"...kūrinio forma yra tam,
kad užgautų ją suvokiančiojo stygas..."

Pokalbis su kompozitoriumi Osvaldu Balakausku
apie politiką, kultūrą ir kūrybą

Vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių Osvaldas Balakauskas dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo jo tarybos narys, 1992-1994 metais - Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.
Yra sukūręs per 80 muzikos kūrinių. 1996 metais apdovanotas Lietuvos Respublikos nacionaline premija, 1999 metais - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
"Osvaldas nežmoniškai turtingas muzikinių idėjų (...) ir kiekviena muzikinė idėja plėtojama nuo gimimo iki kulminacijos. Bet aišku, jog vien muzikinių idėjų neužtenka (...). Osvaldui savo kūryboje kartais pavyksta pagaut tą amžinąjį garsą, ir tada aš girdžiu tikrai dievišką muziką", - teigė Leonardas Gutauskas. Su kompozitoriumi kalbasi Elona GUBAVIČIŪTĖ.

Pirmiausia leiskite į jus kreiptis kaip į buvusį aktyvų Sąjūdžio dalyvį, Piliečių chartijos įkvėpėją. Ar jums neatrodo, jog galima pasakyti seniai atrastą, paprastą tiesą, kad jokia valdžia ir jokia santvarka nepadarys žmonių laimingų, o tik geranoriški tarpusavio santykiai gali sukurti žmoniškesnę, taip pat ir laimingą visuomenę. Kaip jūs vertinate dabartinę politinę-visuomeninę situaciją Lietuvoje?

Demokratinė valdžia negali atskirai paimtą pilietį padaryti laimingą, ji negali net į tai pretenduoti, nes tokia galimybė reikštų ne ką kita, kaip įteisintą visuomenės suskirstymą į tuos, kurie gali duoti, ir į tuos, kurie laukia, gal duos. Dar daugiau - valdžia neturi ką duoti, nes tai, ką ji valdo, tarkim, iždas, yra ne jos, o visų mūsų. Ką valdžia gali ir privalo daryti, tai minėtus visų mūsų išteklius protingai ir sąžiningai panaudoti visų mūsų labui. Valdžia privalo taip pat sukurti įstatymus, kurie leistų piliečiui matyti galimybę susirasti savo vietą ir galbūt savo laimę šioje visuomenėje.
Geranoriški santykiai, žinoma, propaguotini, bet nereikėtų išleisti iš akių fakto, kad laisvoje visuomenėje įvairiausi interesai ir dažnai priešingi įsitikinimai neišvengiamai susikerta, dėl ko gali atrodyti, jog dabar visi su visais ėmė kariauti, arba, kaip dažniausiai sakoma, rietis. Man atrodo, kad galimybė įvairiausiems interesams ir įsitikinimams reikštis, kad ir sykiu su iš to kylančiu riejimusi, yra svarbesnė už niekada, kaip žinome iš istorijos, nepasiekiamą santarvę. Esu už tai, kad ginčai būtų sprendžiami gražiuoju, bet esu ir už tai, kad nebūtų vaidinama "santarvė".
Lietuvoje dabar yra laisvos visuomenės kūrimosi situacija. Ji pilna dramatizmo, nes daugelis nėra, negalėjo būti visai kitokio gyvenimo iššūkiams pasiruošę. Taip pat neužmirškim, kad dabar apie visas gyvenimo negeroves mums leista žinoti, o prie šito irgi nelengva priprasti.

1992-1994 metais buvote Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje. Jums pirmajam reikėjo įkurti ir atkurti tai, kas buvo sugriauta. Tai turėjo būti labai sunkus darbas. Gal galėtumėte prisiminti tuos metus, praleistus Paryžiuje? Kokia tuo metu buvo Prancūzijos valdžios laikysena Lietuvos atžvilgiu?

Tam darbui aš jokia prasme nebuvau pasiruošęs ir man tikrai buvo sunku. Vis dėlto ambasada buvo įkurta ir vykdė jai pavestas funkcijas (įskaitant konsulines paslaugas), buvo rengiamos pirmos tarpvalstybinės sutartys, mezgami ryšiai su nevyriausybinėmis įstaigomis, pavyzdžiui, universitetais ir t.t. Tuometinis Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas buvo pirmasis užsienio valstybės vadovas, aplankęs vėl nepriklausomą Lietuvą. Beje, kitas Prancūzijos prezidentas, dabar jau Žakas Širakas, šįmet aplankęs mūsų šalį, patvirtino tos valstybės nesikeičiantį palankumą mūsų kraštui.

