Flashmob‘o pamoka

Veronika Esther Kulikauskas,

Rasa Rasiulytė, Laima Tamulienė,

VDU KTF Religinio švietimo magistro studijų programos magistrantės

Sėdime mes trise prie arbatos puodelio ir šnekučiuojamės apie praėjusius mokslo metus. Mes – trys merginos – Laima, Rasa ir Veronika, labai skirtingos prigimtimi ir patirtimi. Bet mus kartu suvedė likimas ir VDU Religinio Švietimo magistro studijų programa. Visos trys juokiamės prisiminę keistus dėstytojus, linksmas paskaitas, savotiškus kurso draugus ir nusibodusias užduotis. Tačiau vieną neįprastą užduotį prisimenam kaip tą, kuri mus suvienijo ir išmokė daug daugiau negu tikėjomės.

Flashmob‘as – geroji naujiena.  Taip mes pavadinome savo sąskvietį. Mintis gimė tada, kai gavome užduotį šiuolaikiškai paskelbti Evangeliją. Studijų dalykas, kurį dėsto Lina Šulcienė, vadinasi „Šiuolaikinės medijos ir Evangelijos paradigma“. Atsiskaitymas už jį buvo gana netradicinis. Iš tikrųjų, gal net ir kiek sutrikom, kai gavome tokį neapibrėžtą uždavinį: „paskelbti Evangeliją šiuolaikinių medijų pagalba“. Pirmiausia reikėjo pačioms išsiaiškinti – kas yra šiuolaikinės medijos, ir ką mes galime originalaus padaryti.  Jau viskas išbandyta. Ką čia sugalvojus?..  Ir štai mintis! Flashmob‘as!

Flashmob‘as – angliškas žodis, reiškiantis „blyksnį-minią“ arba sąskvietį.  Tai  –  neformalus, neorganizuotas susibėgimas. Enciklopedijos flashmob‘ą apibūdina kaip netikėtai viešoje erdvėje – dažniausiai gatvėje, aikštėje, prekybos centre ir pan. – atsirandančią žmonių minią, kuri pradeda daryti ką nors visiškai neįprasto ir netrukus lyg niekur nieko išsiskirsto. Ši savotiška gatvės meno atmaina organizuojama internetu, kuomet vienas žmogus ar žmonių grupė sukuria scenarijų ir išplatina jį socialiniuose tinklapiuose ar elektroniniu paštu. Ši idėja mums tiko, nes tai – ir šiuolaikiška, ir įdomu. Pasaulyje šis reiškinys atsirado tik 2003 metais, o Lietuvoje – dar vėliau.  O Evangeliją ypatingai svarbu skelbti naujovišku būdu, nes pačią esmę visi jau yra girdėję, nieko naujo čia nepasakysi, nebent naujai pateiksi. Vieni būdai labai veiksmingi, kiti – mažiau. Dar kiti, atvirkščiai, netgi atbaido. Kristaus malonė vietoj stulbinančio džiaugsmo tada skamba tarsi nusibodusi pareiga. O flashmob‘as – tai iš esmės džiaugsmingas susibėgimas.  Juo norėjome parodyti, kad mūsų tikėjimas mums teikia džiaugsmą ir kad ruošiamės Jėzaus Prisikėlimo šventei.

Taigi mūsų Evangelijos skelbimas prasidėjo taip. Pirmiausia reikėjo parašyti laišką – kvietimą į flashmob‘ą. Nusprendėme visos trys susirinkti ir rašyti kartu, nors tai gana neįprastas būdas bendradarbiauti. Kai pasakojome kolegoms apie šį procesą, jie nustebę klausėsi. Juk įprasta pasidalinti darbais, o paskui kiekvienas, atskirai padirbejęs, suneša savo indelį ir sumeta viską kartu į bendrą katilą. Arba kitas bendradarbiavimo variantas, kai vienas darbą padaro, o kiti „tikrina“. Būna, kad vienas už visus viską padaro.

Mūsų bendradarbiavimo procesas buvo integruotas. Susirinkome kartu – netgi kelis kartus – ir dirbome tikrą komandinį darbą. Viena sėdi prie kompiuterio ir užrašinėja visų trijų mintis, kurios taip laisvai liejasi. Viena sakinį pradeda, kita užbaigia. Viena rašo, kita pataiso. Nuolat nukrypdavome nuo temos, bet tai mums netrukdė. Kartais netgi priešingai – mūsų literatūriniai nukrypimai privesdavo prie gerų idėjų. Tiek laiško rašymas, tiek įvykio planavimas ir organizavimas, buvo kūrybinis procesas, kuris nebūtų įvykęs be mūsų bendrystės ir tolerancijos viena kitai. Priimdavome viena kitos mintis, kad ir kaip jos keistai skambėtų. Nieko neatmesdavome rimtai neapsvarsčiusios. Nepasireiškė egoistiškos ambicijos dėl savo idėjų įgyvendinimo. Šis procesas ne tik mus suvienijo, jis  net tapo bendradarbiavimo modeliu ateities projektams. 

