Vienas universitetas – visuomenei ar verslininkams

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas Muitinės gatvėje

Lietuvos kūno kultūros akademijos rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dekanas prof. habil. dr. Saulius Gudas

Šiandien turime 14 valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų. Dauguma jų įsikūrusios Vilniuje ir Kaune. Vasaros pradžioje Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko iniciatyva buvo sudaryta speciali darbo grupė dėl universitetų tinklo optimizavimo. Spalio 12 dieną akademinei visuomenei pateiktos išvados, pagal kurias Kaune iki 2012 metų pabaigos VU Kauno humanitarinis fakultetas ir Vilniaus dailės akademijos Kauno Dailės fakultetas būtų prijungti prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Lietuvos kūno kultūros akademija – prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU), o Aleksandro Stulginskio universitetas – prie Kauno technologijos universiteto (KTU). Toliau siūloma iki 2014 metų pabaigos sujungti LSMU ir VDU, o iki 2017 metų pabaigos – KTU su VDU ir Kaune palikti tik vieną universitetinę mokyklą. Sužinoję tokį verdiktą minėtų mokyklų studentai sureagavo protesto akcija – spalio 18 dieną Kaune Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF), Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto ir Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) studentai surengė eitynes, nukreiptas prieš ketinimus panaikinti jų mokyklas, prijungiant prie kitų miesto mokyklų. Susirinkę prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, Laisvės alėja studentai žygiavo Rotušės aikštės link, kur perskaitė rezoliuciją ir išsakė savo nuomonę.

Genovaitė Baliukonytė

Siekia mokslo kokybės ar patalpų

Buvusiose Marksizmo-leninizmo universiteto patalpose atsikūręs Vytauto Didžiojo universitetas seniai gviešėsi į Kauno senamiesčio Muitinės gatvėje esančius pastatus, kur labai gražiai suremontuotas patalpas viename iš seniausių Kauno senamiesčio kvartalų turi Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas. (Jas gavo 1984 metais po dešimtmetį nuo 1974 m. trukusių restauravimo ir remonto darbų. Mūriniai gyvenamieji namai, iš kurių vėliau susiformavo fakulteto kompleksas, pastatyti XVI–XVII amžiaus pradžioje.) Pirmieji VDU bandymai paveikti visuomenę ir atsikratyti konkurento buvo apie 1996-uosius metus. Tada VDU pavyko įsikelti tik į netoliese esančius „Svečių namus“. Mat ginti savosios Alma Mater, KHF studentų ir dėstytojų rankomis nuo griuvėsių 1984 m. išvaduotų puoselėjamų pastatų ir auditorijų, pakilo fakulteto studentija. Kai buvo pasiūlyta uždaryti Kauno humanitarinį fakultetą, studentų atstovai susivienijo, aktyviai priešinosi šiai idėjai ir parodė, jog gali tapti stipria jėga. Tuomet VU KHF Studentų atstovybę įkūrė jos absolventas Tomas Palšis, šiuo metu kompanijos UAB „ACME Baltija“ generalinis direktorius. Šiandien fakulteto garbę pasiryžusi ginti mergina – VU KHF SA prezidentė Gintarė Lazdinytė. Sužinojusi, kad protestuoti rengiasi Lietuvos kūno kultūros akademijos bei Vilniaus Dailės akademijos Kauno dailės fakulteto studentai, ji pasiūlė visiems susivienyti ir surengti akciją drauge. Gintarei atrodo labai keista, kad mokslo reikalus dabar imasi tvarkyti ne akademinė bendruomenė, ne studentai, ne Lietuvos patriotai, o verslo ir užsieniečių interesus ginantys žmonės, kuriems labiau nei šalies studentų išsilavinimo lygis, rūpi savi reikalai. „Mokslo kokybės ekspertų“ grupės vadovas yra Investuotojų forumo Lietuvoje valdybos pirmininkas, advokatas Rolandas Valiūnas, nariai – asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ tarybos narys Aleksandras Abišala, Lietuvos projektų valdybos asociacijos prezidentas Alfredas Chmieliauskas, Tventės universiteto (Olandija) vyriausia mokslo darbuotoja Liudvika Leišytė, Viešosios politikos ir valdybos instituto vyresnysis analitikas Žilvinas Martinaitis, akcinės bendrovės „Alna“ valdybos narys Valentinas Milaknis, poetas Kornelijus Platelis, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, „Lietuvos Junior Achievement“ valdybos pirmininkas Šarūnas Skyrius, Europos Humanitarinio universiteto prorektorė plėtrai Irena Vaišvilaitė ir Fizinių ir technologijos mokslų centro Funkcinių nanomedžiagų skyriaus vedėjas Ramūnas Valiokas.

