Kronika

Vilties ženklai mokykloje

Zigmas Tamakauskas,

TS-LKD bendrijos Kauno skyriaus Švietimo sekcijos pirmininkas

Renginį veda mokiniai Darius Savickas ir Lukas Gedvila

Kalba tremtinė, buvusi mokyklos mokytoja Elena Baliasinova

Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos istorijos vyr. mokytoja Svetlana Trumpickienė mokiniams parodė mergaitės Angelės Sibire rašytą laišką į Lietuvą ant beržo tošies

Mokyklos muziejuje saugomas Sibire mokinės Angelės laiškas rašytas draugei į Lietuvą ant beržo tošies

Autentiški tremties simboliai – „Lagaminai“

Norėčiau pasidžiaugti, kaip 1941-ųjų birželio tremtis buvo plačiai paminėta Kauno bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose. Tai buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje tirti graži pilietinė iniciatyva, pasiekusi ne vieno jaunuolio širdį artimai pabendraujant su buvusiais tremtiniais, Lietuvos laisvės kovotojais. Akcija pavadinta „Lagaminas“, nes lagaminai buvo panaudoti kaip simboliai, primenantys prievarta ištremtus žmones, galėjusius pasiimti tik labai nedaug sau reikalingų daiktų. Kauno Stasio Lozoraičio vidurinėje mokykloje šis renginys vyko pilnutėlėje Aktų salėje, aktyviai dalyvaujant mokyklos direktorei Klavdijai Kovalenkinai, istorijos mokytojams ir mokiniams. Salėje buvo sustatyti autentiški tremties simboliai – „lagaminai“ – su kreida užrašytais tremtinių vardais bei kiti tremtimi pažymėti daiktai. Štai pirmasis medinis lagaminas apkaustytais kampeliais priklausė Mykolui Sirvydui, mokyklos direktorės pavaduotojos Vidos Sinkuvienės tėveliui. Jis buvo ištremtas 1948 metais. Antruoju numeriu pažymėtas lagaminas, dar vadintas skrynele, priklausė mokytojos Svetlanos Trumpickienės draugės Sigitos Veličkienės tėveliui. Jis buvo ištremtas į Kazachstaną 1947 metais. Vienam pavyko į Lietuvą grįžti 1954-aisiais, o kitam – 1955 metais. Šį renginį vedė patys mokiniai – devintokai, Kraštotyros būrelio nariai – Lukas Gedvila ir Darius Savickas.

Man, kaip istorijos mokytojui, teko komentuoti dokumentinio filmo „Įteisintas blogis“ ištraukas, priminti mokiniams Lietuvos naikinimo istoriją, prasidėjusią 1940 metais, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kai pažeidžiant tarptautinę teisę, jos teritorijoje pradėtas taikyti Rusijos Baudžiamasis kodeksas teisminio teroro ir susidorojimo su savo politiniais priešininkais įstatymų sistema. Tokiu priešininku tapo kiekvienas lietuvis, išdrįsęs tarti valstybės nepriklausomybės atgavimo žodį. 1941 metais per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17500 žmonių. Per pirmuosius sovietinės okupacijos metus buvo įkalinta, nužudyta, ištremta 23000 žmonių. Žmonės buvo pasmerkti gausybei fizinių ir moralinių kančių, paversti vergais, verčiami dirbti iki visiško jėgų išsekimo ir mirties. Ypač kentėjo politiniai kaliniai. Kaip rašo Arvydas Anušauskas savo knygoje „Teroras 1940–1958 metais“, mirusiuosius sumesdavo į duobes kaip pakliuvo, be rūbų ir be karstų. Prieš tai prižiūrėtojas kiekvienam lavonui plaktuku padaužydavo galvą arba ilga yla durdavo į širdį. Tai būdavo lyg Maskvos budelių nurodytas „kontrolinis šūvis į smilkinį“... 1944–1953 metais Lietuvoje buvo suimta, įkalinta ir ištremta 304000 žmonių, partizaniniame kare su sovietiniu okupantu, pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktus duomenis, žuvo 20500 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų. Lietuvių tautos naikinimas buvo iš anksto suplanuotas ir sistemingai vykdomas per kasmetinius trėmimus, suėmimus, žudymus. Sakoma, kad pokario metais į mūsų kraštą Maskvos atsiųstas VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas Michail Andrejevič Suslov mėgdavęs kartoti, kad „Lietuva bus, bet be lietuvių“... Lietuvos gyventojai buvo išvaromi iš savo namų, o juose stengtasi įkurdinti iš Sovietų Sąjungos atvežtus kolonistus. Daugelyje kaimo vietų tai padaryti ne retai sutrukdydavę Lietuvos partizanai. Čia, pavyzdžiui, prisimintinas Vilkaviškio apskrities Opšrūtų kaimas. Dėl aktyvių partizanų veiksmų, lyginant tris Baltijos kraštus, Lietuva mažiausiai buvo rusifikuota.

Apie tremtį ir savo išgyvenimus tremtyje papasakojo viešnia – buvusi šios mokyklos mokinė ir mokytoja Elena Baliasinova. Ji kartu su mažamečiu broliu ir seneliu buvo ištremta į Sibirą.

Įtaigus buvo istorijos vyr. mokytojos Svetlanos Trumpickienės parodytas ir perskaitytas laiškas, kuris mokyklos muziejuje pavadintas „Širdies aidu ant beržo tošies“. Jis parašytas ranka ant tikros beržo tošies buvusios mokinės – tremtinės Angelės – likusiai Lietuvoje savo draugei Janinai Lukoševičiūtei. Ji, vėliau dirbusi mokyklos archyvare, prieš mirtį tą laišką paliko saugoti mokyklos muziejuje.

Gerai buvo įvertinti 11 klasės mokinių Aušros Getaveckaitės ir Rūtos Jakaitytės šiai temai skirti rašiniai.

Minėjimą paįvairino mokyklos skaitovės – 10 klasės mokinės P. Šablevičiūtė, A. Skučaitė ir S. Palionytė, gražiai pateikusios moksleivių kūrybos almanacho poemą „Mes tikėjom“, susijusią su lietuvių tremtimi.

Tikime, kad daugiau Lietuva neišgyvens tokių baisių savo tikrų vaikų trėmimų ir žudynių. Visi kartu savo širdimis ir skvarbiu protu statykime Lietuvos dvasinio atgimimo rūmą, o tie lagaminai tegul visada būna pažymėti nenugalimais Tikėjimo, Meilės ir Vilties ženklais.

Kaunas

© 2012 „XXI amžius“