Parašėme laišką–kvietimą, kurio tikslas sukviesti kuo daugiau žmonių į sąskvietį „Geroji Naujiena“. Laiškas pasklido internetinėje erdvėje, likus dviems savaitėms iki numatomos akcijos. Norėjome, kad akcijoje dalyvautų kuo daugiau skirtingų žmonių, kad parodytume, jog krikščionis gali būti bet kas ir jis gali liudyti savo pasaulėžiūrą bet kur. Laiškas plito greitai ir per visą Lietuvą. Sulaukėme įvairių reakcijų. Vieni palaikė, kiti smerkė. Tačiau balandžio 17 d. Kauno Laivės alėjoje prie Centrinio pašto mūsų suorganizuotas Flashmob‘as įvyko.

Likus pusvalandžiui iki akcijos pradžios, Laisvės alėjoje pasirodė baltas mimas. Pasilypėjęs ant dėžės jis stengėsi atkreipti praeivių dėmesį, laistydamas juos vandeniu. Kad netrukus kažkas įvyks, nebuvo nė užuominos. Likus kelioms minutėms iki įvykio, visi dalyviai jau buvo netoliese, tačiau vaikštinėjo, stovėjo ir lūkuriavo lyg niekur nieko. Pasigirdo sutartinis signalas  – skambant Marijono Mikutavičiaus dainai „Kaip gyveni?“ į aikštę dviračiu įvažiavo mergina. Ji paėmė iš mimo dėžę, atidavė jam savo dviratį, paėmė ruporą iš praeinančios mamytės, kuri jį ištraukė iš vaikiško vežimėlio ir užlipusi ant  dėžės persižegnojo. Praeiviai staiga išsitraukė rožinius ir pradėjo kartu melstis. Buvo kalbamas pirmasis garbės slėpinys „Jėzus prisikėlė“. Po maldos visi išsiskirstė lyg nieko nebūtų įvykę.

Tai užtruko vos keletą minučių, tačiau dar ilgai gyvenome įvykio euforijoje. Mūsų Evangelijos skelbimas neliko nepastebėtas. Tą patį vakarą internete mirgėjo straipsniai, komentarai. Kitą dieną jau žiniasklaida skelbė apie netradiciškai paminėtą Verbų sekmadienį. Atgarsių buvo nemažai. Spaudoje – „Kauno dienoje“ atsirado straipsnis (2011 m. balandžio 18 dienos straipsnis „Netradicinė katalikų akcija“); televizijoje – LTV kanalo „Labas rytas“ laidoje vedėja aptarė akciją ir spaudos komentarus; internetinėje erdvėje – socialiniai tinklai, blog'ai, forumai mirgėjo įvairiais komentarais. Dar pasklido apkalbų ratas ir vyko įvairios diskusijos.

Komentarų buvo įvairių. Kai kurie mus vadino „šaunuoliais“ ir mūsų idėją jaunatviškai vadino „crazy“. Vienas žmogus,  net ne krikščionis, tik  juos palaikantis,  akciją vadino „mažu nedrąsiu žingsneliu už [krikščionims] priimto, įprasto, leidžiamo ribų“ ir komentavo, jog „svarbu, kad krikščionybė, o ir kitos religijos, integruotųsi į modernųjį pasaulį, taptų jo dalimi, o ne getu fanatikams ir keistuoliams“. Jam atrodė, kad „ledai šiek tiek pasislinko teigiama kryptimi“. Keli žmonės komentavo, kad tokie renginiai „išbudina žmones“, o tokius kaip mes vadino „išdrįstančiais būti kitokiais“.

Sulaukėme ir neigiamos reakcijos. Kaltino, kad ieškome dėmesio („gal per TV parodys“ ir pan.), kiti mus vadino „psichiškai nesveikais“  ir kitais neigiamais epitetais. Labai daug komentarų buvo orientuotų į Dievo buvimo ar nebuvimo klausimą. Iš tikrųjų, visi šie komentarai mus nudžiugino, o tai reiškė, kad mūsų veiksmai skatino diskusijas, mastymą. Daug komentarų buvo dėl to, kad meldėmės ne bažnyčioje, o viešoje erdvėje. Vieniems tai atrodė kaip bandymas „užverbuoti daugiau pasekėjų“.  Kitiems tiesiog tarsi būtų nerašyta taisyklė, jog melstis galima tik bažnyčioje. 

Reakcija iš savųjų rato buvo taip pat įvairi. Mūsų šeimos labai palaikė iniciatyvą, bet iš kitų katalikų sulaukėme kritikos, kad kviesdami į flashmob‘ą nepasirašėme vardais ir pavardėmis, kad tokie organizatoriai „bijo prisistatyti“ ir „elgiasi nekrikščioniškai“. Apmaudu, kai ne taip, kaip tikiesi, sureaguoja tie žmonės, iš kurių tikiesi palaikymo ir kurie, atrodo, turėtų tikrai pritarti, o jie ima „kaišioti pagalius į ratus“.  Šitai mums buvo sunku suprasti, kad ir kaip stengėmės. 