Neatsižvelgiama į unikalumą

Pasak Lietuvos kūno kultūros akademijos rektoriaus prof. habil. dr. Alberto Skurvydo, atsainiai jungiant aukštąsias mokyklas šalis gali prarasti daug kvalifikuotų dėstytojų ir sudaryti sąlygas naujų užsienio universitetų fakultetų kūrimuisi. Išgirdę apie būsimus aukštųjų mokyklų jungimus kai kurie LKKA dėstytojai jau ėmė svarstyti galimybę išvykti iš šalies. „Šiandien užsienyje kaip tik geriausiai vertinami nedideli universitetai, pavyzdžiui, tokie kaip Kalifornijos universitetas, kur dirba apie 300 dėstytojų ir mokosi per du tūkstančius studentų, – teigė LKKA rektorius. – Jei dėl studentų stygiaus tektų jungtis, tai reikėtų gerai pasvarstyti su kuo, kad visi išloštume. Tame jungimesi matau ir pliusų, ir minusų. Pliusai, kad atsiranda didesnė masė mokslininkų, galima atlikti daugiau tyrimų ir gauti geresnių rezultatų, o minusai, kad gaunamas didelis universitetas-monstras, kuriame galime ištirpti – į Universiteto Tarybą galbūt pateks vienas žmogus ginantis šalies sporto interesus. Ir kažin, pavyzdžiui, ar žemės ūkio specialistui labai jau rūpės sporto reikalai?.. Be to, LKKA nieko bendro su buvusiu Vytauto Didžiojo universitetu neturi, nes niekada ir nebuvo jo padalinys. Esame įsikūrę prieš 77 metus ir per tą laikotarpį mūsų Akademija (šį gimtadienį LKKA minėjo kaip tik sujungimo išvadų pateikimo išvakarėse, spalio 10–13 dienomis – G.B. ) parengė daugiau kaip 15 tūkstančių sporto, kūno kultūros, kineziterapijos specialistų, tarp jų – 32 sporto šakų trenerius. Po nepriklausomybės atkūrimo LKKA mokslininkai parengė 86 mokslo daktarus, kurių dalis sėkmingai dirba geriausiuose Europos universitetuose. Galima teigti, kad LKKA parengti sporto specialistai yra vertinami pasaulyje. Taigi mūsų akademija yra specifinė ir unikali universitetinė mokykla. Tokių universitetų pasaulyje yra apie 200 ir jie ypač vertinami Europos Komisijos, kuri pripažįsta universitetų įvairovės svarbą. Akademijoje sukoncentruota daugiau nei 90 proc. Lietuvos sporto, fizinio ugdymo, kineziterapijos, fizinio aktyvumo skatinimo ir sveikatinimo, rekreacijos mokslo ir studijų potencialo Lietuvoje. Tai rodo ir tas faktas, kad LKKA turi dvi aukščiausio lygio doktorantūros studijas, vieną iš jų rengia su Estijos Tartu universitetu. Dauguma studijų programų Akademijoje labai populiarios – pirmu ir antru pageidavimu jas pasirenka apie 1700 moksleivių. Tai didžiausias rodiklis tarp Lietuvos universitetų, atsižvelgiant į universiteto dydį. Šių metų Pasaulio aukštųjų mokyklų reitingavimo (Ranking Web of World Universities) duomenimis, mūsų Akademija užima antrą vietą tarp daugiau kaip 200 pasaulio sporto ir kūno kultūros universitetų.“

