Kodėl Lietuvos jaunimas bijo politikos?..

Gintaras Visockas

LRT žurnalistas Virginijus Savukynas surengė įdomią televizijos diskusiją, kurioje bandyta aiškintis, kas rūpi šiandieniniam Lietuvos jaunimui. Laidoje kelti klausimai: kodėl tiek mažai jaunų žmonių išrenkama į Seimą, kodėl jaunimas pasyvus parlamentinių rinkimų metu, kodėl dauguma jaunų žmonių mano, jog politinė ir visuomeninė veikla mūsų valstybėje – nedėkingas užsiėmimas, kodėl daugiau kaip pusė vaikinų ir merginų svajoja apie emigraciją...? Deja, į šiuos klausimus nebuvo konkrečiai atsakoma. Laidos dalyviai dažniausiai prisidengdavo primityviais lozungais bei mintinai išmoktomis partinėmis klišėmis: reikia gerinti, būtina šviesti, verta kviesti, negalima neaiškinti ir pan.

„Kaip turėtų būti“ – žinome visi

Kaip bebūtų keista, bet autorinėje V. Savukyno laidoje apie jaunimo bėdas neįdomiausiai kalbėjo jauniausia dabartinio Seimo narė Agnė Bilotaitė. Galbūt klystu, tačiau man pasirodė, kad jaunoji konservatorių-krikščionių demokratų atstovė kalbėjo per daug optimistiškai, kad jos optimizmas – mažai kuo pagrįstas. Žodžių, minčių, idėjų laidos metu pažerta užtektinai. Tačiau parlamentarė A. Bilotaitė pasakojo tik apie tai, „kaip turėtų būti“, ir beveik nieko konkretaus neištarė apie tai, „kaip pasiekiami norimi rezultatai“. Ne ką konkrečiau kalbėjo ir laidoje dalyvavę vyresniosios kartos politikai – Vidmantas Žiemelis ir Artūras Paulauskas.

Prisipažinsiu, jau galvą skauda nuo gausių viešų pareiškimų, kokia tvarka privalo egzistuoti normaliai surėdytoje valstybėje. Tik pamanyk: politika yra garbinga veikla, jaunas žmogus privalo patikėti, kad savo darbu ir pastangomis gali prisidėti prie valstybės kūrimo, jaunimas dažnai nepasitiki savo jėgomis, tačiau jį reikia padrąsinti, paskatinti, politikų tikslas – raginti jaunimą rinktis politiko kelią, įsijungti į visuomeninę veiklą, svarbiausia – neuždaryti kelių, kuriais jaunimas galėtų ateiti į politiką... Visa tai – tiesa. Banali, daug sykių girdėta tiesa. O kur konkretūs pasiūlymai, kaip sukonstruoti normaliai dirbančią valstybę, kurioje deramą vietą užimtų jaunoji karta?

Bijo viešai reikšti nuomonę

Mano požiūris į šiandieninį jaunimą nėra optimistiškas. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog net politiko kelią pasirinkę vaikinai ir merginos bijo garsiai dėstyti savo mintis. Per pastaruosius kelerius metus surengiau ne vieną diskusiją prie apskrito stalo, prie kurio pasiginčyti kviečiau jaunuosius konservatorius, socialdemokratus, liberalus, krikščionis demokratus. Kalbėdavomės pačiomis įvairiausiomis temomis, pradedant Lietuvos–Rusijos santykiais, požiūriu į Rusijos–Gruzijos karą ir baigiant vidinėmis Lietuvos aktualijomis, įskaitant diskusijas apie tai, kas svarbiau Lietuvai: tautiškumas ar pilietiškumas?

„XXI amžiaus“ redaktorius buvo aktyvus šių žurnalistinių debatų dalyvis, todėl neleis meluoti: išimčių nedariau nė vienai partijai. Visuomet stengiausi, kad diskusijose dalyvautų konkuruojančių politinių jėgų atstovai. Deja, dabar tokių pokalbių neberengiu. Atvirai kalbant, diskusijų, kai ginčijasi ne vienas ir ne du pašnekovai, – neatsisakiau. Šis žurnalistinis žanras – įdomus, prasmingas, perspektyvus. Tačiau nūnai polemizuojame be Seimo narės A. Bilotaitės išgirtos jaunosios kartos. Nusprendėme nebekviesti jaunimo. Skamba šokiruojančiai? Senamadiškai? Tuojau paaiškinsiu.

