Rūmai - kokių valdovų?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais, tauta atsiduso ir pradėjo laisvai kvėpuoti. Nelengva buvo išsivaduoti iš per 50 metų bruktos okupantų galvosenos. Dar V.Kudirka rašė, jog lietuviai per 120 caro valdymo metų, beveik penkias generacijas, buvo įtikinėjami, kad jie be caro negalės gyventi, tad nenuostabu, kad, vienam carui mirus, kartais ir Lietuvos kaimo žmogus nubraukdavo ašarą. Be to, lietuviui buvo net bažnyčioje sakoma, kad ponas iš Dievo, vadinasi, Dievo siųstas valdyti mužikų. Toks "valdymo" kompleksas susiformavo per svetimųjų valdymo metus. Tad ir dabar lietuvis, išgirdęs apie bandomus atstatyti Valdovų rūmus, pasijaučia nejaukiai, nenori prieštarauti, bet giliai širdyje susimąsto:"Kokiems valdovams tie rūmai statomi?"
Valdžiai, kokia ji bebūtų, kad ir "Dievo siųsta", pavaldiniai visuomet ras priekaištų ir nusiskundimų. Žiniasklaidoje teko skaityti, kad terminas "valstybės valdininkai" keičiamas į "tarnautojai". Tai vis bandymai valdymo komplekso atsikratyti, jo vengti. Tad ir Valdovų rūmų atstatymas Vilniuje neturi didelio populiarumo, bet tylima, nes tam daro įtaką žiniasklaida. Užsienio lietuviai pirmieji suskato juos atstatyti, savo vardams įamžinti net komitetą finansams telkti subūrė, vartus pastatė. Kaip dabar čia pradėsi šiauštis lyg tas Pilypas iš kanapių?
Neteko Lietuvoje skaityti nė vieno straipsnio (iki A.Brazauskas netapo premjeru), kuriame būtų išreikšta kritika ar padarytos pastabos dėl Valdovų rūmų atstatymo. Gal dėl to, jog iniciatoriai įtikinėja, kad Valdovų rūmai išgelbės Lietuvos laisvę; jie bus laisvės ir galybės simbolis, garantuos amžinumą valstybės pamatams. Tokiems ir panašiems teiginiams negi prieštarausi? Dabar net vartai pastatyti, kad įeinantys galėtų pamatyti... Pamatyti ką? Senus pastatų griuvėsius? Ne vienam kyla mintis, kas tuose rūmuose gyvens. Kur gausime valdovų? Ko gero, teks jų ieškoti kur nors užsienyje. Kaip rodo Lietuvos istorija, ne kartą teko jų ieškoti svetimose šalyse.
Šitokios ir panašios mintys kyla, bet yra slopinamos baimės, kad už jas gausi barti, būsi apšauktas sustingusiu trumparegiu, nematančiu net savo batų smaigalio. Juk visa tauta nori atstatymo, nori matyti Lietuvos valstybingumo simbolį! Ar valstybingumas slypi pastatuose, kuriuose dar nežinia, kokios galvosenos ir elgsenos gyvens būsimieji "valdovai"? Tiesa, sakoma, kad juose įsikurs įvairios kultūrinės ir visuomeninės institucijos ir muziejai, bet apie juos mažai rašoma. Rūmus atstatyti kainuos ne mažiau kaip 150 mln. litų. Kur juos gausime, kai nepajėgiame suremontuoti Kaune Prisikėlimo bažnyčios ir pataisyti Čiurlionio muziejaus varvančio stogo?
O visgi reikėtų daugiau žiniasklaidoje ir kitomis progomis panagrinėti Valdovų rūmų atstatymo reikalingumą. Juk šiandien Lietuvoje yra daug kitų svarbesnių reikalų, kurie būtini, kuriems tuoj pat reikėtų duoti eigą, kad tauta po tiek vergijos metų greičiau keltųsi iš griuvėsių. Valdovų rūmai - kažkoks monstras, grasinąs didingu valdymu iš didingų ir puošnių pastatų, neprieinamų paprastam žmogeliui, iš kurio šiandien prašomas centas jiems atstatyti. Tai verčia jį susimąstyti.
Lietuvos istorija mums sako, kad per šimtmečius naikinama lietuviška dvasia, lietuviškas sąmoningumas pirmiausia išdulkėjo iš puošnių rūmų, o išliko kaime, lietuviškose bakūžėse. Ten gimė didieji Lietuvos žadintojai: vysk.M.Valančius, dr.J.Basanavičius, dr. V.Kudirka ir kiti. Taigi, norint išlaikyti valstybingumą, reikia gaivinti kaimo žmones; suteikti jiems geresnes gyvenimo sąlygas, pagerinti jų buitį, nes lietuvybės šaknys - tenai.
Pats pavadinimas nesiderina su numatyta Valdovų rūmų paskirtimi. Lankstinuke, specialiai išleistame dėl Valdovų rūmų atstatymo, rašoma: "Valdovų rūmų atkūrimas yra svarbus aktas ne vien paminklotvarkos, bet ir visuomenės auklėjimo prasme. Čia galėtų vykti ir istorijos pamokos, šiam tikslui įrengiant šiuolaikišką auditoriją, panaudojant visas multimedijos galimybes". Tai nieko konkretaus nepasakantys žodžiai, apeliuojantys į aukotojų kišenes. Taip pat sunku patikėti, kad liekanos, išbuvusios 200 metų, sunyktų per kelerius metus, nes rašoma: "... Jei šiemet rūmų nepradėsime gelbėti, 2003 metų iškilmėms teliks liekanų liekanos, o 2009 metams problema gali būti galutinai išspręsta - neliks tų liekanų, nebebus ko saugoti". Kažkas nori labai greitai, visus kitus reikalus atidėjus į šalį, atstatyti Valdovų rūmus. Lietuvai visiškai atsistačius ir atgijus visose gyvenimo srityse, Valdovų rūmų, kaip istorinio paveldo objekto, atstatymas gal ir būtų vertas apmąstymo ir svarstymo. O dėl liekanų nėra ko rūpintis: lenkai po paskutinio karo Varšuvą atstatė iš nuotraukų.
Stebėjausi Valdovų rūmų iniciatorių kruopštumu ir energingumu, kai jie, atstūmę visus kitus išeivijos reikalus ir problemas, per paskutinį Pasaulio lietuvių seimą Vilniuje kibo prie Valdovų rūmų rezoliucijos paruošimo ir jos priėmimo. Valdovų rūmų atstatymas, kol Lietuvoje toks vargas ir stengiamasi atsikelti iš 50 metų slėgusios vergijos, yra per ankstyvas.

Viktoras BALTUTIS

Australija

© 2001 "XXI amžius"