Stepo Zobarsko sugrįžimas
Nuošalioje Anykščių rajono vietovėje
- Svėdasų seniūnijos Pamaleišio kaime - stūkso anykštėno tautodailininko
Jono Tvardausko medžio skulptūra, skirta žymaus JAV lietuvių rašytojo
Stepo Zobarsko atminimui pagerbti.
Ši paminklinė kompozicija, įamžinusi S.Zobarsko kūrinio "Ganyklų
vaikai" personažus, atsirado 1991-ųjų sausį, kai buvo pažymimas
rašytojo gimimo 80-metis ir pirmą kartą po daugelio metų atvirai
prabilta apie šio žmogaus gyvenimą bei kūrybą. Šiemet Svėdasų
krašte ir Anykščiuose buvo paminėtos S.Zobarsko 90-osios gimimo
metinės, ta proga bibliotekose veikė jo knygų, nuotraukų parodos,
vyko prisiminimų popietės.
S.Zobarsko pavardė jau nebe tabu, jo vardas tariamas pagarbiai,
knygos nebeuždraustos, kaip buvo sovietmečiu.
Toje vietoje, kur dabar stovi medžio skulptūra, buvo Zobarskų
sodyba. Vykstant melioracijai, ne tik ši, bet ir kitos sodybos
buvo nugriautos, aplinkui viskas buvo paversta kolūkio dirbama
žeme. O šiuo metu plyti tušti laukai, nes nebėra kam tą žemę dirbti
- neliko keliukų, žemės ūkio bendrovių, nedaug tame krašte ir
ūkininkų, vienas kitas senukas tebegyvena, vos kruta apie savo
sodybas, jiems nebereikia tų žemės plotų...
S.Zobarsko širdis nustojo plakusi 1984-ųjų birželio 9-ąją Niujorke.
Čia jis ir buvo palaidotas. Taip rašytojas, 1944 metais pasitraukęs
į Vakarus, vengdamas represijų, gimtinėn jau nebesugrįžo. Nors
gimtasis kraštas jam sapnuodavosi, nors apie gimtinę jis taip
gražiai rašė savo kūriniuose, atvažiuoti bent trumpam į Lietuvą
nebebuvo lemta...
Būkime atviri - gimtinė šį talentingą rašytoją, knygų leidėją,
vertėją buvo atstūmusi, pamiršusi ne vienerius metus.
Apie S.Zobarsko asmenybę, gyvenimą, kūrybą labai šykščiai rašė
mūsų enciklopedijos, kiti leidiniai, leisti tuometėje tarybinėje
Lietuvoje, jo knygos visą laiką buvo didžiųjų bibliotekų spec.
fonduose, tad eiliniam skaitytojui buvo ir neprieinamos. Nebuvo
minimi jo jubiliejai, tylėjo spauda, radijas, televizija - žodžiu,
nebuvo norima pripažinti, kad užsienyje labai produktyviai reiškiasi
mūsų kraštietis, prieš jį buvo užsivėrusi "geležinė uždanga".
Todėl ko stebėtis, kad rašytojo gimtajame Pamaleišyje nebeliko
jo gimtosios sodybos, nėra Stepo sodintų vaikystės medžių, kad
viskas buvo šluote nušluota nuo žemės paviršiaus...
Svėdasiškių vyresnės kartos žmonių atsiminimuose S.Zobarsko paveikslas
gyvas iki šių dienų, susitikimai su juo - nepamirštami.
Svėdasų krašto muziejuje, įsikūrusiame buvusios Kunigiškių pradžios
mokyklos pastate, šalia kitų kraštiečių nemažai vietos skiriama
ir S.Zobarskui. Seniūnijos darbuotojai prižiūri paminklo Pamaleišyje
aplinką, apipjauna žolę, žiūri, kad ten būtų tvarkinga, švaru.
Čionai kartkartėmis užsuka ir ekskursijos. Svėdasų miestelyje,
Vaižganto gatvės 63-ajame name, gyveno rašytojo pusseserė Ona
Saprigonienė (mirė 1998-ųjų rudenį). Šių eilučių autoriui ji ne
kartą yra pasakojusi apie savo pusbrolį, gražiausiais žodžiais
apie giminaitį atsiliepusi.
Amžinybėn išėjusios O.Saprigonienės tėvas Antanas ir Stepo tėvas
Mykolas Zobarskas buvo broliai. Tiesa, jų šeimoje buvo ir daugiau
brolių. Stepukas gimė Pamaleišio kaime 1911 m. sausio 30-ąją,
o Ona - tų metų spalio 18-ąją. Taigi abu buvo vienmečiai. Tačiau
vaikystėje retai susitikdavo. Stepuko tėvelis mirė jaunas, palikęs
jį visai mažytį. Šeima buvo didelė, augo, be Stepuko, dar keturi
pirmos žmonos vaikai. Visi namiškiai berniuką mylėjo, globojo,
bet gyvenimas jo nelepino. Teko pamatyti ir skurdo, pajusti alkį.
