Mums rašo

Kas man yra Tėvynė?

„Žemė, kur mes gimėme, augome ir pasenome, yra mums brangi ir miela, mylime ją kaip vaikai savo motiną, o jei kartais atsitinka persiskirti su ja ir išvažiuoti į tolimą kraštą, tai sunku užturėti krintančią ašarą ir nuraminti suspaustą širdį. Kiekvienas, rodos, žmogus turi tartum įgimtą tą meilę, kiekvienam yra brangi tėvynė“ (Maironis).

Gimtoji žemė, gimtasis kaimas ar miestas – vienintelis ir brangiausias turtas, kurį šiam pasauly turime visi. Benamis gali pasiskųsti, jog neturi stogo virš galvos, našlaitis – jog neturi mylimos mamos ar tėvo, o kai kurie iš mūsų gali pasakyti, jog taip ir nesurado laimės ir meilės, bet retas gali pasakyti, jog neturi gimtosios žemės.

Gimtinė – ne tik vieta, kurioje gimėme, kurioje praleidome savo laimingiausias vaikystės ir jaunystės dienas, bet ir pastogė, užuovėja nuo visų šio pasaulio negandų ir negerovių. Gimtoji žemė niekada nepalieka mūsų alkanų, nes ji – visų gėrybių ir turtų davėja.

Žmonės nuo seno myli ir brangina savo žemę. Lietuva – kraštas, kurį nuo seno naikino karai ir marai. Ne viena šalis mėgino ją nutautinti. Ji – lyg kryžkelė: kas pro ją praeina, tas palieka savo pėdsaką. Stumdoma nuo vienos religijos prie kitos, apraizgyta svetimtaučių tinklais Lietuva klimpo į vergovės liūną. Tik per dideles kančias ir atkaklumą pavyko prasismelkti prie tiesos ir gėrio, atgaivinti tautinę savimonę.

Man – tik keturiolika metų ir aš neišgyvenau tų dienų, kai prieš 22 metus virš Gedimino pilies Vilniuje vėl suplevėsavo trispalvė. Bet iš istorijos pamokų, iš šeimos patirties žinau, ką teko tomis dienomis išgyventi Lietuvos žmonėms, kurių širdyse Lietuva – gintarinė ašara dideliame pasaulio žemėlapyje. Ir sausio 13-ąją, ir vasario 16-ąją, ir kovo 11-ąją mūsų parapijos klebono aukojamose šv. Mišiose už tėvynę, giedant Lietuvos himną, giliai širdelėje suprantu, kad Lietuva ne savo galybe atlaikė daugybę pasikėsinimų, o begaliniu žmonių pasiaukojimu.

Dominyka VAITKŪNAITĖ

Vidiškiai, Ukmergės rajonas

© 2012 „XXI amžius“