XXI amžius

Veiksmo vieta - teatras

Teatras - ta šventovė, kuri retai kada būna tuščia. Mums, žiūrovams, tai atgaivos, dvasinių vertybių šaltinis, neišsenkantis net ir sunkiausiais laikais. Kiekvienas yra nors kartą lankęsis teatre ar bent girdėjęs apie jo sėkmes bei nesėkmes. Dažniausiai mes matome ir girdime tiek, kiek mums leidžiama matyti ir girdėti. Kas iš tikro vyksta teatre, kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais gyvena teatro žmonės, kas juos jaudina, kas skatina kurti, apie tai kalbamės su Kauno valstybinio akademinio dramos teatro direktoriumi Vidmantu BARTULIU.

Teatralų darbo sąlygas diktuoja dabartiniai laikai

Kauno dramos teatrą, kaip ir kitus Lietuvos teatrus, finansuoja Kultūros ministerija. Tų pinigų pakanka išlaikyti etatiniams darbuotojams, kurių vis mažėja ir mažėja. Šiuo metu jų liko tik tiek, kiek būtina. Prieš porą metų teatre buvo itin sunki padėtis - tuomet ir teko mažinti darbuotojų skaičių. Labiau "susispausti" nebeįmanoma - teatro žmonės ir taip sukasi kaip įmanydami.
Šiuo metu teatre dirba 31 etatinis aktorius. Tai - teatrui nusipelnę žmonės, jau sulaukę brandaus amžiaus, daugelis jų - pasirinkę aktoriaus atlyginimą, o ne pensiją. Visi kiti, t.y. jaunieji, dirba pagal autorines sutartis. Tiek režisieriai, tiek dailininkai, tiek kompozitoriai yra "samdomi" kūrėjai. Pavyzdžiui, rūbus spektakliams siuva trys teatre dirbančios siuvėjos. Jeigu kokiam nors projektui įgyvendinti prireikia didesnių pajėgų, teatras samdo daugiau žmonių.
Gerai būtų, jeigu kiekvienas teatre dirbantis aktorius gautų tokį atlyginimą, jog pats galėtų apdrausti savo sveikatą. Šiuo metu teatras privalo mokėti lyg ir dvigubai - atlyginimą menininkams bei jų sveikatos draudimą. Valstybė turėtų kažkokiu būdu įteisinti aktoriaus, menininko statusą, tuomet teatrui ši problema nekraujuotų lyg atvira žaizda. Tiesą sakant, valdišką atlyginimą gaunančių aktorių vis mažės. Deja, tokias sąlygas diktuoja laikai.
Kiekvienas pagal sutartį dirbantis aktorius gauna atlyginimą už konkretų darbą: už repeticijų laikotarpį, už spektaklius ir pan. Režisierius taip pat iš pradžių gauna avansą, o po premjeros - galutinį atlygį. Jeigu spektaklis nepavyksta ar "nenuvyksta", tuomet jo kūrėjas privalo tenkintis avansu. Jeigu vykstama į gastroles, aktoriai gauna dienpinigius - 12 Lt.

Teatro pastatas jau gerą dešimtmetį neregėjo remonto

Galima išvardyti nemažai rūpesčių, kurie slegia teatro darbuotojų pečius. Tai ir maži atlyginimai, ir brangios scenografijos, kostiumų medžiagos, ir transportas. Nors transportas nėra pati didžiausia teatro bėda. Yra šiokios tokios judėjimo priemonės, o kai prireikia važiuoti į užsienį, teatras naudojasi transporto firmų paslaugomis. Didžiausias skaudulys - teatro remontas, kuris jau nedarytas ištisus amžius. O jei rimčiau, tai kokį dešimtmetį. Reikia keisti ir kėdes žiūrovų salėje. Kultūros ministerija metų pradžioje skiria teatrui tam tikrą pinigų sumą, kuri jau keletą metų yra tokia pati. Tačiau prieš dešimt metų Kauno dramos teatrui metams buvo skiriama veik du su puse milijono, o dabar - arti pusantro milijono.
Direktorius V.Bartulis tikisi, jog ir Kauno valdžia kada nors padės miestą garsinančiam teatrui, tačiau, Dieve gink, nepretenduoja į miesto biudžetą. "Paprasčiausiai, - teigia direktorius, - neturime tam moralinės teisės."
Sunkią finansinę teatro būklę palengvintų labdaros įstatymas. Be abejo, atsirastų žmonių, norinčių padėti teatralams. Dabar begalė kliūčių, popierizmo ir biurokratinių stabdžių atbaido tuos, kurie norėtų ir galėtų tapti teatro mecenatais.

