Turinti tikslą ir žinanti kelią

Apie Seimo narę Ireną Degutienę

Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) kandidatais į Lietuvos prezidentus iškėlė Ireną Degutienę, Rasą Juknevičienę ir Andrių Kubilių. Lapkričio 11 dieną partija skelbia rinkimus, kuriuose konservatoriai apsispręs, kuriam iš šių kandidatų patikės kautis dėl Lietuvos prezidento posto.
Apie R.Juknevičienę jau rašyta viename "XXI amžiaus" numeryje (Voverienė O. Mąstanti globaliai, veikianti konkrečiai // XXI amžius. 2001 10 03).
I.Degutienė į prezidento rinkimus eina po šeimos vėliava, žadėdama, kad, laimėjusi rinkimus, ji visomis išgalėmis stiprins šeimą Lietuvoje. Jos nuomone, šeima yra svarbiausia valstybės ląstelė. Tautos išlikimas ir valstybės gyvybingumas remiasi į šeimą.
Kunigas F.Kapočius rašė: "Šeimose sudėtos didžiausios žmonijos viltys ir lūkesčiai, nes ant šito švento pagrindo stovi židinys ir altorius. Šeima yra kaip gyvojo vandens šaltinis, iš kurio kyla Krašto genijai ir ramūs laukų artojai, šventnamių tarnai ir valstybių viršininkai" (Prunskis J. Rinktinės mintys. - K., 2000. P. 270).
Irena Sabutytė-Degutienė gimė 1949 m. birželio 1 d. Šiauliuose. Nuo 1956 metų mokėsi Druskininkų 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Ją baigusi, 1967-1968 metais dirbo Kauno dailės kombinato Druskininkų filiale. 1968 metais įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Jį baigė 1974-aisiais, įgijo gydytojos specialybę.
1974-1976 metais Irena dirbo Alytaus medvilnės kombinate gydytoja terapeute. 1976-aisiais pradėjo dirbti Vilniaus universitetinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Ėjo įvairias pareigas: gydytojos anesteziologės-reanimatologės, Gastroenterologijos skyriaus vedėjos, vyriausiojo gydytojo pavaduotojos, vyriausiosios gydytojos.

Irena Degutienė

"...kūrinio forma yra tam,
kad užgautų ją suvokiančiojo stygas..."

Pokalbis su kompozitoriumi Osvaldu Balakausku
apie politiką, kultūrą ir kūrybą

Vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių Osvaldas Balakauskas dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo jo tarybos narys, 1992-1994 metais - Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.
Yra sukūręs per 80 muzikos kūrinių. 1996 metais apdovanotas Lietuvos Respublikos nacionaline premija, 1999 metais - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
"Osvaldas nežmoniškai turtingas muzikinių idėjų (...) ir kiekviena muzikinė idėja plėtojama nuo gimimo iki kulminacijos. Bet aišku, jog vien muzikinių idėjų neužtenka (...). Osvaldui savo kūryboje kartais pavyksta pagaut tą amžinąjį garsą, ir tada aš girdžiu tikrai dievišką muziką", - teigė Leonardas Gutauskas. Su kompozitoriumi kalbasi Elona GUBAVIČIŪTĖ.

Osvaldas Balakauskas

Bendras reikalas

Jau prieš gerą pusmetį, jei ne prieš metus, Rusijos vadovai pakeitė taktiką, kaip priešintis, kad trys Baltijos valstybės nepatektų į saugią Vakarų demokratijų erdvę - NATO. Liovėsi ankstesni gąsdinimai atseit kas bloga atsitiktų, jeigu taip atsitiktų: "priešams" artėjant prie Rusijos sienų, ji "tinkamai" atsakys, imsis "visų" priemonių ir taip toliau, ką dažnai girdėdavom. Bet atėjo laikas, kuomet Kremliuje susivokė ir susitarė, kad grasymai neveikia, o gal net veikia priešinga kryptimi - skatina tiesiog greičiau priimti jas tris į NATO (geriausiai kartu arba nors po vieną), nes tada visi grasymai, įtampų kurstymai pasibaigs, netekę prasmės. Todėl plokštelė pasikeitė.
Dabar grasinimų ruporas paliktas V. Žirinovskiui (aure, yra ir tokių, neskatinkit jų), o Rusijos diplomatai neberūstauja, tik draugiškai apgailestauja, kodėl Vakarai nedraugiški. Jie visai be reikalo ketiną "mesti iššūkį" dėl tų trijų įtartinų valstybėlių, kurioms juk Maskva pati, o gal ir kartu su Vakarais, galėtų suteikti puikias saugumo garantijas. Svarbiausia - palikti jas kaip yra (toliau pasitvarkysim, kad "visiems" būtų gerai). Svarbiausia - nepakviesti dabar, tai yra po metų Prahoje. Vladimiras Leninas tokius artimus tikslus vadindavo programa minimum. Prie maksimum galima būtų priskirti Vladimiro Putino jau uždėtą ranką ant būsimų Europos Sąjungos greito reagavimo pajėgų. Jos nereaguos ten, kur Rusija nenorės.

