Ar grožio kūrėjų tikrai nereikia?..

Genovaitė Baliukonytė

Mokyklos direktorė Daina Rožnienė su būsimaisiais baldžiais

Moksleiviai stato koplytstulpį prie savo mokyklos

Vis sunkiau surasti jaunuolių, nesibodinčių rankų darbo

Kai kurie moksleivių darbeliai nenusileidžia profesionalų darbams

Ateitininkų credo

Ateitininkų įžodis

Paskui ateitininkų vėliavą

Kun. Juozo Deveikio paskaita Jurgitos Paulauskaitės nuotraukos

Sovietmečiu ne vieną profesionalų grožio kūrėją išugdžiusi Kauno taikomosios dailės (buvusi 52-oji profesinė technikos) mokykla šiandien vos surenka tiek moksleivių, kad galėtų egzistuoti, nors tai – vienintelė meninio profilio profesinė mokykla Lietuvoje. Jei daugiau nei prieš tris dešimtmečius dar buvo svarbu, kad šalyje atsirastų dailiųjų amatų mokyklos, kuriose jaunieji lietuvaičiai galėtų tęsti prosenelių tradicijas, tai šiandien ima atrodyti, kad viso to nereikia. Globalizmą propaguojantys mūsų valdininkai nesirūpina nei senųjų amatų tradicijų puoselėjimu, nei jų populiarinimu. Gal todėl į svečius atvykę užsieniečiai į savo namus grįžta be Lietuvą primenančių suvenyrų. Vasarą iš atsitiktinai gatvėje sutiktos užsienietės teko išgirsti priekaištą, kad ji niekur neranda lietuviškų suvenyrų. Daugelis užsieniečių, pasigrožėję mūsų šalimi, kaip prisiminimą išsiveža tik nuotraukas, nes neišgali įpirkti jokio ją primenančio meno kūrinėlio – galerijose pardavinėjami aukštesnės kvalifikacijos menininkų darbai yra ne visada įkandami ir pasiturinčio užsieniečio kišenei, ką jau kalbėti apie pustuštes tėvynainių kišenes. Todėl šiandien daugelio namus puošia kiniški menkaverčiai niekučiai, o liaudies menas – gilioje praeities spintoje. Beje, kai kurie tautiniai suvenyrai jau gaminami netgi ne Lietuvoje, todėl dažnas svečias prieš traukdamas piniginę gerai pamąsto, ar verta taip brangiai mokėti už suvenyrą, kurį gali įsigyti bet kur...

Grožio puoselėtojai šąla nerenovuotuose pastatuose

Mokyklos direktorė Daina Rožnienė pasakojo, kad prieš 33 metus (1978 m.) įkurta mokykla išoriškai mažai pasikeitė: „Šiandien visas higienines normas atitinkame tik dėl to, kad mokyklos langai buvo suprojektuoti saulėtoje pusėje, tad kai lauke šviečia saulutė, klasėse pakankamai šilta. Už tai dėkoti galime tik gamtai, bet ne valdininkams, kurie mokyklos renovacijai iki šiol neskyrė nė lito. Beveik visi langai mokykloje yra seni, durys irgi. Nors mes didžiuojamės, kad mūsų durys ne iš metalo ar plastiko, o ąžuolinės. Tačiau dabartiniam jaunimui tai nėra nei stimulas, nei pasididžiavimas – jie renkasi modernias mokyklas, su naujomis technologijomis. Tokius nerenovuotus pastatus išlaikyti gana brangu. Pavyzdžiui, šiemet iš valstybės biudžeto šildymui buvo skirta 100 tūkst. litų. Žiema prasidėjo anksti ir buvo šalta, tai jau vien už gruodžio mėnesį teko sumokėti 96 tūkst., o sausis kainavo dar 69 tūkst. Žiemai dar nepasibaigus mokykla skendėjo skoloje. Šiandien jei kiek pagal galimybes ir sugebame užsidirbti pinigų, visus juos skiriame ne mokymo kokybei gerinti, o langams keisti ar už šildymą sumokėti“, – apgailestauja vadovė.

