Ar gera gyventi vaikams Lietuvoje?

Dr. Aldona Kačerauskienė

Neseniai Vilniuje surengtos dvi konferencijos. Jų rengėjai – Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisija, Dingusių žmonių paramos centras, NVO vaikams konfederacija, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos komitetas ir Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę Lietuvos asociacija“. Išskyrus Švietimo ir mokslo ministerijos atstovą Algimantą Šimaitį, kuris pakiliu tonu vardijo vaikų labui įvykusius parodomuosius renginius, visi kiti pranešėjai kalbėjo apie problemas. Lietuvoje mokyklos nelanko 16 tūkstančių vaikų, apie 6,5 tūkstančio visai pradingę (paskutiniais duomenimis, – 3168), dalis vaikų patiria smurtą ir seksualinį išnaudojimą, 15 proc. vaikų planuoja nusižudyti, nes jaučiasi niekam nereikalingi: nei tėvams, nei mokytojams, nei bendraamžiams. Gausėja vaikų, turinčių sveikatos problemų, nepilnamečių agresija ir narkomanija reiškiasi vis jaunesnio amžiaus grupėse, trūksta reabilitacijos įstaigų, vaikų teisių įstaigoms trūksta profesionalumo, daugumoje šeimų tėvas yra vaikščiojanti vaikų baudimo institucija, bet ne draugas ir pagalbininkas, daug vaikų auga aplinkoje, kur rūkoma, vartojamas alkoholis, narkotikai ir t. t. Nėra ko stebėtis, kad Lietuvos vaikai yra nelaimingiausi visoje Europos Sąjungoje (ES).

Problemos buvo įvardytos ne formaliai, bet sielojantis dėl to, kas yra. „Augant vaikui, nuo 5 iki 12 klasės gilėjant intelektui, turėtų tobulėti ir vertybinė orientacija. Deja, to nėra. Kaip keičiantis kartoms keičiasi visuomenės vertybinė orientacija?“, – konstatavo, klausė ir be atsakymo paliko prof. Goštautas.

Konferencijos priėmė puspenkto puslapio apimties rezoliuciją ir kreipimąsi. Kyla klausimas, ar šių dokumentų adresatai – Prezidentė, Seimo Pirmininkė, Ministras Pirmininkas, Socialinių reikalų ir darbo ministras ir kt. – turės laiko šiuos tekstus perskaityti? O jei ir perskaitys, vargu ar atras laiko iki kadencijos pabaigos šių rekomendacijų įgyvendinimui.

Mus sudomino, kokie poslinkiai pastebimi dabar. Socialinių reikalų ir darbo ministerijos atstovė gyd. Ramunė Jurkuvienė siūlė kitaip pažvelgti į tėvų ir vaikų santykius. Žaisdamas vaikas, intensyviai mąsto ir išgyvena... Staiga pasigirsta įsakmus tėvo ar motinos reikalavimas imtis daryti ką kita. Taip elgtis nedera. Reikėtų vaikui duoti laiko pereiti į kitą erdvę. Nuolat pertraukiamas vaikas gali totaliai nesiskaityti su silpnesniu už save, rodyti agresiją. Vaikas juk yra asmenybė, todėl ir elgtis su juo reikia kaip su asmenybe. „Auklėdami vaiką, turime dirbti patys su savimi“, – sakė pranešėja. Vaiko teisių gynėjams neužtenka atidaryti šaldytuvą ir patikrinti, ar ten yra maisto. Svarbu pasidomėti tėvų ir vaikų santykiais, todėl rengiamos metodinės rekomendacijos.

Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos tikybos mokytoja Violeta Staniulionienė įdomiai pasakojo, kaip jų mokykloje ugdoma pagarba gyvybei, seno ir silpno žmogaus atjauta. Mokiniai rašo laiškus negimusiems kūdikiams, Kalėdoms piešia atvirukus ir renka šokoladą Vilniaus arkivyskupijos labdaros valgyklos „Betanija“ lankytojams.

Tikėkimės, kad iki kito birželio padaugės gerų rankų ir jautrių širdžių skleisti gėrį vaikų širdyse.

© 2012 „XXI amžius“