Nekalbūs jaunieji politikai

Taigi jaunimo nekviečiame ne dėl to, kad būsimieji politikai porintų per daug aštriai ar per daug entuziastingai, o tik dėl to, kad jie nepasakydavo nieko naujo, įdomaus ar originalaus. Neminėsiu konkrečių pavardžių. Tačiau svečių kalbos dažniausiai būdavo kaip du vandens lašai panašios į jų partijų lyderių programines nuostatas. Jei jaunasis politikas – konservatorius, žinok, jo požiūris mažai kuo skirsis nuo prof. Vytauto Landsbergio viešai „išguldytos“ pozicijos. Jei jaunasis politikas – socialdemokratas, jo kalba beveik niekuo nesiskirs nuo viešai išdėstytų Gedimino Kirkilo ar Vytenio Andriukaičio samprotavimų. Skirtumas nebent tas, kad vyresniosios kartos atstovai savo nuomonę išdėstydavo drąsiau, įtikinamiau, raiškiau, o jauniesiems trūkdavo net šių ypatybių. Žinoma, užsikirtimus ir neraiškumus čia pat galima dovanoti, jei tik būsimieji jaunieji politikai nerodytų begalinio noro „pasakyti kuo mažiau ir atsargiau“.

Tokia laikysena mane nustebino. Sumanęs jaunimui suteikti tribūną pasiginčyti gyvybiškai svarbiais klausimais maniau, jog norinčiųjų atvirai ir aštriai diskutuoti bus į valias. Apsirikau. Net ir provokuojami atviram pokalbiui būsimieji politikai sumaniai išsisukdavo nuo nepatogių klausimų, išradingai gindamiesi mintinai išmoktomis klišėmis ir lozungais. Todėl ilgainiui nusprendžiau, jog beprasmiška kviestis pokalbiui tuos, kurie nenori kalbėti.

Jaunieji žurnalistai – taip pat nelinkę atvirauti

Galėčiau pateikti ir daugiau ne itin džiaugsmingai nuteikiančių pavyzdžių. Beveik kiekvienais metais sulaukiu pirmakursių ir antrakursių žurnalistų pasiūlymų atsakyti į keletą klausimų. Berods, pirmųjų kursų žurnalistams būtina parengti specifinį kursinį darbą – pokalbį su vyresniosios kartos žurnalistais. Taigi kiekvienais metais atsiranda jaunųjų žurnalistų, kurie sumano išklausyti mano poziciją. Nežinau, kodėl jie pasirinkdavo būtent mane. Galiu tik spėti. Matyt, juos domindavo straipsniai slaptųjų tarnybų temomis.

Beje, niekuomet neatsisakiau duoti interviu. Ir niekuomet nesigailėjau davęs. Tačiau man visuomet knietėjo ir pačiam paklausinėti, kuo gyvena dabartiniai Vilniaus Žurnalistikos instituto auklėtiniai. Norėdavosi šiandieną palyginti su tais laikais, kai pats buvau pirmakursis.

Negaliu sakyti, kad būsimieji žurnalistai pateikdavo neįdomius, beprasmius, banalius klausimus. Negaliu tvirtinti, kad jie atvykdavo imti interviu nepasiruošę. Polemizuoti su jais būdavo įdomu. Kartais interviu užtrukdavo ištisą pusdienį. Tačiau man rūpėdavo grįžtamasis ryšys – ką jie mano apie vieną ar kitą reiškinį. Grįžtamojo ryšio kaip tik ir pasigesdavau. Draugystė būdavo vienpusė. Mielai su jaunaisiais žurnalistais būčiau pasiginčijęs, pavyzdžiui, apie dabartinę Lietuvos žurnalistikos padėtį. Teisinėmis temomis rašyti ketinančius pirmakursius kviečiau pasidomėti, kaip konkrečiai teismuose nagrinėjamos rezonansinės buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo-Nikulino ar terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylos. Deja, per pastaruosius penkerius metus taip ir nepavyko viešai prakalbinti nė vieno pirmakursio ar antrakursio žurnalisto. Nė vienas nepanoro duoti viešo interviu. Pažadėdavo paskambinti, bet nepaskambindavo. Taigi mano pokalbiai su jaunąja žurnalistų karta taip ir liko privačiomis diskusijomis, surengtomis prie kavos puodelio Vilniaus senamiesčio kavinėje.