Tikriausiai visais laikais egzistavo tam tikras konfliktas tarp nenorinčių iš savęs daugiau reikalauti, besitenkinančių linksmybėmis ir tų, kurie gyvena kūryba, dvasiniais ieškojimais. Kai kultūra tampa pigesnė, naudinga ir komfortiška, ji netenka savo stiliaus. Tuomet, anot Nikolajaus Berdiajevo, kultūra virsta civilizacija, bet "kultūra turi savo sielą, o civilizacija - vien metodus ir priemones". Kaip jūs vertinate kultūros ir civilizacijos santykį?

Aš spėju, kad XXI amžiuje požiūris į kultūras (tarkim, "aukštąją" ir "žemąją") bus nepalyginamai tolerantiškesnis. Reikalas tas, kad ideologija, kuri nepripažįsta vienų rasių, tautų, klasių, lyčių pranašumo kitų atžvilgiu, negali priimti ir tokių kategorijų: "miesčionio", kaip neva neišvengiamai besirūpinančio tik buitimi, bei, tarkim, "menininko", kaip neabejotinai a priori dvasingo. Bet kokioje socialinėje sferoje gali rastis taurus išgyvenimas ir jo įvairiausių išraiškų.
Man šiuo atveju sunku suprasti N.Berdiajevą, nes kultūra yra civilizacijos dalis, o dalis negali pavirsti visuma. Atrodo, kad civilizacijos nuvertinimas kultūros atžvilgiu taip pat turi tam tikro kultūrinio šovinizmo atspalvį.
Beje, Prancūzijos užsienio reikalų ministerija vykdo "Prancūzų civilizacijos ekspansijos" programą, kurioje, žinoma, daugiausia dėmesio skiriama kultūros propagandai.

Turbūt niekas nenuneigtų, jog visuomenės vertę atspindi ne politikos ar ekonomikos, bet kultūros lygis. Jau ir Stasys Šalkauskis yra įrodęs, jog žmogaus dvasingumas turi labai didelę įtaką ekonominiam žmonių gyvenimui. Ir atvirkščiai - dvasinė kūryba juk negali egzistuoti be materialinės paramos. Ką jūs manote apie dabartinę kultūrą Lietuvoje?

Tiesa, kad kultūra iki tam tikro lygio gali vystytis nepriklausomai nuo politikos ir ekonomikos, bet kai vertinama visuomenė (kas apskritai rizikinga) - svarbu viskas, nes visuomenėje (kaip sako pats žodis) viskas susieta: galbūt kultūra tokia, kad tokia ekonomika, ir atvirkščiai, o politika gal yra tokia, kad tokia kultūra.
Beje, pas mus apie politikus kalbama taip, lyg jie būtų iš Mėnulio atskraidinti, o ne kažkurio iš mūsų tėvai, broliai, seserys, dėdės, kaimynai ir pan. Iš tikrųjų juk jie yra tokie, kokie esame mes, juos išrinkę.
Dabartinė Lietuvos kultūra laisvės dėka tapo nepaprastai dinamiška, kultūros reiškinių ir renginių yra labai daug, todėl trumpai nusakyti ją neįmanoma. Žinoma, kaip ir visose gyvenimo srityse, esama dramatizmo ir kultūros žmonių bendruomenėje: kai kas mano minėto dinamiškumo nepakenčia, kažkas nesugeba rasti paramos, kažkas blaškosi tarp stilių ir krypčių... Kai kam atrodo, kad tai - kažkokia neganda, kuri praeis. Ne, nepraeis, toks ir yra tikras gyvenimas.
Kultūros politika - atskiras klausimas. Mūsų valdžios dėmesys kultūrai - labai menkas, nes labai maža kultūringų politikų.

Jums gerai žinoma, ką reiškia intelektualinės laisvės stoka kūrėjui. Ir ne vien tiktai kalbant apie buvusias politines aplinkybes. Juk, dirbdamas ambasadoriumi, vargu ar turėjote laiko kūrybai. Štai Andrejus Tarkovskis sakė, kad intelektualinė laisvė nebūtina ir kad menininkui nėra svarbiausia būti laisvam, bet svarbiau nuolat grumtis su savimi. Kaip Prancūzijoje praleisti metai paveikė jūsų kūrybą?