Aukštoji meno mokykla Kaune sujungta su bet kokiu kitu universitetu taip pat prarastų savo specifiką, mat didieji universitetai nesuinteresuoti išsaugoti ir puoselėti meną, jie suinteresuoti tik verslu. Todėl „jokio jungimosi nebus ir net kalbų apie jungimąsi negali būti. Rektorių konferencija nusprendė ir taškas. Mes ne Kauno universitetinė mokykla. Mes – Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetas. Ir jei kam nors labai rūpi turėti čia menus, tegu sau turi, bet kuo dėti mes?!“ – kategoriškai reaguodamas į užduotą klausimą stebėjosi Kauno Dailės fakulteto dekanas Jonas Audėjaitis, neatmetantis gandų, kad verslininkams ir Vytauto Didžiojo universiteto vadovams labiau rūpi ne Kaune besimokančių menininkų išsilavinimo lygis, o jų užimami pastatai (vienas tokių yra architektūros ir istorijos šedevras – buvusi Psichiatrijos ligoninė) ir žinoma gera vieta – juk Senamiestis... Kadangi dėl šalies menų aukštųjų mokyklų prijungimo ar sujungimo ekspertai vieningos nuomonės nepateikė (vieni siūlė Vilniaus dailės akademiją bei Muzikos ir teatro akademiją palikti veikti atskirai, kiti – abi sujungti į bendrą Menų akademiją, o vėliau prijungti prie Vilniaus universiteto), tai Kauno dailės fakulteto atplėšimą tikrai galima vertinti vien kaip norą užvaldyti Kauno senamiestyje esančias unikalias fakulteto patalpas.

Kodėl geresnį reikia skandinti blogesniame?...

Kaip nereikalingą konkurentą Kaune VU KHF nuskandinti bandyta jau ne kartą. Ne taip seniai buvo siūloma jį paversti „mokymosi visą gyvenimą“, kitaip sakant, „pensininkų“ universitetu. Todėl šįkart, nepatenkinti vėl rengiamu nauju kėsinimusi į fakultetą, studentai parašė peticiją „Už Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto mokslinės ir akademinės veiklos tęstinumą Vilniaus universiteto sudėtyje“. Joje teigiama, kad fakulteto bendruomenė kategoriškai prieštarauja dėl Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto prijungimo prie Vytauto Didžiojo universiteto ir teigia, kad „optimizavimo“ projektas nuleistas „iš viršaus“ be diskusijų viešumoje. Taip pat teigia, kad vienas jungimo bet kokia kaina tikslų yra materialinis interesas ir pareiškia, kad: 1) Nėra jokio pagrindo, jokių prielaidų ar poreikio prijungti Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą prie kokio nors kito struktūrinio vieneto, ypač to, kuris netrukus taip pat bus reformuojamas. Dar daugiau, tai prieštarauja tarptautinei praktikai – fakultetus kituose miestuose (ir net šalyse!) turintys universitetai laikomi ypač stipriais. Ir tvirtina, kad toks darbo grupės siūlymas (rekomendacija), pažeidžia Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto akademinės bendruomenės teises ir lūkesčius. „Pasišovus ką nors su kuo nors jungti, reikėtų pasitarti ir su studentais: kiek žinau, buvo tik vienas kitas susitikimas su rektoriais, visa tai net buvo slepiama, – teigė VU KHF SA prezidentė Gintarė Lazdinytė. – Gavome tik išvadas, todėl įsivaizduokite kaip dabar jaučiasi pirmakursiai?.. Jie įstojo į savo pasirinktą Vilniaus universitetą, o dabar neaišku kas su jais bus. O į klausimą, ką prie ko reikėtų jungti, atsakyčiau taip: tegu tie „ekspertai“ pasižiūri į stojančiųjų balus. Šiandien į kai kuriuos universitetus įstojama su mažesniu balu nei į kolegijas, tad ar toks universitetas yra tikrai universitetinio lygio?.. Pavyzdžiui, kad ir Aleksandro Stulginskio universitetas (buvęs LŽŪU). Todėl reikėtų universitetams užsikelti tam tikrą kartelę – tam tikrą įstojimo balą, ir tada natūraliai jų sumažėtų.