Vyresniosios kartos privalumai

Gyvenime teko patirti ir kiek kitokio pobūdžio kuriozų, beje, nesusijusių su vyresniosios kartos gyvenimiška patirtimi. Dirbdamas Danijoje naktiniu paštininku mačiau, kaip šio pelningo darbo griebiasi jaunuoliai, plūstantys iš Lietuvos. Juos viliojo, mūsų akimis žvelgiant, dideli atlyginimai. Visgi darbas – naktinis, o Vakaruose už naktinį triūsą ir atseikėjama solidžiai. Daugelis buvo dvidešimtmečiai – trisdešimtmečiai. Jie draugiškai šaipydavosi iš mūsų, vyresniųjų, esą mes ilgai neišsilaikysime. Naktinio paštininko darbas iš pirmo žvilgsnio – nesudėtingas. Vidurnaktį sėdi ant dviračio ir iki aštuntos valandos ryto nurodytais adresais išvežioji šimtus laikraščių. Mini dviračio pedalus, eini į sodybos kiemą, lipi daugiaaukščio namo laiptais. Ir viskas. Bėda ta, kad laikraščių – labai daug. Norint laiku juos pristatyti skaitytojams, nėra kada žioplinėti, taigi fizinės jėgos ir ištvermės prireikdavo. Kontraktas su danų darbdaviais būdavo pasirašomas pusmečiui arba vieneriems metams. Jaunuoliai visuomet siekdavo pasirašyti kontraktą dvylikai mėnesių. Suprask, jie tikrai ištversią. O dabar atspėkite, kurie ilgiau išsilaikė, po Kopenhagos priemiesčius vežiodami laikraščius? Beveik visi jaunesnės kartos vaikinai palūždavo jau po kelių savaičių. Jie neišlaikydavo įtampos – visgi reikėdavo dirbti svetimame, nakties tamsos apgaubtame mieste bet kokiu oru: ir lietui pliaupiant, ir sniegui krentant. Laikraščių reikėdavo išvežioti tikrai daug. Dirbti – šešias naktis per savaitę. Vyresnieji pasirodė esantys ne tik pareigingesni, drausmingesni, bet ir ištvermingesni – jie ištverdavo ištisus metus.

Taigi žurnalistas V. Savukynas buvo sumanęs prasmingą ir svarbią diskusiją, tik laidos dalyviai nebuvo linkę atvirauti. Štai Seimo narys V. Žiemelis tvirtino, jog didžiuojasi šiandieniniu jaunimu, kuris yra ir išprusęs, ir užsispyręs, ir talentingas. Tačiau į vedančiojo klausimą, kodėl tuomet tiek mažai jaunų žmonių matome Lietuvos parlamente, konkrečiai neatsakė. O statistika tokia: paskutiniuosiuose Lietuvos parlamentuose rasime vidutiniškai tik 10–15 asmenų, kuriems dar nėra 35-erių metų. Visi kiti – vyresnio amžiaus. Pats jauniausias lietuviškas parlamentas dirbo 1992–1996 metais. Tada turėjome net du jaunus ministrus – Darių Kuolį ir Juozą Oleką. Dabartiniuose parlamentuose absoliuti dauguma parlamentarų yra vyresnės kartos.