Tradiciniams amatams konkuruoti sunku

Sunku gauti ir papildomą finansavimą iš Europos Sąjungos fondų. „Mes mokome meniškų profesijų, todėl negalime dalyvauti jokiuose papildomus projektuose, nes į vienus nepatenkame pagal vienokius kriterijus, į kitus – pagal kitokius. Esame profesinė mokykla, bet profesinės mokyklos yra finansuojamos priklausomai nuo to, ar programos, kurias jos ruošia, yra paklausios darbo rinkoje, – teigė direktorė. – Visi projektai yra vertinami tik pagal šį principą.“Mokykla tiesiogiai pavaldi Švietimo ir mokslo ministerijai, kuriai, atrodo,  meno sritys šiandien antraeiliame plane. Tos profesinės mokyklos, kurios yra dvigubo pavaldumo (priklauso ir savivaldybėms), gauna lėšų ir iš savivaldybių. „Mes iš miesto biudžeto negauname nieko, – sako direktorė. – Mokyklos bendruomenė galėtų miestui pasiūlyti nemažai paslaugų ir taip užsidirbti.  Mūsų mokykla buvo sukurta tam, kad ruoštų darbininkus meno dirbinių įmonėms (tokioms, kaip „Jiesia“, „Dovana“, „Tulpė“, „Minija“, „Žilvitis“, „Ūla“, „Kauno dailės kombinatas“ ir pan.), kurios puoselėjo tradicinius tautinius amatus: pynimą, audimą, siuvinėjimą, indų ir suvenyrų žiedimą, dekoravimą, drožinėjimą, baldininkystę, juvelyriką ir kitus. Atgavus nepriklausomybę ir planinei ekonomikai pasikeitus į rinkos ekonomiką, visos šios įmonės neatlaikė spaudimo ir arba bankrutavo, arba buvo uždarytos. Dabar visi suvenyrai vežami iš Kinijos, todėl nebetenkame ir pirkėjų, ir rėmėjų, o medžiagos ir darbo priemonės brangios. Mums mokymo priemonėms skiriama po 4 litus per dieną –  su tokia suma šiandien sunku išsiversti, bet stengiamės, kad nieko nestigtų.“ Tačiau jeigu valdininkai nors truputėlį būtų suinteresuoti puoselėti tautinį paveldą, o tradicinių menų puoselėtojams (juk tik tuo šiandien galime išsiskirti iš kitų) padarytų įvairias mokesčių nuolaidas, ribotų prekybinį antkainį ir skatintų tautiškais suvenyrais prekiaujančių kioskų ar parduotuvėlių atsiradimą autobusų, traukinių stotyse, aerouostuose, muziejuose, turizmo centruose, galerijose, tada ir suvenyrų paklausa padidėtų, atsirastų ir rinka. Tačiau šiandien už padorią kainą įsigyti kokį nors tautišką daikčiuką praktiškai neįmanoma nei tautiečiams, nei užsieniečiams. „Ir sovietmečiu neturėjome jokios savo parduotuvės, bet viską, ką mokiniai pagamindavo, nesunkiai parduodavome įvairiose suvenyrų parduotuvėse visoje respublikoje, o dabar mes savo gaminiais prekiaujame tik per muges, šventes, dar šiek tiek savo mokykloje arba užsidirbame iš užsakymų“, – teigė mokyklos vadovė. Vis dėlto mugėse apsilankyti galimybių ne visi turi, be to, jos vyksta tik kelis kartus per metus. O reikėtų pastovios pigesnių meno dirbinių parduotuvėlės, į kurią pirkėjas galėtų užeiti bent kada. Sovietmečiu tokia studentų darbų parduotuvėlė buvo Kauno senamiestyje. Savo parduotuves turėjo ir dailės kombinatai. Dabar to nėra, todėl net profesionalūs dailininkai ir tautodailininkai dažnai skundžiasi, kad nėra kur realizuoti savo kūrinių, nors norinčių juos įsigyti ir atsirastų. Bėda ta, kad privačių meno galerijų savininkai savo parduotuves įsirengia daugiau dėl prestižo, bet ne dėl pirkėjų.

