KGB nepavyko atskleisti Trispalvės iškėlimo paslapties

Zenonas MIKŠYS

Patriotizmo daigeliai kalėsi šeimoje

Mirtis negailestingai retina tremtinių, politinių kalinių, partizanų, pirmųjų sąjūdiečių, televizijos bokšto ir Parlamento gynėjų gretas. Išėjo amžinybėn ir aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, Vilniaus šaulių rinktinės narys Antanas Aginskis, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-mečio išvakarėse prie Radijo ir televizijos pastato iškėlęs lietuvišką trispalvę vėliavą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais A. Aginskis darbavosi zakristijonu Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje.

Kaip prisimenu, šis neaukštas smulkaus sudėjimo pailgo veido tylus, retai nusišypsantis vyrukas, vilkintis milicijos seržanto uniformą, niekuo ypatingu iš kitų apsaugos darbuotojų, pamainomis budėjusių prie Lietuvos radijo centrinio įėjimo, neišsiskyrė. Tik kai sumažėdavo ateinančių ir išeinančių srautas, budintis seržantas vis kažką peiliuku knebinėdavo, drožinėdavo – mėgo meninę drožybą ir dailę. Kiek pastebėdavau, į artimesnes kalbas ir pažintis su čia dirbančiais žurnalistais, režisieriais, technikos personalu nesileido. Buvo santūrus, mandagus, pasitempęs, reiklus, kaip reikalaudavo jo tarnybai numatytos taisyklės.

Todėl labai visi nustebome, kai jau Lietuvos Atgimimo metais išgirdome, kad šis buvęs milicininkas Vasario 16-osios proga prie daugiaaukščio RTV pastato Konarskio gatvėje iškėlė Trispalvę. Tai buvo didelis iššūkis visai Lietuvos sovietinei valdžiai, komunistams, kagėbistams, primenantis, kad tikri lietuviai niekada neužmiršo buvusios laisvos ir nepriklausomos Lietuvos svarbiausio valstybės simbolio – Trispalvės vėliavos, ir nenurims, kol neatgaus atimtos laisvės ir sutrypto savarankiškumo.

Pogrindiniai Vasario 16-osios minėjimai

Į klausimą, kaip ryžosi tokiam drąsiam, rizikingam žingsniui, A. Aginskas atsakė:

Kai dabar pagalvoju, tokia mintis manyje tikriausiai ruseno, brendo, rutuliojosi jau seniai, dar nuo vaikystės metų. Mane, Laugalio pradžios mokyklos mokinuką, skaudžiai žeidė tai, kad iš kažkur į Lietuvą atsibaladoję svetimšaliai, padedami mūsiškių parsidavėlių, ėmė čia kurti savo tvarką, uždraudė brangiausius laisvos ir nepriklausomos valstybės simbolius – Trispalvę vėliavą, Vytį, Lietuvos himną, Vasario 16-osios šventę. O tie simboliai mums, lietuviams, buvo šventi, be galo brangūs, giliai įaugę širdyje. Garbingiausioje trobos vietoje mūsų namuose būdavo pakabintas Vytis, Gedimino stulpai, Vytauto Didžiojo paveikslas. Mokykloje pirmuose skyriuose išmokti Tautiškos giesmės žodžiai liko atmintyje visą gyvenimą, o kai tėvelis Vasario 16-ąją iškeldavo Trispalvę prie mūsų namo, apimdavo nenusakomas džiaugsmas ir pasididžiavimas. Tėvai asmeniniu pavyzdžiu vaikams skiepijo meilę Tėvynei, gimtajam sodžiui, ryžtą augti dorais, darbščiais, raštingais, Dievą mylinčiais nedidelės, bet brangios savo valstybės piliečiais, patriotais.

Pokario metais žmones pasiekdavo žinios apie moksleivių, studentų iškeltas Trispalves ant geležinkelio semaforo, virš vandentiekio bokšto, parkų medžiuose. Paprasti kaimiečiai tą laisvės ir kovos simbolį – lietuvišką vėliavą – slėpė ir saugojo gandralizdžiuose, kūdrose, bičių aviliuose, klėtyse grūdų aruoduose, net vėliavos audeklą įsiūdavo į vaikų žieminį paltuką.

Į miliciją nuėjau dirbti todėl, kad reikėjo pragyventi, gauti nors bendrabučio kambarėlį. Dirbau žinybiniame milicijos divizione, saugojau įvairias sovietines įstaigas. Pusę metų teko budėti prie Justo Paleckio, Motiejaus Šumausko namų vartų. Milicija manęs nė kiek nepakeitė: buvau ir likau religingas, paslapčia eidavau į bažnyčią, visa širdimi mylėjau ir tebemyliu laisvą Lietuvą.