Jis labai troško mokytis, buvo be galo gabus. Pasimokęs Netikiškių
ir Duokiškio pradžios mokyklose, įstojo į Rokiškio gimnaziją.
Tačiau dėl lėšų stokos mokslą teko nutraukti. Kadangi vaikas buvo
be galo gabus, ryžosi mokytis namuose savarankiškai. Jam padėdavo
vietiniai mokytojai, agronomas Antanas Šukys. Jų dėka Stepukas
pasiruošdavo ir važiuodavo į Rokiškio gimnaziją laikyti egzaminų.
O.Saprigonienės motinai S.Zobarsko mama yra pasakojusi, kaip ji
sūnų veždavo Rokiškio gimnazijon laikyti egzaminų. Nuveža, palaukia,
prisirišusi arklį, ir greitai pamato atbėgantį sūnų. Lekia tasai
linksmas, be kepurės, pašiauštais plaukais, mojuoja rankomis ir
garsiai šaukia:
- Išlaikiau, išlaikiau! Gelumbėti ir čebatuoti neišlaikė, o vyžotas
išlaikė...
Tiktai savo gabumu, darbštumu S.Zobarskas pasiekė aukštumų, tapo
išsilavinusiu žmogumi, talentingu rašytoju.
Pas Saprigonius į Svėdasus Stepas dažnai atvažiuodavo iš Kauno,
kur gyveno ir dirbo. Tuomet nebuvo lengva važinėti. Kelionėse
žmonės išvargdavo. Todėl Stepas pas gimines Svėdasų miestelyje
rasdavo ir poilsį, ir nakvynę. Pernakvojęs, pailsėjęs rytmetį
jau traukdavo pėsčiomis į gimtąjį Pamaleišio kaimą, kur mėgdavo
praleisti laisvalaikį, atostogas.
Kai kada apsilankydavo su žmona Matilda ir dukrele Nijole. Žmona
irgi buvo geraširdė, simpatiška. Stepas buvo padovanojęs Saprigoniams
Vytį, savo ir kitų rašytojų knygų, rašė laiškus. Deja, per karą,
pokario metus tų relikvijų neišliko. Išliko tiktai keletas senų
fotografijų. Štai, ne vienam rodydavo O.Saprigonienė, Stepas su
žmona Matilda ir dukrele. Ant fotografijos data - "1942.XI.8".
Ir rašytojo ranka užrašytas sveikinimas. Štai padovanota Saprigonių
vaikams dukrelės Nijolės nuotrauka. Dar keletą fotografijų Stepas
padovanojo prieš išvykdamas į Vakarus. O pasitraukė jis iš gimtinės
su šeima 1944 metais, nes jam grėsė tremtis. Stepas Onai yra skundęsis,
kad be galo sunku išvažiuoti iš gimtinės, palikti tėvų kraštą,
saviškius, draugus.
- Bėgu iš Lietuvos vien dėl Petro Cvirkos. Nesutariam abu, tasai
vis kabinėjasi, - kartą užsiminė.
Kitą kartą Stepas pasakojo, kad rašytoją P.Cvirką sutiko gatvėje,
o tasai labai nusistebėjo, kad S.Zobarskas dar vaikšto gyvas ir
sveikas, neišvežtas į Sibirą. Net visiems girdint P.Cvirka pareiškė:
- Kaipgi tu čia likai neišvežtas?
Tuo metu, kaip pasakojo Stepas pusseserei Onai, P.Cvirka vadovavo
Rašytojų sąjungai (ar kaip kitaip ta organizacija buvo vadinama),
tad jo žodis daug ką reiškė...
Su Zobarskų šeima Saprigoniai ilgus metus palaikė ryšius, susirašinėjo.
Paskui tie ryšiai nutrūko. Matilda Zobarskienė mirė nuo plaučių
vėžio, po keleto metų Niujorko kapai priglaudė ir rašytoją, kuriam
gyvybės siūlą nutraukė širdies infarktas. Jų dukra Nijolė tapo
mokslininke, bet jos likimas svėdasiškiams dabar nežinomas. O.Saprigonienė
apie pusbrolio mirtį išgirdo klausydama Amerikos ir Vatikano radijo
pranešimų... Neišliko Saprigonių šeimoje ir rašytojo laiškų. Tėra
šalia kitų fotografijų spalvota nuotrauka, atsiųsta iš JAV, kur
rašytojo ranka užrašyta: "Čia aš svajoju apie lietuviškus
berželius..." Teliko jam tiktai svajonė apie gimtinę. Išvykęs
iš Lietuvos, čia jis jau nebesugrįžo - niekas neleido įvažiuoti
"liaudies priešui". Pasiteiravęs O.Saprigonienės apie
Zobarskų namus Pamaleišyje ir apie gausios bibliotekos likimą,
išgirdau liūdnokus dalykus. Kai sodybą melioratoriai nugriovė,
tas knygas, kauptas rašytojo daugybę metų, kažkas išgraibstė,
išsivežiojo. Gal kai ką ir sunaikino. Tuo metu rašytojo motinos
K.Zobarskienės jau nebebuvo gyvos, tad nebebuvo kam ir pasirūpinti
knygų, asmeninių rašytojo daiktų likimu. Na, o motina iki pat
mirties vis laukė sugrįžtančio sūnaus, tikėjosi, kad kada nors
bent trumpam jis atvažiuos... Nesulaukė...
