Lietuviai Madride

Jurgita Muchlickaitė 

Radviliškio rajono piligrimų grupė Madride prie parapijos nakvynės namų

Tuoj susitiksime su Popiežium aerouoste

Pusantro tūkstančio jaunimo iš Lietuvos šlovina Viešpatį

Visą vasarą aš ir visi kiti, vykusieji į Pasaulines jaunimo dienas (PJD) rugpjūčio pabaigoje Madride, šios kelionės nekantriai laukėme. Ir štai pagaliau mes, grupelė Baisogalos gimnazistų, – Liutauras Džiaugys, Osvaldas Petrėtis, Justina Žaromskytė, Kamilė Butkevičiūtė, Aušrinė Ribikauskaitė, Viktorija Satkutė – drauge su kitais rajono mokiniais leidomės į didžiąją kelionę Ispanijon. Važiuoti per Lenkiją yra nuobodu, tačiau su šaunia kompanija buvo labai linksma ir kelias neprailgo. Žaidėme įvairiausius žaidimus, dainavome, todėl net nepajutome, kaip atsidūrėme gražiojoje Vokietijoje. Gražiojoje todėl, kad jos gamta unikali: visur statūs aukšti kalnai, miškai, upės. Paskui dvi dienas važiavome per Prancūziją, čia visur neaprėpiami saulėgrąžų plotai ir gamta truputį skurdesnė. Trečiąją kelionės dieną Prancūzijoje užsukome į Mimizaną, miestelį prie Atlanto vandenyno. Turėjome 3 val. laisvalaikio, todėl visi skubėjome prie vandenyno. Bangos buvo dangaus žydrumo spalvos, tačiau labai galingos. Pats vanduo labai sūrus, sūresnis negu Baltijos jūroje, net akis graužė. Maudėmės, fotografavomės, mėgavomės saulės spinduliais, todėl laikas greitai prabėgo. Labai norėjome kuo greičiau nuvykti į Ispaniją.

Naktį turėjome praleisti autobuse: nepatogu, kojos tinsta, o kai užmiegi, žiūrėk, jau sustojome kokioje degalinėje, ir būtinai reikia išlipti. Tačiau vienas toks stabtelėjimas buvo įspūdingas, nes vidury nakties sutikome du autobusus lietuvaičių, taip pat vykstančių į PJD Madride. Jie visas naktis ir dienas praleido autobusuose, tačiau nuovargio neparodė ir vis dainavo, bendravo su mumis. Labai geras jausmas buvo susitikti savo tautiečius toli nuo Lietuvos.

Ankstų rytą jau buvome Madride, prie mums paskirtos parapijos, kurioje turėjome apsistoti. Mus pasitiko trys jauni savanoriai, kurie aprodė patalpas, išdalijo piligrimui būtinus daiktus: PJD marškinėlius, kuprines, kepures, gėrimus, žemėlapius ir kt. Nieko nelaukę, skubėjome susipažinti su Madridu. Pirmą dieną buvo visko, net teko paklaidžioti, bet antrą ir kitas dienas mieste jautėmės jau saugiau, vis lengviau susirasdavome reikiamas vietas. Dieną vyko lietuvių koncertas De Plazza aikštėje, šalia kurios buvo didelis fontanas. Buvo labai karšta, todėl fontanas buvo tikra atgaiva: visi iš pradžių kiek nedrąsiai tik braidėme jame, bet vėliau įsismaginę taškėmės, maudėmės. Buvome visi šlapi, bet labai laimingi.

Kiekvieną rytą Šv. Kristinos bažnyčioje vykdavo katechezės. Ten susirinkdavo visi Lietuvos piligrimai. Tose paskaitose buvome lyg broliai ir seserys. Visi buvome vieningi ir vieni kitiems padėjome ir, aišku, sustiprinome savo tikėjimą. Garsiojoje Cibelės aikštėje vyko pirmasis susitikimas su Popiežiumi Benediktu XVI, kuris visomis kalbomis pasveikino susirinkusius piligrimus. Yra žinoma: kur gėris, ten ir blogis. Atvykę piligrimai buvo puldinėjami kitaip manančių, vyko įvairūs protestai, riaušės. Prie manęs ir kitų bendraklasių taip pat buvo „prisikabinę“ dėl kryželio, tačiau, laimei, pabėgome. Nepaisant blogų įvykių, gerų ir už širdies griebiančių akimirkų buvo daugiau.

Paskutinę dieną Madrido oro uoste susirinko bendraamžių, piligrimų iš visų šalių, jie laukė svarbiausio įvykio – Popiežiaus Benedikto XVI atvykimo. Laukimas buvo nuostabus: visi giedojo, skandavo ar žaidė kokius nors žaidimus. Tolumoje matėsi mėlyni, grėsmingi debesys, kurie pranašavo kažką negera, buvo labai tvanku. Pagaliau atėjo laukta akimirka, kai atvyko Šventasis Tėvas. Visi šaukė, savo širdyse jautė didžiulę palaimą, todėl daugelis verkė iš džiaugsmo. Popiežius verkė taip pat, jam buvo gera, kad tiek milijonų jaunimo susirinko vien dėl tikėjimo. Koks geras jausmas, žodžiais negalima pasakyti! Prasidėjo šv. Mišios, prasidėjo ir audra: žaibavo, griaudėjo, ir vėjas buvo labai stiprus. Šis reiškinys – labai didelis išbandymas mums, piligrimams, bet niekas neišsigando, šlovino Viešpatį. Gaila, bet įpusėjus šv. Mišioms, mes turėjome išvykti. Buvo labai liūdna palikti tokį nuostabų kampelį, bet džiaugėmės, kad nors kiek teko dalyvauti ir patirti begalinį džiaugsmą. Ta naktis buvo paskutinė, reikėjo atsisveikinti su miestu, naujais draugais. Buvo sunku, bet viskas turi pabaigą. Kai sulipome į savo mokyklinį autobusą, greitai užmigome, nes nuovargis mus įveikė.

Ši piligriminė kelionė atvėrė ne tik akis, bet ir mūsų jaunas širdis tikėjimui: juk gyvenime viską gauname iš Dievo. Tik reikia išmokti tai matyti. O tarp tiek jaunų tikinčiųjų buvo tiesiog paprasta ir smagu stebėti stebuklus. Šią turiningą kelionę prisiminsime labai ilgai, nes tiek daug įspūdžių neteko dar niekam niekada patirti.

Baisogala, Radviliškio rajonas

© 2011 „XXI amžius“