Teatrų tuštėjimo metas - jau praeityje

Šiuo metu teatre jaučiamas kūrybinis pagyvėjimas - darbo yra nemažai ir įdomaus. Tą jaučia visi teatro darbuotojai. Teatro taryba skatina įvairiausias iniciatyvas - tik mąstyk, galvok, kurk. "Kviečiamės mums patinkančius režisierius, pastarieji suburia kūrybinę grupę, o jų darbo vaisius vertina žiūrovas, - teigia teatro vadovas. - Niekam ne paslaptis, jog buvo teatrų tuštėjimo metas, buvo netinkami repertuarai, netinkama kūrybinė atmosfera. Ačiū Dievui, visa tai jau praeityje. Teatras visada buvo ta vieta, kuri apnuogindavo aštrius to meto kampus. Jis neatsakydavo į klausimus, o juos užduodavo." Tęsdami šią tradiciją, parinkdami repertuarą, kūrinius bei autorius, dabartiniai teatro vadovai stengiasi, kad spektaklis ne užliūliuotų žmogų, bet priverstų mąstyti, kad žiūrovas po spektaklio išeitų apimtas dvejopų jausmų. J.Vaitkaus režisuoti spektakliai, A.Čechovo "Žuvėdra" bei J.Grušo "Meilė, džiazas ir velnias", G.Varno kurta "Tolima šalis" - stiprios, intriguojančios pjesės, netradiciniai ir režisierių požiūriai.
Režisieriui J.Vaitkui grįžus į Kauną, atsinaujina santykiai su jį pažinojusiais ir drauge dirbusiais aktoriais. Reikia tikėtis, jog ir spektaklių kokybė bus nauja.
Štai pernai, pažiūrėjusi, kaip dirba Muzikos akademijos aktoriai - dabartiniai trečiakursiai (režisieriaus J.Vaitkaus auklėtiniai), teatro taryba didžiojoje scenoje atidarė "naktinę teatrinių eksperimentų zoną". Čia vakare, po spektaklių, studentams buvo leista vaidinti. Spalio mėnesį žadama pakartoti eksperimentą. Lapkritį mūsų miesto teatre pasirodys buvę Vlado Bagdono auklėtiniai.

Dirbti ar nedirbti - štai kur klausimas

Kiekvienam projektui režisierius kviečia tuos aktorius, kuriuos mano esant tinkamus konkrečiam spektakliui. Aktoriai gali atvykti iš bet kurio Lietuvos teatro - tą sprendžia režisierius ir pats atlikėjas. Suprantama, dėl atlyginimo visada vyksta derybos - tiek su režisieriumi, tiek su aktoriais. Ir visada randama išeitis.
Yra aktorių, kurie nenori dirbti kūrybinio darbo - tiesiog gauna valdžios mokamą atlyginimą ir gyvena. Jiems to pakanka. Čia jų asmeninė apsisprendimo laisvė. Kiekvienas aktorius, norintis gauti vaidmenį spektaklyje, gali rašyti paraišką, po to ruoštis vaidmeniui, dalyvauti repeticijose. Suprantama, režisierius renkasi, tačiau pretenduoti gali visi norintys.
Anksčiau į Kauno dramos teatrą buvo kviečiami režisieriai iš užsienio, tačiau dabar nutarta, jog ir Lietuvoje pakanka kūrybingų asmenybių, po premjeros nepaliekančių savojo "kūdikio" be priežiūros, kaip tą praktikuoja užsieniečiai. Kokius režisierius kviesti, kokias pjeses, kokius autorius pasirinkti, sprendžia teatro direktorius ir patariamuoju balsu - teatro taryba. Suprantama, gerbiama ir kiekvieno menininko nuomonė. Taip ir turi būti kūrybingoje šeimoje, kuri vadinama teatru.

Rasa GAIŽIŪNIENĖ

Kaunas