės šv. Mišios, mėnesinė išpažintis ir, kol nėra padaryta sunkios nuodėmės, t. y. sąmoningo Dievo ar Bažnyčios įsakymo pažeidimo, – šv. Komunija priimama kiekvienose Mišiose, kuriose dalyvaujame.

Beje, katechetai, tikybos mokytojai, kunigai šiandieninėje Lietuvoje dažnai susiduria su šiurpiais faktais, pvz. mama, sužinojusi, kad Sutvirtinimui besiruošiantys jos vaikai turi atnaujinti dažnos, mėnesinės išpažinties praktiką, pareiškia: „Tu, vaikeli, jau buvai išpažinties, kai ėjai Pirmosios Komunijos. Daugiau tau išpažinties nebereikia (o gal net ir Komunijos)“. Tai aiškiai liudija, koks tragiškai pražūtingas, nepakankamas buvo kadaise tiek tėvelių, tiek jų vaikų pasiruošimas Pirmajai Komunijai. Eucharistija tada nebegali būti tuo, kuo ji turėtų būti pagal Viešpaties norą ir planą, t. y. mūsų krikščioniškojo gyvenimo duona, duona laimingam gyvenimui pasiekti. Ruošiantis Pirmajai Komunijai buvo atmintinai mokomasi mechaniškai pasakyti įsakymus, bet jau iš anksto buvo apsispręsta tų įsakymų nevykdyti, jų gyvenime nesilaikyti. Tai skaudus pasityčiojimas ne tik iš Katalikų tikėjimo, bet ir iš paties Dievo. Taigi vien teoriškai pasiruošti Pirmajai Komunijai neužtenka – reikia besiruošiantįjį įvesti į katalikui privalomą religinę praktiką, Dievo ir Jo Bažnyčios visų įsakymų vykdymo, jų laikymosi praktiką. Atleisti nuo šio reikalavimo būtų neleistinas „meškos pasitarnavimas“ besiruošiančių išganymui.

Ką daryti Jums, gyvenantiems ir dirbantiems svetimame krašte, savo vaikus leidžiantiems į to krašto mokyklas, kai Katalikų bažnyčią pasiekti kas sekmadienį sunkoka, o ir joje pamaldos vyksta ne gimtąja kalba? Užmegzti ryšį su Katalikų bendruomene Jūsų atveju būtina. Prisistatykite parapijos kunigams ir pristatykite savo dukrelę, jei tai įmanoma, kas sekmadienį dalyvaukite šv. Mišiose (arba šeštadienio pavakare, žiūrint, kada jos ten aukojamos). Reikėtų pasiteirauti, kada katechezei renkasi vaikai, besiruošiantys Pirmajai Komunijai. Paaiškinkite, kad namuose ruošiate dukrelę lietuvių kalba. Bent retkarčiais reikėtų dalyvauti ir tos parapijos katechezėje, kad parapijos kunigas galėtų parašyti liudijimą-leidimą Pirmąją Komuniją priimti Lietuvoje, Jūsų gimtinėje. Su tokiu liudijimu atvykę vasarą į Lietuvą Jūs galėsite turėti šventę lietuvių kalba. O užsimezgusių ryšių su gyvenamosios vietos parapija nenutraukite ir toliau.

Jei gyvenamos vietos parapijos bažnyčia būtų labai toli, tada bent kartą per mėnesį turėtumėte dalyvauti šv. Mišiose, atlikti išpažintį, priimti šv. Komuniją, o ypač apie Velykas. Sekmadieniais, kai negalėsite bažnyčios pasiekti, Mišių metu melskitės kartu su šeima, su vaikais dvasiniu būdu jungdamiesi su jūsų gyvenamosios vietos ir gimtosios parapijos katalikais, dalyvaujančiais šv. Mišiose. Tai stiprins Jūsų ryšius su vietine įvairiataute katalikų bendruomene ir padės susitikti su tokias pat problemas sprendžiančiais lietuviais katalikais. Toks bendradarbiavimas tikrai praskaidrins Jūsų sielas, stiprins Jūsų širdyse tikėjimą, viltį ir meilę Dievui ir artimui.

Kad būtų lengviau, nurodysiu Osle katalikų vyskupijas ir joms prilygstančių Prelatūrų adresus ir telefonus Norvegijoje. Susisiekę su jomis galėsite sužinoti artimiausios katalikų parapijos, bažnyčios ar maldos namų adresus.

Oslo katalikų vyskupijos kurija: Akersveiein 5, N-0177 Oslo, Norge. Tel. 23 21 95 06; Fax. 23 21 95 01. Vyskupas Marcus Bernt Eidsvig, C. R. S. A.

Tromso katalikų prelatūra: Postboks 198, Storgata 94, N-9252 Tromso, Norge. Tel. 776 85 604; Fax. 776 84 414. Vyskupas Berislav Grgic.

Trondheim katalikų prelatūra: Sverres gate 1, N-7012 Trondheim, Norge. Tel. 73 52 77 05; Fax. 73 52 87 90. Nėra vyskupo, bet yra laikinas valdytojas.

Jei nepasisektų su tomis vyskupijomis susisiekti, galite kreiptis į Apaštalų Sosto nunciatūrą Norvegijai ir Švedijai, kuri yra Stokholme: 18263 Djursholm, Svalnasvagen, 10, tel. (+46-8) 446 51 10; Fax. 622 51 10. Mons. Makrickas Rolandas, sekretorius. Nuncijus mons. Tscherrig Emil Paul.

Joje Nuncijaus sekretorius yra lietuvis monsinjoras Rolandas Makrickas. Jis tikrai padės Jums surasti artimiausią Jūsų gyvenamai vietai katalikų bendruomenę.

Užmezgę ryšius su bendruomene galėsite pilnavertiškai paruošti savo vaikus ne tik Pirmajai Komunijai, bet ir tolimesniam katalikiškam gyvenimui.

Su šiuo mano laišku Jums supažindinsiu ir Jūsų gimtosios parapijos kleboną: jei laikysitės to, ką čia aptarėme, jis ramia sąžine prieš Dievą leis Jūsų gimtinės parapijoje Jūsų dukrelei priimti Pirmąją, bet ne paskutinę šv. Komuniją.

Dievo palaimos ir tvirto tikėjimo linkėdamas

Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ

© 2010 „XXI amžius“