Mūsų pasirinkimas nepasirašyti po laišku buvo neatsitiktinis. Mes sąmoningai nepridėjome jokių organizatorių kontaktų, kad akcija nebūtų traktuojama kaip renginys. Mat renginys yra organizuotas veiksmas, o šis buvo neorganizuotas veiksmas, kuriame daug žmonių tuo pačiu metu „atsitiktinai“  atliko tą patį veiksmą. Šiai meno formai būtina, kad dalyviai jaustųsi laisvai, o ne skambinėtų prieš tai organizatoriams ir klausinėtų, kur stovėti, ką nešioti, ar galima lietsargį atsinešti ir t.t. Taip pat nenorėjome pasirašyti kaip grupė VDU Katalikų teologijos fakulteto studentų, nes nesijautėm kompetentingos skelbti akciją fakulteto vardu. Įvykio metu mes nesislėpėm, tačiau norėjome dėmesį kreipti  į patį veiksmą ir į Dievą, o ne į savo  asmenis. 

Kai kurie katalikai buvo susirūpinę, kad mūsų džiaugsmas gali būti traktuojamas kaip nepagarba rožiniui arba Bažnyčiai. Mums tai taip pat rūpėjo. Tad stengėmės laiške akcentuoti, kad nors mūsų susibėgimas – džiaugsmingo pobūdžio, būtina, kad visi dalyviai žiūrėtų į  maldą pagarbiai ir rimtai.

Vienas komentaras ypač paliudijo, kiek daug žmonių pasiekė mūsų žinia. Į krikščionišką forumą viena mergina parašė: „O žinot ką? Visai netikėdama, kad masei gali būti įdomi žinia apie flashmob‘ą, įsidėjau organizatorių laišką į savo blog‘ą pasiduodu.lt. Ir pirmadienį blog‘as dėl šios naujienos tapo skaitomiausiu Lietuvoje (žr. poko.lt)... Tą dieną įrašo paskaityti užsuko 906 unikalūs vartotojai...“

Buvo ir linksmų komentarų, kurie akcijos nei smerkė, nei palaikė, bet tiesiog pasidavė džiaugsmingai Velykinei nuotaikai. Kaip antai toks, kuris iškėlė versiją, kad organizatoriai „tikriausiai laišką Popiežiui išsiuntė, tai meldėsi prie pašto, kad laiškas pasiektų adresatą“. Aišku, čia gal savotiška Lietuvos Respublikos pašto sistemos patikimumo kritika, bet tai jau ne mūsų reikalas (juokaujame).

Apibendrinant visus komentarus galima sakyti, kad daug kam mūsų iniciatyva buvo neįprasta ir naujoviška, ir dėl to sulaukėme įvairių reakcijų. Sukelta kontroversija priminė tą momentą Bažnyčios istorijoje, kai vietoj Grigališko kantato buvo pirmą kartą naudojami vargonai.  Nežiūrint, kad kažkam tai buvo „kvaila ir beasmenė idėja“, atsirado daug žmonių, kuriems ji patiko. Tikimės, kad ir Dievui  ji buvo miela.

Kaip ir kiekviename pirmame bandyme mums kažkas pavyko, kažkas ne.  Oras buvo gražus. Žmonių skaičius – nei per didelis, nei per mažas (nors daugiau irgi nebūtų pakenkę). Daugiausia buvo motyvuotų žmonių, nebuvo priešiškai nusiteikusių, kurie bandytų kaip nors kenkti mūsų pastangoms.  Žmonės po flashmob‘o išsiskirstė labai sklandžiai. Atgarsiai rodo, kad privertėme susimąstyti. Nepavyko tai, kad buvo techninių nesklandumų, kai magnetofone diskas „šokinėjo“. Taip pat tai, kad Veronikos balsas iš nervų taip drebėjo, kad vienas komentatorius svarstė: „Ta panelė, kuri maldą vedė, jau tokiu nuskriaustu balsu meldėsi, kad galvojau „Už kokią atgailą ją ten pastatė?“.  Jeigu  visa tai dar kartą darytume, reikėtų daugiau dėmesio skirti techniniams dalykams bei geriau pasirinkti dieną, laiką ir erdvę.

Praėjus šešiems mėnesiams po akcijos, mes visos trys manome, kad ji palietė mūsų gyvenimus, tačiau labai įvairiai. Laima sužinojo, kas yra flashmob‘as, sudalyvavo jame, džiaugiasi galimybe įgyvendinti idėją būtent mūsų grupėje, sakydama, kad neįsivaizduoja savo vaidmens kitoje. Veronikai aktualiausia tai, kad kiekvieną kartą, kai įgyvendini kokią nors mintį, tai suteikia daugiau drąsos kitą kartą ne tik įgyvendinti, bet ir išreikšti savo idėjas. Rasai labai patiko, kad idėja siejosi su menu, ir tai jai sukėlė nostalgiją savo meniniam išsilavinimui. Kiekviena iš mūsų galėtų pasakyti, kad pati viena niekada nebūtų to dariusi. Bet tuo pačiu visos džiaugiamės, kad buvome priverstos išeiti iš savo „saugos zonos“, kad turėjome progą įveikti save ir daryti tai, ko niekada nebūtume darę.  Ačiū Dievui ir visiems palaikiusiems šią akciją.

© 2011 „XXI amžius“