Daug ir atvirai kalbėsi – darbą prarasi

Laidos vedėjas pateikė savąją versiją, kodėl tiek mažai jaunų žmonių pagrindinėse Lietuvos valdžios struktūrose. Žurnalisto V. Savukyno manymu, gal vyresnės kartos atstovai tiesiog nenori užleisti savų pozicijų jaunimui. Suprask, savo kėdžių įsikibę laikosi ir dantimis, ir nagais. Tiesiog nenori prarasti įtakingų, pelningų postų. Tuo tarpu jauniausioji Seimo narė A. Bilotaitė tvirtino, jog jaunimui bent jau konservatoriai yra sudarę kuo puikiausias sąlygas tobulėti ir augti. Laidos vedėjas pastebėjo, kad nerimą kelia ir kai kurie kiti statistiniai duomenys. Pavyzdžiui, vadinamasis pilietinės galios indeksas. Pasirodo, net 72 proc. Lietuvos gyventojų mano, esą mūsų šalis nesudariusi sąlygų piliečiams aktyviai veikti politiškai ir visuomeniškai. Didžioji dalis apklaustųjų mano, jog dažniausiai nukenčia politiškai ir visuomeniškai aktyvūs žmonės. Jie gali prarasti darbą arba turėti kitokių panašaus pobūdžio nemalonumų, todėl linkę verčiau prikąsti liežuvius.

Nenorinčių tapti politiškai ir visuomeniškai aktyviais per pastaruosius metus tik daugėja. Sakykim, 2007-aisias jų suskaičiuota  apie 62 proc. Vadinasi, per paskutiniuosius kelerius metus bijančių veltis į viešas akcijas padaugėjo net 10 proc. O jauniausia Seimo narė A. Bilotaitė dėstė savo mintis taip, tarsi nematytų didelių bėdų. Tarsi asmeninė jos sėkmė būtų iškalbingas pavyzdys, bylojantis apie „jaunimui plačiai atvertas duris“.

Laidoje iškelta akivaizdi abejingumo problema. Vieša paslaptis, kad jauni žmonės labai nenoriai dalyvauja rinkimuose, dažniausiai iš viso neina balsuoti. Į Seimą pretenduojantys politikai tai žino, todėl mažai kreipia dėmesį į jaunuosius šalies piliečius. Susidaro užburtas ratas: politikai nesirūpina jaunimo reikalais, nes šie pasyvūs rinkimų metu, o jaunimas nesidomi politika, nes jaučia politikų abejingumą. Tad kas pirmasis ir kaip privalo žengti lemiamą žingsnį suartėjimo link – jaunimas ar politikai? Išsamesnio A. Bilotaitės komentaro neišgirdau. Susidariau įspūdį, kad jaunoji politikė tiesiog nežino, kaip perkirsti šį Gordijo mazgą. Prisipažinti, jog nežinai išeities, – nesolidu. Todėl ir žeriama į eterį daug gražių, tačiau beprasmių žodžių.

V. Savukyno laidoje pastebėtas akivaizdus jaunimo noras įsitvirtinti būtent valstybinėje tarnyboje, kur garantuotos rimtos socialinės garantijos ir solidžios pensijos. Jaunimas veltis į didžiąją politiką nenorėtų, nes politiką dažnas iš jų laiko „ne itin švariu, ne itin sąžiningu užsiėmimu“. Bet įsidarbinti ministerijoje ar departamente tarnautoju – labai perspektyvu. Čia juos vilioja užtektinai ramus ir solidžiai apmokamas darbas. Tačiau ši tendencija, pasak žurnalisto, nėra sveikintina. Ji byloja apie tikruosius šiandieninio jaunimo nusiteikimus. Ieškoma vien ramaus ir sotaus gyvenimo. Negalvojama net apie galimybę kurti savo verslą. Jei nepavyksta įsidarbinti valstybinėse struktūrose, dažniausiai ieškoma galimybių emigruoti. Apie visuomeninių judėjimų kūrimą ar aktyvią politinę veiklą Lietuvoje nė pagalvoti nenori.

O ką atsakė jauniausioji Seimo narė A. Bilotaitė? Nieko konkretaus. Jos manymu, jaunimas tampa aktyvus „tam tikrais atvejais“ ir „tas atvejis“ – jau labai netoli.

© 2011 „XXI amžius“