Mums rašo

Suvienyti Kristaus

Mes beldžiame, mums atidaro, o kai prašome, mes gauname! Ir visa tai vyksta Alytaus pataisos namuose. Dabar mes meldžiamės, o, rodos, visai neseniai buvome piktojo suklaidinti, darėme nusikaltimus, visokias niekšybes, skandinome artimuosius, kenkėme aplinkiniams. Ir kai sielvarto draskančiom širdim, nerasdami paguodos nusižeminome ir pagalbos kreipėmės į Viešpatį, maldoje iš jo gavome atsakymą, kad jis mus išgirdo ir tiesia savo tėvišką dešinę paklydusiems vaikams. Džiaugsmas užliejo širdį supratus, kad mes jam esame reikalingi. O Viešpats puikiai žino, ko mums reikia ir kaip praturtinti bei sustiprinti mūsų sielas. Taigi pusę metų du trečiadienius per mėnesį pas mus iš laisvės ateidavo pasiaukoję žmonės. Kai matai jaunutę, gležnutę sesutę tarp nuteistų vyrų, nejučia suabejoji, ar jai pavyks mums paskelbti Dievo žodį ir sklandžiai išdėstyti „Alfa“ kursą. Bet juk kartu ir supranti, iš kokio piktojo tos abejonės. Tad visų nuteistųjų vardu, išklausiusių visą kursą (o mūsų buvo apie 50 vyrų), norime padėkoti Sandrutei už jos atsidavimą, rūpestį ir ryžtą, kad ji visą tą laiką mus globojo, kvietėsi kartu žmones, kurie taip pat yra pilni Šventosios Dvasios, ir galėjo liudyti apie savo gyvenimus, pasidalyti išmintimi apie Kristų, melstis ir šlovinti Jėzų. Kursai atskleidė, kaip mumyse veikia Dievas. Kiekviename susirinkime buvo  nagrinėjama vis nauja tema. Įžanga ir liudijimu pradžią padarydavo svečias, paskui dienos temą pratęsdavo dvasininkas filmuotoje medžiagoje. Dėl jaukumo pasiskirstydavome į mažesnes grupeles. Kiekvieną grupelę globojo svečias, ir laikui bėgant pajutom, kaip mus tai suvienijo. Pirmus susirinkimus tik smalsiai klausėmės ir dėjome į širdį išgirstus žodžius, o laikui bėgant jau ir meldėmės drauge, giesmėmis šlovinom Viešpatį, netgi liudijome patys apie savo gyvenimus, kaip mus pakeitė Kristus. O kiekvieną tokį susirinkimą baigdavome Sandrutės vaišėm – arbata ir sausainiukais. Tas pusmetis mums nešė šilumą ir jaukumą, laukdavome tų susirinkimų, nes juose jutome Šventosios Dvasios dvelkimą, širdys virpėjo nuo sesės Brigitos Genovaitės Krisiūnaitės (Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos vargonininkės) giesmių. Nuoširdūs liudijimai liejosi iš Nerijaus ir Zitos Čekavičių, taip pat ir Laimutės ir Alvydo Stankevičių (Krikščionių bendruomenės „Tikėjimo žodis“ narių). Savo motiniškus, mums taip gerai suprantamus išgyvenimus perteikė gydytoja Dalia Mackevičienė, o savo dievišku spinduliavimu visuose susirinkimuose dvelkė vienuolė sesė Ramutė Račkauskaitė, kuri apsilanko mūsų pataisos namų koplyčioje per visas didžiąsias katalikų šventes, taip pat vienuolės misionierės iš Peru Lina Delicia Luna Cordova, ses. Rubelinda Ada Anzualdo Varela ir ses. Rosario Milagro Gonzales Figueroa, dabar dirbančios Miroslavo Švč. Trejybės parapijoje.

Su liūdesiu užbaigėme paskutinį „Alfa“ kurso susirinkimą. Nesinorėjo skirstytis, nes supratome, kad mums trūks tų nuoširdžių žmonių, jų maldų. Bet kartu pajutome, kad su sesėmis ir broliais praleistas laikas mus suvienijo, nuskaidrino, padarė nuoširdesniais, jautresniais.

Andrius

Alytus

© 2010 „XXI amžius“