Džiaugėsi Lietuva

Skuodo rajono ateitininkai su mokytoja Margarita Petrauskaite

Ateitininkų svečiai – kunigai Liudvikas Dambrauskas (kairėje) ir Mindaugas Šlaustas (dešinėje)

Žiūrovai

Skuodo ateitininkai džiaugėsi Lietuva Autorės nuotraukos

Skuodo dekanato Ateitininkų organizacija – džiugus, išskirtinis jaunimo judėjimas visoje Telšių vyskupijoje. Dar prieš porą dienų Mosėdžio gimnazijos aktų salėje tikybos mokytojos Margaritos Petrauskaitės organizacinių gabumų dėka lankėsi viešnia, dalyvavusi „Misija Sibiras, 2011“, kad vyresniųjų klasių mokiniams Valstybės dienos išvakarėse padovanotų tautos vertybėmis, išgyvenimais iliustruotą pasakojimą, o Skuodo dekanato ateitininkų renginyje „Džiaugiuosi Lietuva“ kovo 9-ąją irgi žvelgta tos pačios šventės pusėn, tik kalbėjimui apie tai, kas svarbu kiekvienam lietuviui, pasirinkta subtili raiška.

Nuo žvakelių, skrodžiančių tamsą, metaforos ir skaitovų sceninės kompozicijos, nuo Maironio „Lietuva brangi“ su visais giesmės posmais, nevengiant ir ištrintųjų sovietmečiu apie bažnyčias, nuo L. Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“ ir Just. Marcinkevičiaus eilėraščių artėta iki V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ ir Ateitininkų organizacijos himno. Nuoširdi giesmė, kai kiekvienas ją traukia iš širdies, beregint tirpdo visus ledus ir jausmas, kuris tomis akimirkomis paliečia kiekvieną, nepalyginamai stipresnis nei būtų tik klausomasi Lietuvos himno garso įrašo. Valstybinės simbolikos pagerbimas – mokslas, kurio pamokose dalyvaujame nuolat. Lygiai prieš metus toje pat salėje rajono ateitininkai buvo susirinkę į renginį „Aš myliu Lietuvą“. Kaip prabėgusių metų faktai vaizdo ekrane prabėgo kiekvieną mėnesį ateitininkų nuveikti darbai, kurių užmojai ir akiračiai – patys plačiausi. Iš tiesų, kaip pastebėjo mokytoja Margarita, visko būta – bendrauta, iškylauta, pramogauta, melstasi ir tiesiog būta kartu. Šiemet Mosėdyje susirinkta iš P. Žadeikio gimnazijos, iš Bartuvos vidurinės mokyklos, iš Ylakių ir Mosėdžio gimnazijų, o tris ateitininkes iš Daukšių Mosėdžio parapijos klebonas kun. Liudvikas Dambrauskas atvežė jau renginiui prasidėjus. Vėliau jis visus dalyvius ir svečius nuoširdžiai pasveikino, padėkojo. Gimnazijos bendruomenės vardu „už tikrą žodį, emociją, kuri suvirpina širdies stygą“ padėkojo gimnazijos direktorė Audronė Šverienė, nes ji pamatė susirinkusius tuos, kurie žino, ko siekia, kurie tuo moka pasidžiaugti. Skuodo dekanato ateitininkų dvasios vadovas kun. Mindaugas Šlaustas pasidžiaugė, kad per metus ateitininkai susitiko su įdomiais žmonėmis, su tais, kurie liudija savo tikėjimą ir sykiu klausė, kas pasikeitė? Kaip mintijo kun. M. Šlaustas, paprastai kiekvienas iš Lietuvos tikisi ką nors gauti, nori turėti viską ir net nesusimąsto, ką galėtų duoti. Jis papasakojo apie vienišos senutės gyvenimo saulėlydį. Ji nieko neturėjo, gyveno sukrypusioje trobelėje, tačiau buvo visų mylima, visos gatvės vaikai ją laikė savo močiute, nes galėjo jai išsipasakoti slapčiausius dalykus, gauti iš jos saldainių. Nė vieno artimojo neturinti močiutė kasdien ėjo į bažnytėlę, joje nuoširdžiai meldėsi. Tad kunigas visų klausė, ar jos gyvenimas buvo visiškai nevertas dėmesio, ar nugyventi metai nuėjo veltui? Ir čia pat atsakė, kad jos išdalinta širdies šiluma liko ir po jos mirties, nes ji gyveno ne sau. Kun. M. Šlaustas pastebėjo, jog kiekvienas gali būti tuo, kuris duoda. Jau dabar galima siekti mokslų, būti kūrybingiems, tvarkingiems, gerai atlikti savo pareigas, rodyti savo širdies gerumą, melstis ir prisidėti prie Lietuvos ateities. Kunigas kvietė kiekvieną skelbti, kaip yra gera būti tikinčiu žmogumi, ateitininku, kuris keičia savo gyvenimą. Kvietė džiaugtis jaunyste ir niekad nepamiršti, kad Dievas myli visus.

Telšių vyskupijos Ateitininkų valdybos pirmininkas, Mažeikių savivaldybės tarybos narys Paulius Auryla susirinkusiųjų klausinėjo įvairių dalykų ir pamažėl kalbą kreipė į lietuvybę, tautinį tapatumą. Klausė, kuo gi lietuviai skiriasi nuo kitų tautų? Ir čia pat pastebėjo, jog mūsų lietuviškumas yra kaip tautinis kostiumas. Neretai lietuvius mes bandome suvaidinti. Ar jaunimo pasilinksminimo vakarėliuose yra vietos lietuvių liaudies dainai, šokiui?.. Kiekvienam kaip namų darbą linkėjo kuo daugiau išvardinti argumentų sau, už ką reikia mylėti Lietuvą, o tai, kas džiugina, turėtų nesutilpti ant abiejų rankų pirštų.

Tikėjimo kelias visus vakarop nuvedė į bažnyčią. Mosėdyje ir kitądien prie kryžių degė jaunų, bet įžvalgių žmonių uždegtos žvakelės.

Laima SENDRAUSKIENĖ

Skuodas

© 2012 „XXI amžius“