Kūrybai laisvė - būtina, bet primetama nelaisvė nebūtinai kūrėją įveikia, sužlugdo. Jo sielos laisvė yra svarbiausias dalykas. Juk yra kūrėjų, kurie, ir būdami laisvėje, neturi pasirinkimo, nes mano, kad reikia daryti "kaip pasaulyje", "kaip dabar priimta" ir pan.
Būdamas ambasadoriumi Prancūzijoje, aš visai neturėjau laiko kūrybai, o poveikis buvo toks, kad nuo tada daug kritiškiau žiūriu į šiuolaikinį Vakarų meną, kur randu labai daug išreklamuotos, išgarsintos "chaltūros". Paradoksalu, bet laisvuose Vakaruose menas yra nepaprastai ideologizuotas, ir aš mėginu iš to vaduotis, o mano būdas vaduotis telpa štai šioje formulėje: man nesvarbu būti nei moderniam, nei postmoderniam, juoba būti revoliucionieriumi.

N.Berdiajevas yra rašęs, kad jei žmogus nenori prarasti savo kūrybos šaltinio ir tikslo, jis turi teigti ne tik save, bet ir Aukščiausiąjį. Jis turi teigti savyje Aukščiausiojo atvaizdą. Vadinasi, tikrasis menas yra sakralinis. Bet juk negalėtume pasakyti, kad L. van Bethoveno muzikoje yra daug sakralumo. Gal net daugiau demoniškumo. O kur jūs savo kūrybai ieškote šaltinio ir tikslo?

Meno kūriniai gali atrodyti dieviški, pavyzdžiui, J.S.Bacho, bet vargu ar šis kuklus menininkas, skubiai rašydamas mišias vos ne kiekvienam ateinančiam sekmadieniui, manė teigiąs Aukščiausiąjį. Žinoma, aš nemanau, kad "teigti" šiuo atveju reiškia "naudoti" religinius tekstus, ką darė ir genijai, ir nemokšos. Taigi yra kūrinių, kurie pagal jų formalų pobūdį priskiriami sakraliniams, bet vertinančiam žmogui jie tokie neatrodo, o tie, kurie daugeliui atrodo, taip pat gali būti ginčijami, nes Aukščiausiasis savo nuomonės nesako... Ar L. van Bethoveno muzikoje yra sakralumo? Kiekvienas žmogus tą pačią muziką suvokia kitoniškai. Vienam ši muzika atrodys dieviška, kitam - gal demoniška.
Aš pagal savo supratimą ir sugebėjimus stengiuosi padaryti savo darbą kuo geriau. Nemanau galįs teigti Aukščiausiąjį, bet visa, į ką galiu kreiptis kurdamas, yra Jo duota.

Iš kompozitorių pasisakymų spaudoje pastebėjau, kad kai kurie iš jų pernelyg susikoncentruoja į muzikos rašymo technologiją, lyg ir pamiršdami muzikos suvokėją. Ir Sen Sansas yra teigęs, kad muzikoje svarbu tik forma. Bet eiliniam klausytojui svarbiausia pajusti muzikos sielą. Kaip kažkas yra sakęs, muzika yra kuriama ne vien ausies malonumui - ji pasakoja istorijas. Kita vertus, formos tobulumas gali sukelti nepaprastą pasigėrėjimą. Kaip jūs manote, ar kompozitorius turėtų išlaikyti balansą tarp muzikos turinio ir formos?

Tai XX amžiaus problema ir labai plati diskusijų tema. Čia tepasakysiu, kad minėto amžiaus meno revoliucijos neleido menininkui ramiai išmokti technologijos, jis buvo vejamas nuolat ją keisti, taigi mokytis iš naujo, aš pats esu tą patyręs. Iš čia - technologijos reikalų aktualumas, nes be technologijos joks kūrinys neparašomas.
Aš nemanau, kad menininkas negalvoja, kam - kokiam žmogui - kuria. Bet juk tie žmonės taip pat labai nevienodi, ir nėra tokios muzikos, kuri patiktų visiems. Kitas dalykas, kad revoliucinio meno šūkiai reikalavo (ir tebereikalauja) nuolat griauti tarp menininko ir publikos susiklostančias konvencijas, nes tai esą kūrybos priedermė. Aš taip nebemanau.
Ginčai dėl turinio ir formos - be galo ir krašto. Mano nuomonė tokia: tai, kas objektyvu, yra kūrinio forma, o turinys yra tai, ką ši forma pasako kiekvienu jos suvokimo atveju. Vaizdžiai kalbant, forma yra tam, kad užgautų ją suvokiančiojo stygas, pažadintų jame miegančias istorijas. Taigi meno turinys visada subjektyvus.

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"

 

Osvaldas Balakauskas