U Ž M A R Š T I S

1. Vargas dėl praeities

Fotografavimasis prie svetimų paminklų

Visa mūsų kasdiena remiasi į istoriją, mes ja natūraliai kvėpuojame. Giedamas Lietuvos himnas, kur kalbama apie stiprybę iš praeities. Valstybiškai ir oficialiai lyg ir aišku, viskas sudėliota, apiforminta netgi įstatymu. Nuo praeities niekas nepabėga. F.Šlėgelis yra pasakęs: "Istorikas yra atgal atsigręžęs pranašas". Praeities vertinimu galime modeliuoti ateitį. Suprantama, požiūris gali būti materialistinis, grobuoniškas ir beširdis, gali būti ir kitoks. Prasmingai pastebėjo rusų rašytojas Ivanas Turgenevas: "Kai išnyks donkichotai, lai būna užversta Istorijos knyga. Joje nebus ką skaityti".
Šiandien dideli valstybės vyrai rimtais veidais žino, kas yra geras tonas, ten, kur reikia istorijai pagerbti, padeda gėlių, parodo graudų veidą ir pasako dailų žodį, išoriškai prisiliečia prie praeities ir tarytum susijungia su ja, vaizduoja susitapatinimą, tęstinumą. Visai gražiai tai atrodo fotografijose. Kai kam tai - susireikšminimo tradicinė apeiga, mistika, žaismas, išorinė forma, ne širdies jausmas ar kasdieninis gyvenimas.
Tiesa, dabar prekybos ir pramogų industrija irgi tuo atvirai nepatenkinta. Jų supratimu, masinis žmonių susibūrimas visais atvejais turi duoti didelius pinigus. Tuo virsta netgi olimpinės žaidynės. Pinigų surinkėjai paleidžia apyvarton netgi priekaištinę teoriją lietuviams, kad tie, girdi, per savo minėjimus ir šventes tik rauda ir rauda. Jų galva, šventė turi būti linksma, vadinasi, turi veikti prekybos ir pramogų mašina, malanti didelius pinigus. Nors tai ir kita, viską materialistiniu dydžiu matuojanti gyvenimo reiškinio žaismė, bet ne mažiau svarbi ir įtakinga, formuojanti intencijas ir užmojus, materialistinę pasaulėjautą teikianti idėja.

Valdiškas paminėjimas

Yra akivaizdžių abejonių ir dėl šiemečio birželio 14 dienos tremties 60-ųjų ir Lietuvos okupacijos 61-ųjų metinių oficialaus paminėjimo prasmingumo ir vertingumo. Okupacijos metinės, kaip atmintina diena, apskritai nebuvo nei valstybės, nei spaudos paminėta. Į Seimo posėdį tremčiai paminėti nebuvo kviesta su sava atributika pasipriešinimo organizacijos, svarbūs pasipriešinimo dalyviai, visi signatarai. Labai simboliška: Seimo minėjime nebuvo sugiedotas Lietuvos himnas, Seimo pirmininkas A.Paulauskas netgi užmiršo žuvusiuosius pagerbti tylos minute. Tai priminė skubų Dariaus ir Girėno palaikų perlaidojimą sovietmečiu Kaune.
Sunku patikėti, kad 60 metų trėmimo įvykiui paminėti Seime tebuvo skirta 41 minutė, tai yra mažiau nei ketvirtis vieno posėdžio laiko, mažiau nei futbolo rungtynių vieno kėlinio trukmė. Iš jų dešimt minučių kalbėjo A.Paulauskas. Dviem nukentėjusiesiems buvo skirta po septynias minutes, o dviem valstybinių įstaigų darbuotojams - po aštuonias minutes. Neteko girdėti, kad būtų pakviestas svečias iš Latvijos ar Estijos, kur tokie įvykiai taip pat buvo.
Nepriklausomybės aikštėje valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonija truko 15 minučių ir nė vienas pasipriešinimo dalyvių nekalbėjo. Sakysim, aikštėje buvęs prašalaitis arba vaikas negalėjo suprasti, kas čia vyksta. Gal skubėta dėl to, kad Prezidentas greičiau nueitų į Lukiškių aikštę, kur turėjo kalbėti? Čia, prie paminklo politiniams kaliniams ir tremtiniams, ceremonija truko 30 minučių. Po penkias minutes kalbėjo Prezidentas ir Seimo narys A.Stasiškis. Prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties kalbėjo Vilniaus meras A.Zuokas ir tremtinė R.Merkytė. Kongresų rūmuose kalbėjo tik tuometis premjeras R.Paksas.
Toks paminėjimas be akcentų ir aktualios problematikos vertintinas kaip absoliutus formalizmas ir akibrokštas žuvusiems ir gyviesiems pasipriešinimo dalyviams. Čia gal tiktų Nobelio premijos laureato Elijo Kanečio žodžiai: "Kaip jie vertina istoriją - šlovina ar gėdijasi jos, štai pagal ką derėtų spręsti apie žmones".

