Atnaujintas 2001 m. spalio 17 d.
Nr.78
(987)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Žiniasklaida
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Sunkios žiemos belaukiant

Prezidentas V.Adamkus pagaliau pastebėjo tai, ką turėjo pamatyti kur kas anksčiau. Dabar - šaukštai po pietų. Prezidentas teigė nusivylęs, kad vadinamieji socialdemokratai ir socialliberalai vykdo neskaidrią kadrų politiką, neatitinkančią valstybės interesų. Tai, žinoma, jokia naujiena. Juk matant, kokie žmonės skiriami į aukščiausius valstybės postus, akivaizdu, kad pirmiausia lemia partinė priklausomybė, o ypač vertinama nomenklatūrinė praeitis, taip pat sugebėjimas apgaudinėti žmones. Tokių demagogijos meistrų pilnas Seimas, Vyriausybė. Na, o seimūnas J.Veselka - tikras šios srities specialistas. Tapęs didžiausiu buvusios okupacijos šlovintoju ir Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos gerbėju, J.Veselka, už savo prorusišką orientaciją jau vadinamas Vesiolkinu, neseniai taip kalbėjo: "Norime ar nenorime, lietuviai su baltarusiais - kaimynai. Totoriams įkrėtėme kartu su baltarusiais. Žalgirio mūšį laimėjome kartu su baltarusiais, 16-oji divizija Hitleriui įkrėtė kartu su baltarusiais ir kitais. Bėda atsitiko tik 1990 metais. Baltarusija nepasidavė - mes pasidavėme". Vargu ar galima rasti civilizuotame pasaulyje bent vieną parlamento narį, kuris niekintų savo šalies nepriklausomybę ir šlovintų okupaciją. Nors J.Veselka ir nepriklauso vadinamiesiems socialdemokratams, tačiau jo kalbos - balzamas neokomunistams.
Šiuo metu lyg tyčia prasidėjo stulbinantis politikų nekultūringumo, atviro cinizmo paradas ne tik per žiniasklaidą, bet ir iš Seimo tribūnos. Pasak vienos žinomos žurnalistės, atrodo, lyg jie būtų nusamdyti politiką paversti patyčių ir moralinio nešvarumo objektu. Manipuliacijos demokratijos sąvoka leidžia tam tikroms struktūroms (juk negalima vadinti politikais tų, kurie pasigrobė Lietuvos turtą ir valdžią) žaisti visuomenės nuotaikomis, nuolat varyti jai okupacinių "gerų dienų" ilgesį. Tokia iškreipta demokratija gimdo labai keistus reiškinius ir leidžia iškilti tokioms odiozinėms asmenybėms kaip J.Veselka ar V.Šustauskas. Tačiau ne jie pirmi, ne jie paskutiniai. Pakanka prisiminti "karo vadą", buvusį Seimo narį A.Butkevičių ir jo kalbas. Kyšio gavėjas ilgą laiką įrodinėjo esąs "politinio susidorojimo" auka.
Na, o Premjeras pagaliau prisirengė ir atėjo į Seimą paaiškinti "Lietuvos dujų" privatizavimo modelio. Apie tą "modelį" jau prirašyta kalnai popieriaus. Kažin ar daug kas suprato, apie ką kalbėjo Premjeras. Kai kurie liberalai, išklausę tas ir kitas pastarojo meto kalbas, net pradėjo kalbėti, kad Premjerui reikėtų rimtai pasitikrinti sveikatą, nes kuo toliau, tuo labiau jis nusišneka. Ir visai nesuka dėl to galvos. Juk ką bekalbėtum, reitingai vis tiek kyla kaip ant mielių. Valdžioje tebevykstantis kėdžių perstatinėjimas labai neigiamai atsiliepia ne tik atskirų valdymo institucijų, ministerijų, įmonių, bet ir valstybės darbui. Tai suprantama. Net ir geri žmonės bei specialistai, vykstant nepaliaujamoms reorganizacijoms, nedirba, nes nežino, kas bus rytoj. Kai tvyro laikinumo ir nežinomybės nuotaikos, gerų rezultatų tikėtis negalima. Kaip žinoma, dabartinis Premjeras kažkada žadėjo nežiūrėti į partinę priklausomybę, o rinkti į Vyriausybę "profesionalus". Tačiau nieko panašaus neatsitiko. Iki šiol vyksta ministrų ir kitų aukštų pareigūnų kaita, taip ir neapsisprendžiant, kokią kurti Vyriausybę - "profesinę" ar "politinę". Be abejo, būtų geriausia, kad ministrai būtų politikai (jie turėtų būti ir geri savo srities specialistai). Gal tada Vyriausybės posėdžiuose būtų pradėta svarstyti ne daugybė "klausimų", o strateginiai dalykai. Pamenu, prieš kelerius metus buvęs pramonės ir prekybos ministras A.Sinevičius aiškino, kodėl pasitraukė iš "didžiojo stabilizatoriaus" Vyriausybės 1993 metų pavasarį. Jis teigė pasitraukęs vien todėl, kad turėjo savo nuomonę. Mat A.Sinevičius siūlė, kad tas, kuris bankrutuoja, bankrutuotų, o tas, kuris kruta, tegul krutėtų, bet kad kuo mažiau būtų kišamasi iš šalies su visokiomis "injekcijomis". Laikas parodė, kad ministras buvo visiškai teisus. Pradingo šimtai milijonų tokių "injekcijų", o jomis maitintos įmonės vis tiek bankrutavo. Tačiau tokios pamokos nebuvo išmoktos.