Jaunimas bodisi rankų darbo

Dar viena blogybė naikinanti tradicinio meno paveldą – modernios technologijos ir tinginystė. Šiandien vis sunkiau surasti jaunuolių, nesibodinčių rankų darbo. „Jaunimas jau atprato dirbti rankomis, o mes siekiame išlaikyti tautines tradicijas, – apgailestauja D. Rožnienė. – Šiandien moksleiviai nori tik sėdėti prie kompiuterio ir spaudyti klavišus... Bet juk jei ir toliau taip bus, prarasime visą liaudies meną. Ypač stinga mokinių į tokias specialybes kaip keramika, tekstilė, nesurenkame moksleivių mokytis dailiojo siuvinėjimo, pynimo iš vytelių, t. y. į tas specialybes, kur reikia daug ir kruopščiai dirbti rankomis. Netgi į baldų gamybos (daugiau orientuojamės į meniškus baldus, gaminamus iš medienos masyvo) specialybės grupę vos surenkame. Šiandien turime vos gyvuojančius baldžius dėl to, kad į šią specialybę jau dešimt metų priimame mokinius turinčius specialiųjų poreikių. Viso integruojame 28 moksleivius (iš jų keturi yra su fizine negalia, kiti – kurtieji). Šiandien jaunimą labiau domina dizaino specialybės, kur nemažą darbo procesą atlieka kompiuteris, atnaujiname ir moderniname ir kitas programas.  Dabar mokysime tokių baldžiaus technologijų, kur rankų darbą pakeis kompiuteris – pagal kompiuteryje sukurtą trimatį vaizdą bus programuojamos medienos pjovimo staklės. Nuo rugsėjo bandysime rinkti grupes į dailiosios tekstilės dirbinių specialybę. Mokysime ir gobeleno audimo specialybės bei vėl į madą grįžtančio nėrimo, mezgimo, vėlimo, rankomis dirbamų lėlių. Į šias programas kviesime tiek baigusius 10, tiek 12 klasių (baigę 10 klasių amato mokosi trejus, 12 – dvejus metus). Beveik nebeliko kalvystės, nors turime tokį pasirenkamą kursą. Anksčiau mūsų mokiniai eidavo mokytis pas Kauno kalvius, su įmone esame sudarę sutartį. Bet kalvystė – sunkus fizinis rankų darbas. Populiari tėra tik dailiųjų metalo dirbinių (juvelyrikos) gamybos programa. Dar domimasi interjero apipavidalintojo specialybe. Mūsų parengti specialistai kuria įvairius užrašus parduotuvėse, eksponuoja prekes, apipavidalina sienas, puošia šventei sales, gali pakonsultuoti, kaip išsidažyti sienas, išdėlioti baldus. Baigusiems 10 klasių įvedame ir naują specializaciją – daiktinių interjero elementų dekoravimą – bus mokama labai madingo dekupažo paslapčių, skrebinimo (nuotraukų ir albumų apipavidalinimo), piešimo ant šilko ir kitokios sudėties medžiagos.

Visos mūsų rengiamos profesijos susietos su menu, išskyrus logistikos specialybę. Ją įkūrėme tam, kad parengtume specialistus, kurie transportuoja ir sandėliuoja meno kūrinius. Logistai susipažįsta su meno dirbinių transportavimo ir sandėliavimo ypatumais – juk taip svarbu, kad jie neprarastų prekinės išvaizdos, būtų gabenami į kitas šalis laikantis tarptautinės teisės reikalavimų. Kadangi logistams neturime galimybės suteikti vairavimo kompetencijų, šią profesiją baigę dažniausia dirba sandėlių darbininkais.“