Per Viltį - buldozeriu

Pasipriešinimo dalyviai A.Brazausko prezidentavimo laikais buvo atstumti, išmesti, izoliuoti ir ignoruojami. Prezidentas A.Brazauskas asmeniškai išmetė iš saugumo tarnybos vadovo posto politinį kalinį P.Plumpą. Tai simptomas ir principas - su kuo aš ir prieš ką aš. Buvo atstumti tūkstančiai patikrintų ir savanorių valstybės gynėjų. Tai ypač aktyviai darė ir premjeras A.Šleževičius, kartu su Č.Juršėno Seimu atėmę pasipriešinimo dalyviams teisę tvarkyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Prisiminkime ir J.Jurgelio atliktus patriotų valymus Lietuvos saugume. J.Karosas prieš pastaruosius rinkimus pareiškė iš politinių kalinių ir tremtinių atimsiąs gaunamas varganas kompensacijas. Vargu ar tai galima vertinti kaip komunistų savo veiklos apgailestavimą ir norą susitaikyti. Vadinasi, buvome gudrūs, esame gudrūs ir liksime gudrūs.
Kieno Vilties diena buvo 2001-ųjų birželio 14-oji? Ar ta Viltis išsipildė? Minėjimuose kalbama tik apie netektis, skausmą ir ašaras, vargą ir badą. Netgi kaltų nėra. Ar nebuvo mūsų Viltis surašyta 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Deklaracijoje? Kodėl 1992 - 1996 metais buvę komunistai demonstratyviai nepripažino to dokumento? O gal "nežinojimas - jėga" (pagal Džordžą Orvelą)?
Žydai holokausto aukas ir budelius skaičiuoja iki šiol ne vien vardan pagarbos praeičiai ir teisei, bet ir dėl galimų recidyvų ateičiai. Tai niekam nekelia nusistebėjimo ir pasipiktinimo dėl keršto, piktumo, neatleidimo. Mums nereikia nieko naujo išrasti ar kurti. Gerą valią galima visuomet parodyti. Dabar neretas nomenklatūrininkas urzgia prieš rezistentus, kad šie ieško ko nepametę.

Rezistencijai parodyta jos vieta

Šiandien rezistencijos dalyviai ir jų palikuonys, palyginus su senaisiais nomenklatūrininkais ir naujaisiais lietuviais, yra neturtingi savo veiklai organizuoti. Todėl dabartinė valdžia kaip geros valios ženklą privalėjo tremtiniams jų skausmo dienos proga suteikti tribūną Lietuvos idealams ir savo problemoms aptarti. Kas gali ginčyti tokią jų teisę? Čia yra pagarba praeičiai, sakyčiau, prievolė. Kas tokią dieną turi kalbėti apie Viltį? Ar tik 14 minučių Seime?
Šiemetinį formalų paminėjimą galima apibūdinti kaip duoklės atidavimą reikiamam tonui. Tremtiniai neturi spaudos, radijo, televizijos, kur jiems kalbėti? Kaip galima paaiškinti įstatymų nesilaikymą ir pagarbą praeičiai, jeigu Prezidentas visiškai neatsakinėja į pasipriešinimo dalyvių pareiškimus, nors prie paminklų jiems deda gėles ir sako dūsulingus žodžius?
Kur yra ginčo objektas? Regis, tai, kad tiek pasipriešinimo dalyviai, tiek kolaborantai yra likę prie savo vertybių supratimo. Visiškai nenoriu manyti, kad pastariesiems svarbu Marksas, Leninas, komunizmas, netgi Rusija. Išlikus tik plėšrūniškumo idėja, adaptuota nepriklausomos Lietuvos sode, nes svarbu, kaip sakydavo Vaižgantas, "kad ir padliecas, bet savas".
Vadinasi, ginklai nesudėti. Kas pirmas turi nusiginkluoti - auka ar budelis - ir kalbėti apie moralę ir teisę? Neatsisakoma P.Cvirkos paminklo, raudonųjų partizanų, sovietiniai ministrai ir "grupė draugų" A.Šleževičiaus aprūpinti 1-ojo laipsnio valstybinėmis pensijomis, netgi iš savo gimdytojų bonzų Grūte sunkiamas litas, politika iš idėjos tampa naudingo verslo atmaina. Iš čia kyla veidmainiavimas ir nepasitikėjimas. Tai požiūris ne į idėjas, o į plėšimą.
Tremtinys ne dėl turto vargo už Lietuvą. Gal ir nekorektiška lyginti ar vertinti, bet vargu ar galima būtų rasti Lietuvos turtingųjų žmonių sąraše tremtinių ar pasipriešinimo dalyvių pavardžių. A.Kamiu 1945 metų sausį, kai Prancūzija praktiškai buvo išvaduota iš Vokietijos okupacijos, rašė: "Šalis, kuri praleidžia progą politiškai apsivalyti, praranda galimybę atsinaujinti". Žodžiai buvo pasakyti laiku ir vietoje. Mes peikiame buvusį sovietinį nomenklatūrininką ne todėl, kad jis toks buvo, bet todėl, kad jis bei jo komanda ir toliau siurbia tautos kraują. Kas iš dabartinės valdžios vyrų galėtų pateikti A.Kamiu minėtą atliktų apsivalymų sąrašą Lietuvoje?

