U Ž M A R Š T I S
1. Vargas dėl praeities
Fotografavimasis prie svetimų
paminklų
Visa mūsų kasdiena remiasi į istoriją,
mes ja natūraliai kvėpuojame. Giedamas Lietuvos himnas, kur kalbama
apie stiprybę iš praeities. Valstybiškai ir oficialiai lyg ir
aišku, viskas sudėliota, apiforminta netgi įstatymu. Nuo praeities
niekas nepabėga. F.Šlėgelis yra pasakęs: "Istorikas yra atgal
atsigręžęs pranašas". Praeities vertinimu galime modeliuoti
ateitį. Suprantama, požiūris gali būti materialistinis, grobuoniškas
ir beširdis, gali būti ir kitoks. Prasmingai pastebėjo rusų rašytojas
Ivanas Turgenevas: "Kai išnyks donkichotai, lai būna užversta
Istorijos knyga. Joje nebus ką skaityti".
Šiandien dideli valstybės vyrai rimtais veidais žino, kas yra
geras tonas, ten, kur reikia istorijai pagerbti, padeda gėlių,
parodo graudų veidą ir pasako dailų žodį, išoriškai prisiliečia
prie praeities ir tarytum susijungia su ja, vaizduoja susitapatinimą,
tęstinumą. Visai gražiai tai atrodo fotografijose. Kai kam tai
- susireikšminimo tradicinė apeiga, mistika, žaismas, išorinė
forma, ne širdies jausmas ar kasdieninis gyvenimas.
Tiesa, dabar prekybos ir pramogų industrija irgi tuo atvirai nepatenkinta.
Jų supratimu, masinis žmonių susibūrimas visais atvejais turi
duoti didelius pinigus. Tuo virsta netgi olimpinės žaidynės. Pinigų
surinkėjai paleidžia apyvarton netgi priekaištinę teoriją lietuviams,
kad tie, girdi, per savo minėjimus ir šventes tik rauda ir rauda.
Jų galva, šventė turi būti linksma, vadinasi, turi veikti prekybos
ir pramogų mašina, malanti didelius pinigus. Nors tai ir kita,
viską materialistiniu dydžiu matuojanti gyvenimo reiškinio žaismė,
bet ne mažiau svarbi ir įtakinga, formuojanti intencijas ir užmojus,
materialistinę pasaulėjautą teikianti idėja.