Šauniausias krepšininkas

Homilija pasakyta rugsėjo 11-ąją švenčiant šv. Mišias su tarptautinio piligriminio žygio iš Kryžių kalno į Šiluvą dalyviais

Prieš kelias dienas vienas žurnalistas būtinai norėjo pakalbinti mane apie tai, kiek aš ir kiek klierikai skiria dėmesio dabar Lietuvoje vykstančioms Europos krepšinio rungtynėms. Vienas iš klausimų buvo, koks krepšininkas atrodo šauniausiai? Sakiau, kad jie visi šaunūs: daug dirba, yra valingi, todėl ir pasiekia labai gerų rezultatų. Palinkėjau, kad, siekdami laikinų pergalių, neužmirštų ir pačios svarbiausios pergalės, nuo kurios priklausys visa amžinybė. Pamėginkime įsivaizduoti šaunų krepšininką, kuris taikliai mėtytų kamuolį ne į reikiamą krepšį. Sakysite, tokių absurdų nebūna. Krepšinio aikštelėje nebūna, bet gyvenime jų pilna. Mes visi – pagyvenę ir jauni – turime tik du pasirinkimus, sportininkų terminais kalbant, turime tik du krepšius, į kuriuos be perstojo mėtome kamuolius. Šių krepšių vardai – gyvenimas ar mirtis. Atrodo, net abejonė negali kilti, ką reikėtų rinktis. Tačiau žmonės labai dažnai renkasi ne gyvenimą, bet mirtį.

Visi esame girdėję apie Mozę, vedusį savo tautą iš vergijos į laisvę, iš pagonybės tamsos į Dievo šviesą. Jis turėjo labai daug bėdų su savo tauta, kuri nuolat maištavo, dejavo, kaltino savo vadą, kam išvedė juos į dykumą, kur trūksta net vandens. Mozė ne kartą skundėsi Dievui, kad jam sunku su šia kietasprande tauta. Prieš mirtį Mozė kalbėjo tautai: „Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami“ (Įst 30).

Net daug patirties turintiems žmonėms būna nelengva pasirinkti tai, kas veda į gyvenimą, tai ką kalbėti apie jaunus žmones, kurie kasdien per internetą, televizijos programas be perstojo girdi balsus, raginančius gerti alų, mylėtis, būti kietais vyrais, bet kokia kaina tapti televizijos žvaigždėmis, bent žvaigždutėmis ir panašiai. Šie balsai niekina kitaip manančius ir kitaip gyvenančius, ypač tikinčius į Dievą. Ir vis dėlto jauni žmonės dažnai būna labai įžvalgūs ir renkasi tai, kas veda į gyvenimą.

Šiemet iš viso pasaulio į Madridą susirinko apie du milijonai jaunų žmonių, kurie naktį prieš pagrindinę šventę ne alų gėrė, bet milžiniškoje aikštėje adoravo Eucharistinį Jėzų. Adoracijos nesutrukdė net kilusi audra.

Štai ir jūs, jaunieji piligrimai, kelias dienas iš Kryžių kalno keliavote į Šiluvą. Buvo nuovargio, galbūt net pritrintų pūslių, bet jūs pilni tikro džiaugsmo, kurio neturi sugebantieji tik gerti alų. Jūsų piligrimystė ir Šiluvos šventė – atlaidai siekia padėti jums susiorientuoti, į kokį krepšį reikia mėtyti kamuolį, kad laimėtumėte gyvenimą. Tai, ką jūs gyvenime pasieksite, priklausys nuo vieno ir paties svarbiausio pasirinkimo – ar Jėzus Kristus taps geriausiu jūsų draugu. Dėl to popiežius Benediktas XVI Madride kvietė jaunus žmones dar labiau atsigręžti į Kristų.

Evangelijos skaitinyje girdėjome, kaip apsireiškęs angelas padrąsino Juozapą priimti į savo namus nėščią Mariją, nes „ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.

Linkiu šio Jėzaus ieškoti kasdienėje maldoje, Šventojo Rašto skaityme, adoracijose ir neretoje išpažintyje.  Nuodėmė Jėzaus veidą aptemdo mūsų sieloje, Sutaikinimo sakramentas jį daro šviesų ir spindintį.

Labai branginkite draugus, kurie taip pat ieško Jėzaus draugystės. Benediktas XVI jaunimui priminė, kad drauge yra lengviau ieškoti Dievo. Šv. Mišių aukoje užtarkime vieni kitus, kad visuomet būtume dėmesingi mūsų geriausiam Draugui, Mergelės Marijos Sūnui Jėzui Kristui.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

© 2011 „XXI amžius“