Pačių veiksmai

Galima išsakyti priekaištų ir pasipriešinimo organizacijų vadovams, kurie, organizuodami šį minėjimą, savo pasyvumu ir nuolankumu valdžios vyrų nepastatė į savo vietą, tai yra šia proga nepareikalavo savo žodžio teisių. Valdžios vyrams turėjo būti pareikšta: ar tai valdžios vyrų minėjimas, ar nukentėjusiųjų ir pasipriešinimo dalyvių, žuvusiųjų ir gyvųjų pagerbimas, pagerbimas toks, koks mums žuvusių prisakytas. Sąmoningas burnos užčiaupimas (kitaip negaliu įvertinti tokio elgesio) reiškia neleidimą išsakyti savo nuomonės dėl pasipriešinimo kovos prasmės šiai dienai.
Minėkite, melskitės, giedokite, dainuokite, statykite už savo pinigus paminklus, laidokite vienas kitą, bet jokiu būdu nelįskite į politiką, nes čia yra kam veikti ir be jūsų, - taip būtų galima suformuluoti jų argumentus. Bet jie šypsosi ir linguoja.
Niekas valdžios vyrų nepaklausė, o ir jie nepaaiškino, kas padaryta įvertinant Raslano, Slavino, Dušanskio ir kitų budelių darbus. Buvo apsiribota tik gedulu - neapibrėžtu krauju, kančia, praradimais ir kitomis abstrakcijomis.
Galima manyti, kad dėl pavargimo, patiklumo, nežinojimo, dezinformacijos, nuskurdimo, lėšų neturėjimo, susmulkėjimo, asmeninių ambicijų, nesavarankiškumo, neprincipingumo ir, svarbiausia, nepasitarimo su žuvusiais pasipriešinimo vadais prarandama iniciatyva ir perspektyva. Veikiama iš inercijos ir nesiimama atsakomybės. Dabartinės valdžios vyrai tai mato ir įvertina, pasipriešinimo dalyvius "per drimelį laiko", geresniu atveju, - politinės ir kultūrinės etnografijos junginiu.
Nors pasipriešinimo dalyviai mato valdžios kreivai pakenčiamą požiūrį į juos bei jų aplinką ir su tuo nesutinka, tačiau ši kantriai laukia jų mirties, o dabar primetė ir žaidimo taisykles - nei karo, nei taikos. Juos tai tenkina. Apskritai valdžia laikosi Moše Dajano minties: "Kai tik jūs priimsite mūsų požiūrį, mes su jumis tuoj pat visiškai sutiksime".

Tremties metinės spaudoje

Spauda iš vienos pusės formuoja nuomonę nieko neverta informacija, o iš kitos - prisitaiko prie pageidaujamų publikos temų. Pelno godumas visuomet pirmiausia rūpinasi savo rinka, nelyginant nemokamai platinant narkotikus vartotojams pagausinti. Panagrinėjome šių metų birželio 14 dienos - tremties 60-ųjų metinių ir birželio 15 dienos - Lietuvos okupacijos metinių paminėjimų publikacijas 13-oje Lietuvos dienraščių.
Buvo peržiūrėtos penkių dienų publikacijos - dvi dienos prieš birželio 14-ąją ir dvi - po šios datos. Duomenys pateikiami penkiose lentelėse. Iš 1 lentelės matyti, kad trys laikraščiai spausdino medžiagą keturias dienas: "Lietuvos žinios", "Lietuvos rytas" ir "Vilniaus laikraštis vakaro žinios" - po vieną publikaciją, o "Respublika" - nė vienos.

Spausdinta medžiaga, skirta tremties metinėms
1 lentelė

Laikraštis	12 d.	13 d.	14 d.	15 d.	16 d.	Iš viso
“Kauno diena”	-	Taip	Taip	Taip	Taip	4
“Lietuvos aidas”	-	Taip	Taip	Taip	Taip	4
“Lietuvos žinios”	-	-	-	Taip	-	1
“Respublika”	-	-	-	-	-	-
“Lietuvos rytas”	-	-	-	Taip	-	1
“Vilniaus laikraštis vakaro žinios”	-	Taip	-	-	-	1
“Vakarų ekspresas”	-	-	Taip	Taip	-	2
“Klaipėda”	Taip	Taip	Taip	Taip	-	4
“Panevėžio rytas”	-	Taip	-	Taip	Taip	3
“Sekundė”	-	-	Taip	-	Taip	2
“Panevėžio balsas”	-	-	Taip	Taip	-	2
“Šiaulių kraštas”	-	-	Taip	Taip	Taip	3
“Kurjer Wilenski”	-	-	Taip	Taip	-	2

(Bus daugiau)

Algirdas ENDRIUKAITIS

© 2001 "XXI amžius"