Štai vadinamieji socialdemokratai reikalauja paskelbti neprivatizuojamų įmonių sąrašą. Pasak Seimo narės S.Burbienės, neokomunistai nesiekia nacionalizuoti jau privatizuotų įmonių, bet nori, kad kitose, kurios, jos nuomone, lyg dar neprivatizuotos, būtų išlaikyta valstybės kontrolė. Netgi vienas A.Brazausko Vyriausybės patarėjų A.Duksa, išgirdęs šiuos samprotavimus, taip ir nesugebėjo paaiškinti, ką reiškia siūlymai išlaikyti valstybės kontrolę jau privatizuotose įmonėse. Nėra ko čia nesuprasti. Juk reikia atiduoti tas "valstybės kontroliuojamas" įmones saviems bičiuliams, jau priekaištaujantiems, kad partija juos pamiršo, nedavė žadėtų postų.
Ir visai be reikalo Prezidentas skundžiasi, jog valdančiųjų partijų lyderiai netesėjo žodžio, kad, paskyrus J.Kraujelį žemės ūkio ministru, Seimo Kaimo reikalų komiteto vadovu taps Seimo narys, galėsiantis spręsti dabartinio kaimo problemas. Negi V.Adamkus, kalbėdamas apie žodžio laikymąsi, pastebėjo tik tai, kad vienas kolūkinio kaimo šlovintojas buvo pakeistas kitu? Ir apie kokias valdančiąsias partijas (daugiskaita) kalbama? Ar A.Paulausko socialliberalus galima vadinti partija? Beje, kalbant apie žodžio laikymąsi, kada partija, jau ne vieną kartą keitusi spalvą, laikėsi duoto žodžio? Nereikia nė ekskursų į praeitį. Pakanka tik pažvelgti į šiomis dienomis "Valstybės žiniose" pasirodžiusį šimto puslapių dokumentą, kuriame išdėstyta net 800 priemonių, kurias žadama įgyvendinti per artimiausius trejus metus. Dokumentas labai primena garsiuosius penkmečių planus, tik šį kartą - ne penkeriems, o trejiems metams. Akivaizdu, kad Vyriausybė visas savo rinkėjams žadėtas gėrybes, taip pat esminių reformų vykdymą atideda 2003-2004 metams. Pavyzdžiui, prieš rinkimus žadėtas biurokratinio aparato mažinimas, valdymo institucijų decentralizavimas atidedamas iki 2004 metų pabaigos. Kaip ir išgirtosios skurdo strategijos įgyvendinimas. Žadėtas mokesčių sumažinimas, tarp jų - juridinių asmenų pelno mokesčio ir fizinių asmenų pajamų mokesčių mažinimas, "keliamas" į 2003 metų pabaigą. Na, o savanoriškojo sveikatos draudimo koncepciją žadama parengti irgi ne anksčiau kaip 2004 metais. Sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimas bei medikų darbo apmokėjimo reformos metmenis numatyta parengti per trejus metus, o apie tų "metmenų" įgyvendinimo terminus išvis nekalbama. O žadėtoji Kovos su korupcija programa turėtų būti pradėta įgyvendinti irgi tik 2004 metų trečiajame ketvirtyje. Taigi Vyriausybė visų pažadų vykdymą stumia į neapibrėžtą ateitį.
Visiškai aišku, kad faktiškai neribotam laikui atidedamos visos svarbiausios gyvybiškai būtinos reformos, ir A.Brazausko Vyriausybė keletui metų užsitikrina gyvavimą pamėgtame sąstingyje. Užtat visas šis pažadų atidėjimo foliantas, paskelbtas "Valstybės žiniose", turi ryškų prezidento rinkimų kampanijos atspalvį - Premjero pažadai anksčiau laiko neįsivelti į rinkimų batalijas - pamirštami. Tai aiškiai pasakyta veiklos plane. Be abejo, artėjant rinkimams bus numesta keletas kaulų naiviems rinkėjams. Pavyzdžiui, bus paskelbta, kad Vyriausybė užtikrina "stabilizuoti" pensijų perkamąją galią, sureguliuoti valstybinių įmonių vadovų darbo apmokėjimo sistemą ar sveikatos priežiūros paslaugų teikimą mokyklose. Galbūt bus įvesti vadinamieji prabangos bei nekilnojamojo turto mokesčiai, ir šios priemonės (kurių niekas nevykdys) bus išreklamuotos kaip socialinė politika. Apskritai iš paskelbto Vyriausybės veiklos plano aiškiai matyti, kad išlieka pagrindinis uždavinys - bet kokiomis sąlygomis išlaikyti nomenklatūrines galias bei turtą. Tokia jau yra nomenklatūros prigimtis ir egzistencijos esmė - prisitaikyti taip, kad visuomet plaukiotum paviršiuje. Tikėtis kitokio mąstymo nelieka jokios vilties.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija