|
Mums rašo
Skurdusis materialumas
Išpuikusi, pasipūtusi, išlepusi mergiotė! tokius žodžius Elena nuolat girdi iš aplinkinių draugų ir artimųjų. Kad ir kaip jai pačiai sunku pripažinti, šie žodžiai buvo pelnyti. Atrodo, kad nuo pat gimimo jos pasąmonėje įskiepyta gauti visko, ko užsigeidžia. Elena tvirtai vadovaujasi šia gyvenimo taisykle. Kol kas, atrodo, jai puikiai sekasi. Turi be galo ją mylinčius tėvus, kurie visuomet pildo jos paaugliškas užgaidas. Kad tik niekada jai nieko netrūktų... jie, atrodo, tik ir gyvena dėl mylimos Elenytės. Argi tai daug? Žinoma, ne visi tėvai augina vaikus, kad šie juos mylėtų. Tokia jų gyvenimo pareiga, neapsakomas troškimas.
Elena turėjo kuo puikuotis, visuomet gyrė savo tėvus: Mano tėvai patys geriausi, niekuomet negaili man to, ko užsigeidžiu, su ironija pasigyrė Agnei. Mat ji žinojo, kad Agnės tėvai neišgali suteikti to, kas nuolat sukasi Elenos galvoje materialiniai troškimai. Žinai, mano tėvai taip pat nuostabūs, patys nuostabiausi, tvirtai ir išdidžiai pratarė Agnė. Jos širdyje užvirė išdidumas, nes ji tikrai žinojo, kad turi kuo didžiuotis. Jie duoda tai, ką ir turi duoti kiekvieni tėvai. Sakyčiau, dar net ir daugiau. Daugiau? Ko daugiau? Pinigų? su keistoka mina paklausė Elena. Jautė, kad vis tiek turi įtraukti žodį pinigai. Ji puikiai žinojo, kad Agnei jis kaip baisiausias keiksmažodis.
Pirmoji mintis, kuri Agnei dingtelėjo į galvą, buvo citata iš jos perskaityto romano Kuprelis: Žmogus tik meilėje gali laimingai gyventi: nepadės jam nei turtai, nei niekas. Kol ji taip mąstė, net nepastebėjo, kad išpuikėlė Elena nudūmė link savo namų.
Vos įžengusi į namus Elena uždavė mamai keistą, jai nebūdingą klausimą:
Mama, ką dar tėvai suteikia savo vaikams, išskyrus materialius troškimus?
Mama niekuomet gyvenime nebuvo girdėjusi tokio svarbaus klausimo. Pagalvojusi keletą sekundžių ir sudėliojus mintis gražia, suprantama tvarka, ji atskleidė dukrai didžiulę gyvenimo tiesą:
Elenyte, gyvenimas ne visuomet matuojamas materialiomis vertybėmis. Gyvendamas pilnavertį ir dorą gyvenimą žmogus siekia kažko daugiau, to, kas pilnavertiškai užpildytų sielą. Ieško gyvenime didžiausio vertybinio turto meilės. Kad tu žinotum, kiek joje telpa... Joks pasaulio piniginis vienetas jos neatstos ir niekuomet nepakeis.
Taip pasakiusi mama lyg pajuto kaltę, kad tik dabar, kai jos dukra paklausė, sugebėjo atskleisti tokį rimtą gyvenimo dėsnį. Reikėjo visa tai anksčiau pamokyti, anksčiau padovanoti tokią gyvenimo dovaną. Elenos mama save kaltino labiausiai dėl to, kad pajuto, jog dukrą auklėjo nederamai, perdėm materialiai ir tuo ją nuskurdino dvasiškai.
Kitą dieną sutikusi Agnę Elena jos pasiteiravo:
Ar tiesa, kad mane daugelis vadina išlepusia ir išpuikusia vien todėl, kad turiu visko per daug ir noriu dar daugiau? Ar tiesa, kad klaidingai vertinu gyvenimą, kad jame laikiau svarbiau materialius dalykus, o ne dvasinius?
Keistokas klausimas... Dar vakar didžiavaisi, kad turi galimybę mėgautis tokiais svarbiais malonumais, o šiandien jau ėmei analizuoti ir dvejoti, atsakė Agnė.
Tiesiog atsakyk man. Man svarbu žinoti, galbūt pakeisiu nuomonę, Elenos viduje kirbėjo kažkoks neapsakomas jausmas, keliantis smalsumą.
Tavo nuomonės niekas nepakeis, kiekvienas ją susidaro individualiai, pagal savo asmeninius vertybių stereotipus. Galiu išdidžiai pasakyti, kad gyvenu turtingai, ne tiesiogine to žodžio prasme, bet tiesiogine gyvenimo sferos prasme. Turtas tai pagal prigimties dėsnį sutvarkytas skurdas (Epikūras), pacitavo Agnė.
Tai štai apie kokį skurdą man kalbėjo mama, jau visai kitokios mintys aplankė Eleną, nes suprato savo troškimų skurdą. Skaudžiausia Elenai, kaip ir jos mamai, buvo tai, kad ji savo meilę tėvams suvokė gana skurdžiai, taip, kaip jos mama jautėsi skurdžiai ją auklėjusi. Netausojusi natūralios gyvenimo meilės, dabar kur kas labiau ją įsileidžia vidun. Materialumas nublanksta ir čia pat atgimsta pasaulio turtai, kuriuose sutilps viskas: tėvų meilė, pasitikėjimas, draugų ištikimybė...
Justina Lukošiūtė,
KU studentė
© 2010 XXI amžius
|