Gal ir neįtikėtina, bet aš, milicininkas, gūdžiais sovietiniais laikais pagal galimybes, nesiafišuodamas, nesigirdamas kasmet savo bute švęsdavau Vasario 16-ąją. Apie 1970-uosius iš kaimo Žemaitijoje, buvusio Kelmės valsčiuje, į Vilnių atsivežiau mamos pasiūtą Trispalvę ir Vasario 16-osios vakarą ją pakabindavau ant sienos arba ištiesdavau ant stalo. Kabėdavo ir Vytis, kurį buvau pasidaręs pats. Net mūsų diviziono „zampolitas“ Zinovjevas nesuprasdavo, kad tai draudžiamas nepriklausomos Lietuvos herbas. Politrukas buvo įsitikinęs, kad ant sienos kabo „Sviatoj Georgij“, o man telikdavo tik jam pritarti. Tame improvizuotame Lietuvos nepriklausomybės dienos paminėjime dalyvaudavo ir du pas mus gyvenę studentai. Visi atsistoję sugiedodavome „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Pogrindinis minėjimas vyko uždangsčius langus, prigesinus šviesą, himną giedodavome irgi pusbalsiu. Vienu metu mūsų Tautiškai giesmei  pritardavo ir butą nuomavę gruzinai Timūras Teblošvilis ir Mirabis Šubatidzė – Vilniaus Bartašiūno MVD mokyklos kursantai. Šiems kaukaziečiams vaikinams, nemokantiems ir nesuprantantiems lietuviškai, tai būdavo tik pramoga. Nors kažkokia vidine intuicija jie jautė, kad tikram lietuviui šis giedojimas reiškė kai ką daugiau už žodžius ir melodiją.

A. Aginskis ir pats stebėjosi, kad jo niekas neįskundė – juk pas jį apsilankydavo ne tik milicininkai bendradarbiai, bet ir viršininkėliai. Niekas nepranešė apie matomiausioje vietoje kabantį Vytį, jį laikydavo Šv. Jurgio paveikslu. Niekas neišgirdo ir giedamo Lietuvos himno. Tiesa, vienu metu patikimiausi draugai Antaną įspėjo būti atsargesniu, nes tarp ateinančių svečių vienas tipelis gali būti KGB informatorius. O šiaip geriausiais apsauginiais šarvais ir skydu nuo visų galimų nemalonumų ir įtarinėjimų buvo milicininko uniforma.

Trys vėliavos spalvos pražydo penktajame aukšte

Apsauginiu postininku Radijuje ir televizijoje 23 metus išdirbęs Antanas Aginskis 1984 metais išėjo į pensiją. Tada manė, kad patogiausias momentas iškelti Trispalvę virš televizijos korpuso praėjo. Bet paskui pradėjo galvoti, kad ir dirbdamas darbininku RTV orkestre galės įvykdyti užsibrėžtą tikslą. Bėgant metams neprigeso lietuviškumo, tautiškumo ugnelė, nors atviram proveržiui dar nebuvo atėjęs laikas. Žmonės gyveno tikėjimu, viltimi, malda. Visi laukė atgimstančios Lietuvos, bet už atgimimą, už naują Lietuvą reikėjo dar pakovoti, gerokai pasigrumti.

Kaip prisipažino pats Antanas, nors viską buvo gerai apgalvojęs, surikiavęs, tačiau, artėjant pasirinktai dienai, nerimas vis labiau augo. Net smulkmenose negalima buvo suklysti, slystelėti. Svarbiausia – neprarasti šalto proto, jaustis ramiai ir tikėti sėkme.

Viskam ruošiausi ir veikiau vienas. Nutaikęs, kai namie nieko nebuvo, prie mamytės siūtos vėliavos kampų pririšau tvirtas virvutes, kurios laikytų vėliavos audeklą prie lango. Pasirinkau televizijos naujojo pastato penktojo aukšto vestibiulio langą. Beje, šiame aukšte dirbo propagandos redakcija – sovietinės ideologijos skleidimo lyderė. Ir senajame, ir naujajame pastate žmonių beveik nesimatė – buvo sekmadienis. Pirmajame poste centriniuose rūmuose budinti moteris milicininkė žiūrėjo televizorių. Galėjo manęs tyliai praeinančio ir nepastebėti – bent taip vėliau ji teigė per kagėbistų apklausą.