Žada integruoti neįgaliuosius, dalyvauti socializacijos procese

Direktorė teigė, kad mokykla ir toliau stengsis atnaujinti programas, plėtoti neįgalių mokinių integraciją bei dalyvauti įvairiose socializacijos programose, todėl yra pasiryžusi priimti ir kitokią negalią turinčius jaunuolius bei rengti specialius kursus vyresnio amžiaus asmenis. Dabar mokytis stacionare gali ne jaunesni kaip 14 metų asmenys, yra ir perkopusių 40-ies ribą, nes amžius neribojamas, mokėti už mokslą nereikia. Pirmą kartą besimokantys profesijos pažangūs moksleiviai gauna stipendiją iki 90 litų, yra ir bendrabutis, už jį moksleiviams per mėnesį tenka mokėti tik 12 litų. „Kadangi esame profesinė mokykla, tai atėjusiems po 10 klasių suteikiame ir pilną išsilavinimą, turime technologines gimnazijos klases“, – teigė pedagogė. Šiuo metu meniškų profesijų mokosi 536 mokiniai, nors jų galėtų būti 600. Kovo mėnesį 199 mokiniai išėjo atlikti praktikų, todėl pedagogų apkrovimas sumažėjo. Daug laisvo laiko atsiranda ir birželio mėnesį. „Anksčiau turėjome bendrą projektą su Rokiškio rajono Kamajų vidurine mokykla. Vasaros pradžioje mokiniai atvažiuodavo pas mus mokytis technologijų, juos apgyvendindavome savo bendrabutyje. Tokius projektus galėtume vykdyti ir su kitomis mokyklomis, – teigė D. Rožnienė. – Kartu ieškome žmonių, kurie būtų orientuoti puoselėti tradicinius amatus. Galėtume mokyti ir vyresnio amžiaus žmones. Planuojame bendradarbiauti su visuomeninėmis organizacijomis ir rengti (antroje dienos pusėje) meno dirbinių gamybos kursus, nes turime daug puikių aukštos kvalifikacijos dėstytojų – profesionalių menininkų, kurie turi daug žinių ir jas norėtų perteikti menu besidomintiems žmonėms.“

Kadangi mokyklos ruošiamos specialybės gali atlikti ir terapinį vaidmenį, tai į mokymo procesą būtų naudinga integruoti ir emocinių sutrikimų bei psichinę negalią turinčius asmenis. Medikai jau ne kartą įrodė, kad įvairių meno dirbinių gamyba, ypač atliekama rankomis, turi gydomąjį poveikį. Meno terapija taikoma įvairiuose socializacijos centruose, kur dažnai tai daro nekvalifikuoti asmenys, todėl taip tik švaistomi projektų pinigai, o rezultatų beveik nebūna arba jie būna prastesni nei galėtų. Kartu dingsta ir motyvacija – mat vienas dalykas yra nemokamai mokytis kokio nors meniško darbelio ir visai kitas – besimokant įgyti dar ir atitinkamą kvalifikaciją. Kadangi daug psichikos ir lengvesnę protinę negalią turinčių asmenų turi gabumų menui, tad tinkamai nukreipus meno terapijai skirtas lėšas, ne tik būtų išnaudojami jaunuolių gabumai, bet ir jie integruojami į visuomenę – įgijus amatą, mažiau progresuotų liga, o mokesčių mokėtojams nereikėtų išlaikyti tiek daug nedirbančių neįgaliųjų. Aišku, dirbant su neįgaliaisiais mokyklai būtų reikalingas ir psichologo etatas. „Dabar Švietimo ir mokslo ministerija mums leido pasirinkti ar psichologo, ar socialinio darbuotojo etatą. Pasirinkome socialinio darbuotojo, nes šiandien jo labiau reikia, nors vidurinės mokyklos turi abu specialistus“, – kaip savotiškos diskriminacijos pavyzdį pateikė vadovė. Kai kuriose užsienio šalyse neįgaliųjų mokymui ir jų sukurtiems darbeliams realizuoti skiriamas ypatingas dėmesys, įkuriamos net specialios parduotuvės. Tokių žmonių pagamintus atvirukus įvairioms progoms noriai perka valdininkai ir tai laiko prestižo reikalu. Tuo tarpu mūsų valdininkai teigia, kad šalies ūkiui visai nereikia meno dirbinių specialistų. „Šiandien mūsų paruošti žmonės dirba smulkiame arba vidutiniame versle ir todėl nerandame partnerių, kurie galėtų padėti finansiškai ir įtikinti Švietimo ir mokslo ministeriją, kad tokie specialistai vis dar reikalingi, kad jie gali rasti savo vietą darbo rinkoje, o jų pagaminti darbeliai – vietą mūsų namuose“, – baigdama pokalbį sakė direktorė ir pademonstravo nuostabų šalį, kurį gavo dovanų iš vienos užsienio šalies – ant juodo natūralaus šilko vėlimo technika raudona ir juoda vilna sukurtas piešinys atliktas neįgaliojo asmens rankomis. „Mūsų dėstytojai stažavosi toje šalyje ir išmoko šios technikos, jos galėtume išmokyti ir visus norinčius lietuvaičius“, – atsisveikindama pasakė vadovė, kviesdama apsilankyti jų mokykloje.