Ir, pavyzdžiui, teko girdėti, kad Mykolo Riomerio universitetas į optimizavimo planą nepatenka, jam pasiūlyta (kad ir ne tiesiogiai) tapti privačiu, mat surenka daug už mokslą mokančių studentų. O pastarųjų stojamieji balai tolygūs kolegijai. Kyla klausimas, kokio lygio tada būna absolventai?..

Į optimizavimo programą nėra įtraukti ir privatūs universitetai, nors jie iš valstybės biudžeto irgi gauna pinigų – studentų krepšeliai skiriami net užsienio kapitalo universitetams. Tačiau įdomu tai, kad gavę krepšelius, tie privatūs universitetai... padidino studijų kainą, t.y. abiturientui ir jo tėveliams studijos neatpigo... Nesuprantama, kodėl deficitinis Lietuvos biudžetas šelpia privatų kapitalą?

Tuo tarpu Vilniaus universiteto diplomas darbdavių vertinamas labiausiai. Teko matyti darbo skelbimų, kuriuose kai kurių universitetų diplomų darbdaviai nepageidauja, todėl nesinori būti prijungtiems prie tokių. Pavyzdžiui, mačiau skelbimą, kuriame buvo prašoma nesiūlyti Mykolo Riomerio universiteto diplomo, o kolegos matė ir analogišką skelbimą, nepageidaujantį Vytauto Didžiojo universiteto diplomo. Tačiau, žinoma, yra tokių darbdavių, kurie absoliučiai nežiūri nei į diplomą, nei į žinias – svarbu pažįstamas, savas žmogus.“

Kauno teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja Inga Balnanosienė nustebo išgirdusi apie nepageidaujamų universitetų diplomus, teigdama, kad tai jau žmogaus teisių pažeidimas, bet kartu prisipažino, kad jokia statistika apie paklausius ir nepaklausius aukštųjų mokyklų absolventus šalyje nevedama. Valdininkams visai neįdomu ką rengia mūsų aukštosios mokyklos ir ar baigę kai kuriuos jų absolventai gali įsitvirtinti darbo rinkoje.

Kokybė, o ne kiekybė turėtų lemti pertvarkymą

VU KHF dekanas prof. habil. dr.  Saulius Gudas irgi teigė, kad universitetų tinklo pertvarka turėtų vykti „vadovaujantis kokybės, o ne kiekybės kriterijais“. Pasak dekano, būtina įvertinti esamų universitetų studijų proceso ir mokslinio darbo būklę.

„Pradžiai pakaktų viešai paskelbti visų universitetų ir kolegijų duomenis apie stojimą ir palyginti priimtų studijuoti į valstybines finansuojamas ir nefinansuojamas vietas mažiausius balus – įvertinti priimtųjų pasirengimo lygį. „Kol kas Lietuvoje vienintelis Vilniaus universitetas nepriima studentų, kurių konkursinis balas mažesnis nei 10,4, – sakė S. Gudas. – Šiemet minimalus įstojusių į finansuojamas vietas balas mūsų fakultete – 14,12 ir yra aukštesnis už priėmimo balą Vytauto Didžiojo universitete, kur jis siekia 12,42. Tačiau tikroji kokybinė takoskyra tarp universitetų išryškėja tik palyginus minimalius balus, kurių pagrindu studentai buvo priimti į valstybės nefinansuojamas vietas kituose universitetuose. Taigi, jei mažiausias balas šiemet VU KHF į valstybės nefinansuojamas vietas buvo 10,56, tai VDU jis siekė tik 8.

Pats mažiausias balas į nefinansuojamas vietas LŽŪU (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) tesiekia vos 1,6 balo. Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose jis buvo 2,2 balo, Vilniaus pedagoginiame, Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetuose – 2,4, o Mykolo Romerio – 2,6 balo. Tokio lygmens balai į valstybės nefinansuojamas vietas būdingi ir kolegijoms. Reikėtų nepriimti į aukštąsias mokyklas tam nepasirengusių žmonių. Atranka galėtų būti labai paprasta. Jei stojančiųjų į valstybės nefinansuojamas vietas balų vidurkis yra apie 8–9 balai, tai – kolegijų lygis, o jei 15–16, tuomet universitetinis lygis.