Nebuvau bailys, bet ir ne ypatingas drąsuolis: drebėjo rankos, kojos, širdis. Nesinorėjo, kad kas nors pagautų, bijojau patekti į KGB tardytojų rankas. Visas mano darbas vestibiulio palangėje užtruko ne daugiau penkių minučių. Pro pravertą langą laukan nuleidau vėliavą, prie rėmų pririšdamas virvutėmis. Palangę, vėliavą, grindis palaisčiau terpentino mišiniu. Terpentinu „pakvėpinau“ ir laiptus, jų atramas, visas tas vietas, kur galėjo likti mano pėdsakų. Nepagailėjau ir chlorkalkių pabarstyti aplink. Tai buvo septinta valanda vakaro, Vasario 16-osios išvakarės. Širdis dar virpėjo, bet jau ne iš baimės, o iš džiaugsmo, kad viskas pasisekė.

Žingsniuodamas Konarskio gatvės šaligatviu Antanas neiškentė ir trumpam atsigręžė: net ir vėlyvo vakaro sutemose matėsi jo iškelta Trispalvė, apšviesta pastato žibintų. Vėliavos audeklas, glostomas oro srovelių, vos vos bangavo.

Tiesiai į namus A. Aginskis nėjo. Įsėdęs į troleibusą, nuvažiavo iki tuometinės Černiachovskio aikštės, paskui persėdo į kitą troleibusą ir tik trečioj ar ketvirtoj stotelėj išlipo. Po geros valandos pravėrė savo buto duris. Batus išmetė į lauko šiukšliadėžę. Namiškiai pastebėjo, kad šeimininkas kažkoks kaip nesavas, bet nieko neklausinėjo.

Rytojaus dieną visas Vilnius kalbėjo apie televizijoje iškeltą Trispalvę. Savo klausytojus apie šį įvykį operatyviai informavo užsienio stotys. O apie radijo ir televizijos pastatus Konarskio gatvėje su pėdsekiais vilkšuniais bėgiojo civiliai vilkintys kagėbistai ir aukšto rango milicijos pareigūnai. Vargšai šuneliai, prisiuostę terpentino ir chlorkalkių, tik čiaudėjo ir purškė, bet nieko neužuodė. Valdžia irgi spjaudėsi, piktinosi šiuo neregėtu akibrokštu, kaltindami „ideologinius diversantus“, „buržuazinius nacionalistus“ ryšiais su kapitalistinio pasaulio specialiosiomis tarnybomis, šnipais. Sklandė gandai, kad už vėliavos iškėlimą neva sumokėta ne vienas tūkstantis dolerių. Visi sekliai padarė tik vieną teisingą išvadą: vėliava siūta vakarietiška siuvimo mašina. Taip ir buvo – A. Aginskio mama ją siuvo garsiąja „Singer“.

Buvo apklausta dešimtys valytojų, rūbininkių, redaktorių, technikų, vairuotojų, budėjusių milicininkų, bet taip ir nieko nesužinota, kas galėjo iškelti Trispalvę.

Po to dar visą savaitę kagėbistai slampinėjo ir budėjo komiteto patalpose, vildamiesi kažką sučiupti ar  nors konkretesnio išgirsti.

Kaip juokdamasis Antanas prisiminė, tie patys saugumiečiai, ieškoję ir neradę „nusikaltėlio“, iškėlusio vėliavą, atidarinėdavo jam duris, kai jis nešdavo muzikos instrumentus po orkestro įrašų mieste.

Pirmas žmogus, kuriam A. Aginskis atvėrė savo paslaptį ir pasisakė iškėlęs vėliavą, buvo kunigas Robertas Grigas (tada dar neįšventintas į kunigus ir dirbęs vienoje Vilniaus bažnyčių zakristijonu).

Jokio žygdarbio aš neatlikau, – kuklinosi A. Aginskis. – Tik džiaugiuosi, kad mano iškelta vėliava priminė visiems: tikroji Lietuva dar gyva žmonių širdyse ir protuose, niekur nedingo ir Lietuvos patriotai.

Nežiūrint savo garbaus amžiaus, šis žmogus iki gyvenimo pabaigos išliko jaunatviškai veiklus ir žvalus, buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, nuolatinis visų tautinių renginių, minėjimų, valstybės švenčių dalyvis. Visada su Trispalve rankose…

Kaip prisimena buvęs Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios klebonas kun. Gintaras Petronis, Antanas Aginskis parapijoje buvo gerbiamas ir mylimas žmogus, kuklus, santūrus, bet didelis Lietuvos patriotas. Pasak kunigo, jo drąsus poelgis 1988-ųjų vasaryje turėtų būti įkvepiantis pavyzdys dabartinei jaunimo kartai. Deja, ir mokyklose, ir šeimose pasigendama patriotinio auklėjimo, nebranginamos ir nepuoselėjamos tikrosios žmogiškos vertybės. Vien Bažnyčios pastangų neužtenka. Piliečiu gimstama, o tikru patriotu tampama.

© 2011 „XXI amžius“