Kviečiame mokytis amato ir atskleisti asmenybę

Taikomosios dailės mokykloje (KTDM) galima ne tik mokytis elektroninės leidybos maketuotojo, vizualinės reklamos gamintojo, dailiųjų tekstilės dirbinių gamintojo su lėlių gamybos specializacija, baldžiaus, medžio apdirbimo su reljefų gamybos specializacija, dailiųjų keramikos dirbinių gamintojo, dailiųjų metalo dirbinių gamintojo, interjero apipavidalintojo su daiktinių interjero elementų dekoravimo specializacija, kompiuterinės grafikos projektavimo operatoriaus, kompiuterinio projektavimo operatoriaus, logisto-ekspeditoriaus specialybių, bet ir tobulinti kitus savo gebėjimus 11 neformaliojo ugdymo būrelių. Ypač populiarūs breiko bei kitų šokių būreliai, sporto klubas ir fotografijos studija. Papildomai galima dirbti ir akademiniuose būreliuose: programavimo, anglų rašytinės komunikacijos bei matematinio raštingumo. Sudaroma galimybė atsiskleisti moksleivio asmenybei, atrasti savo talentus – rengiamos autorinių darbų parodos. Save atskleisti moksleiviai gali mokyklos tradiciniuose renginiuose, kurių vyksta daugiau kaip 20.

Visa mokyklos bendruomenė dirba tam, kad būtų kuo daugiau įkvepiančių istorijų, tokių kaip moksleivio Algirdo A. Išdykęs, net pašalintas iš vidurinės mokyklos, įstojęs į KTDM jis pajuto mokytojų dėmesį, humaniškumą ir atskleidė savo talentus ir gabumus, pažino tikrąjį pašaukimą. Baigęs mokyklą, Algirdas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetą, kurį baigė su pagyrimu. Vėliau patyrimai, patirti dar mokantis KTDM ir atnaujinant Paparčių bažnyčios altorių, paskatino jį įstoti į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Algirdas A. gavo kunigystės šventimus. Dabar jis studijuoja Romos universitete ir dažnai aplanko jo asmenybei atsiskleisti ir pažinimo džiaugsmą atrasti padėjusią mokyklą. Arnoldas J. atėjo į mokyklą norėdamas išmokti gaminti muzikos instrumentus, bet bendraminčių nesurado, todėl pasirinko baldų gamybą. Tačiau jo širdis nelinko prie baldų. Mokykloje jį susidominusi muzika ir teatras pakeitė jo gyvenimą. Arnoldas suorganizavo daug įsimintinų renginių, suvaidino daug vaidmenų lankydamas teatro būrelį. Dabar jis – puikus aktorius, režisierius, dažnai atvažiuoja į mokyklą padainuoti mokiniams apie tai, kas žmogaus gyvenime svarbiausia.

Balandžio 14–15 ir 18–19 dienomis nuo 10 iki 16 valandos Taikomosios dailės mokykla rengia ATVIRŲ DURŲ DIENAS ir kviečia visus norinčius apsilankyti bei susipažinti su vienintele Lietuvoje dailiųjų amatų mokykla.  Mokykla įsikūrusi V. Krėvės pr. 112, Kaune. Tel. pasiteirauti: (8-37) 31 20 73, (8-37) 31 20 61.

© 2011 „XXI amžius“