Visų universitetų studijų programas, kurios neatitinka universitetinio lygmens, reikėtų nedelsiant priskirti kolegijų lygmeniui. Taip lengva atrinkti universitetus, kurie nesugeba teikti kokybiškų studijų, kurių programos neatitinka universitetinio lygmens, juos reikėtų pervadinti kolegijomis.

Mūsų Alma Mater reikalauja pagarbos universiteto savivaldos principams, universitetinių tradicijų tęstinumui, viešumui. Universitetas vykdo asmenybių intelektinio ugdymo procesus, tai kokybiškai skirtingi dalykai nuo prekybos ar gamybos įstaigų veiklos. Universitetų veiklai apibūdinti žodis „paslauga“ – netinka, kaip netinka jis mokytojo ir gydytojo intelektiniam darbui apibūdinti. Todėl „viešosios įstaigos“ statusas nuvertina mūsų visų darbo esmę. 

Visus jungimosi prie kitų universitetų klausimus reikėtų palikti spręsti Vilniaus universiteto savivaldai, o ne ekspertų komisijai. Kaune studentai turi turėti teisę rinktis, kokiame universitete jiems studijuoti, lyginti, kur kokybiškesnės studijos, todėl nėra blogai, kai skirtingi universitetai siūlo tas pačias programas, jei jos aukšto lygio.“

Savaitraštis „Veidas“ daug metų skelbia Lietuvos universitetų reitingą. Lyderiu ir šiemet – Vilniaus universitetas. Jo leidėjas ir apžvalgininkas Algimantas Šindeikis, savo straipsnyje „Vienas universitetas, viena nuomonė, viena partija!“ ironizuoja, kad visa „tai panašiau į avantiūrą nei į racionalų sprendimą“, nes šis siūlymas „visiškai neatitinka nei Europos, nei viso pasaulio tendencijų ir panašėja į totalitarizmo šūkį bei norą likviduoti laisvę ir konkurenciją.“

KTU kilo iš VDU, galėtų sugrįžti

Tačiau ne visi mokyklų vadovai nusiteikę prieš optimizavimą. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas, į valstybinį universitetą vėl sugrįžęs iš privataus kapitalo valdomos aukštosios mokyklos, dar vasarą naujienų agentūrai ELTA teigė žinąs, jog yra sudaryta ekspertų grupė dėl universitetų jungimosi, ir „svajoja Kaune turėti vieną stiprų universitetą“. „Ir tai – ne nostalgija „kaip prieš karą buvo“. – Tas Kauno universitetas galėtų būti atsvara „sostinės sindromui“. Nes tik stambus universitetas pajėgus įgyvendinti savo ambicingus planus, konkuruoti ir siekti europinių rezultatų.“

KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis savo portale Burgis.lt irgi teigia, kad dabar jam „atėjo laikas „įsirašyti“ į istoriją: „Būtinybė sumažinti Lietuvos universitetų skaičių, apie kurią kalbėjau daug metų, pagaliau pripažinta. Universitetų sujungimo šmėkla ėmė klaidžioti po Lietuvą. Drįstu teigti, kad universitetų rinka Lietuvoje nėra patraukli siekiantiems aukštojo mokslo ir kol mes nesumažinsime universitetų skaičiaus, ji patrauklesnė netaps“. Keista, bet kodėl taip norėdami sukurti Kaune universitetą–monstrą, nesijungia tarpusavyje patys KTU su VDU, kaip tai neseniai padarė Kauno medicinos universitetas ir Veterinarijos akademija, juk universitetai yra visai šalia vienas kito, tad būtų ne tik atkurta buvusi Vytauto Didžiojo universiteto istorija, jis atgautų savo turėtus pastatus, bet ir drąsiai galima būtų pradėti konkuruoti su Vilniaus universitetu. Gal susijungusiųjų sėkme sužavėti prisijungtų ir tie, kuriuos dabar jėga norima pririšti, o gal tik sunaikinti, juolab kad nei KTU, nei VDU negali pasigirti turį tiek taip savo Alma Mater ginančių studentų.

© 2011 „XXI amžius“