Sunkios žiemos belaukiant

Prezidentas V.Adamkus pagaliau pastebėjo tai, ką turėjo pamatyti kur kas anksčiau. Dabar - šaukštai po pietų. Prezidentas teigė nusivylęs, kad vadinamieji socialdemokratai ir socialliberalai vykdo neskaidrią kadrų politiką, neatitinkančią valstybės interesų. Tai, žinoma, jokia naujiena. Juk matant, kokie žmonės skiriami į aukščiausius valstybės postus, akivaizdu, kad pirmiausia lemia partinė priklausomybė, o ypač vertinama nomenklatūrinė praeitis, taip pat sugebėjimas apgaudinėti žmones. Tokių demagogijos meistrų pilnas Seimas, Vyriausybė. Na, o seimūnas J.Veselka - tikras šios srities specialistas. Tapęs didžiausiu buvusios okupacijos šlovintoju ir Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos gerbėju, J.Veselka, už savo prorusišką orientaciją jau vadinamas Vesiolkinu, neseniai taip kalbėjo: "Norime ar nenorime, lietuviai su baltarusiais - kaimynai. Totoriams įkrėtėme kartu su baltarusiais. Žalgirio mūšį laimėjome kartu su baltarusiais, 16-oji divizija Hitleriui įkrėtė kartu su baltarusiais ir kitais. Bėda atsitiko tik 1990 metais. Baltarusija nepasidavė - mes pasidavėme". Vargu ar galima rasti civilizuotame pasaulyje bent vieną parlamento narį, kuris niekintų savo šalies nepriklausomybę ir šlovintų okupaciją. Nors J.Veselka ir nepriklauso vadinamiesiems socialdemokratams, tačiau jo kalbos - balzamas neokomunistams.

Vengrų tautinės mažumos problemos Slovakijos Katalikų Bažnyčioje

Slovakijoje pastaruoju metu vyksta įnirtingi debatai dėl vengrų tautinės mažumos padėties šalies Bažnyčios gyvenime. Pagrindine to priežastimi tapo Slovakijos vengrų reikalavimas, kad jie turėtų vyskupą, atstovaujantį jų tautinei grupei. Šį reikalavimą viešai parėmė taip pat ir Vengrijos vyriausybės narys per savo vizitą Vatikane. Tačiau tam nepritarė Slovakijos vyskupų konferencija, nurodydama, kad vengrų katalikais jų šalyje yra pakankamai gerai rūpinamasi ir kad daugelis slovakų vyskupų bei kunigų moka ir vengrų kalbą.
Pagal 1991 metų surašymo duomenis, iš 5,5 mln. Slovakijos gyventojų vengrai sudaro daugiau kaip 10 proc. (567 tūkst.). To paties surašymo duomenimis, 65 proc. Slovakijos vengrų laiko save katalikais. (Visos Slovakijos gyventojų mastu katalikai sudaro 75 proc.) Slovakijoje yra apie 250 parapijų, kuriose vengrai sudaro daugumą. Neseniai paskelbtame Slovakijos vengrų "Memorandume" kalbama apie nelengvą vengriškų parapijų padėtį: trečdalis jų neturi savo kunigo, kitame trečdalyje dirba pensinio amžiaus kunigas arba kunigas slovakas, nemokantis vengrų kalbos.