Svėdasuose tebegyvena ir rašytojo vaikystės draugas Juozas Kepalas.
Jis daug prisimena apie savo draugą, kartu prabėgusius metus.
J.Kepalo ir S.Zobarsko motinos buvo geros draugės, kažkada netoli
viena nuo kitos tarnavusios. Viena pas kitą apsilankydavo, bendravo.
O kur susitinka motinos, ten ir vaikai sueina. Stepukas, tiesa,
buvo vyresnis, bet tai netrukdė draugauti su mažesniu berniuku.
Kadangi jis labai gražiai piešė, buvo gabus, tai Juozukui padovanojo
du sąsiuvinius savo piešinių. J.Kepalas lankė tą pačią - Netikiškių
pradžios mokyklą, tad, žiūrėdamas į Stepo piešinius, irgi bandė
piešti, tiktai dailė jam nesisekė. S.Zobarskas pradžios mokyklai
nupiešė Vytį, J.Basanavičiaus, S.Daukanto, V.Kudirkos ir kitų
šviesuolių portretus, kurie puošė klasę. Namuose kabojo jo pieštas
motinos portretas. Savo motiną Stepas labai gerbė, mylėjo, tiesiog
dievino.
Pasak J.Kepalo, Zobarskai turėjo aštuonetą hektarų prastos, nederlingos,
permirkusios žemės, reikėjo remontuoti griūvančius pastatus, taigi
šią šeimą slėgė nepritekliai. Tiktai motinos pasiaukojimas sūnaus
labui ir jo paties begalinis troškimas mokytis nugalėjo. Pagalbą
S.Zobarskui suteikė ir rašytojas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas,
kuris paremdavo daugelį jaunuolių, siekiančių mokslo. Ir savo
kraštiečiui jis nebuvo abejingas. Vaižgantas padėjo Stepui siekti
mokslo žinių, įsidarbinti "Trimito", "Šviesos kelių"
ir kitose redakcijose. J.Kepalas prisimena, kaip kai kurie kaimo
jaunuoliai - ūkininkų vaikai pasišaipydavo iš savo bendraamžio,
kad tasai nedirba žemės, netvarko apleisto ūkelio, o siekia mokslo
aukštumų. Apie tokius "kritikus" Stepo motina atsakydavo
labai taikliai:
- Pučiasi, keliasi aukščiau bažnyčios, o pakaušy - š...as telyčios.
O pradedantysis rašytojas S.Zobarskas žurnale "Aruodas"
tokius pasipūtėlius išjuokdavo, aprašydavo, dažnai spausdindavo
savo įspūdžius iš gimtinės. Kai kam iš pažįstamų jis užprenumeruodavo
"Aruodus", po keletą egzempliorių atveždavo motinai.
Taip ir eidavo tie žurnalai iš rankų į rankas...
Žmonėms patikdavo aprašymai apie gimtinę, pažįstamus. Tie, kas
šaipėsi iš Stepo mokslų, jo išvykimo į miestą, buvo neteisūs.
Kaip pamena J.Kepalas, Stepas labai rėmė motiną pinigais, iš sūnaus
duotų litų ji pasistatė naujus trobesius, kuriais dar ilgai naudojosi
ir tuometis kolūkis. Nuolatinę materialinę paramą motina gaudavo
iš sūnaus ir tuomet, kai tasai jau gyveno užsienyje. Mirė K.Zobarskienė
sulaukusi kone šimto metų. Rašytojo motinos senatvė nebuvo sunki,
materialiai ji buvo apsirūpinusi, tiktai vis ilgėjosi sūnaus...
Daug prisiminimų apie S.Zobarską Svėdasų krašto muziejui atsiuntė
svėdasiškis, ilgametis Kauno technologijos universiteto docentas
Feliksas Staniulis, dabar jau sulaukęs garbaus amžiaus. Susitikus
su šiuo mokslininku tikrai yra apie ką pakalbėti, nes jis - Svėdasų
krašto istorija. Muziejui F.Staniulis yra dovanojęs daugybę nuotraukų,
dokumentų, rankraščių apie šio krašto istoriją bei žymius žmones.
Tarp įvairių datų, faktų iš docento atminties neišblėsta ir S.Zobarsko
paveikslas. Jie kartu mokėsi toje pačioje Netikiškių pradžios
mokykloje, toje pačioje klasėje. Visi vaikai be galo stebėdavosi
savo bendraamžio gabumais: jis mokėsi kiekvieną dalyką labai gerai,
greitai išmoko skaityti knygas, dailiai piešė, mėgo deklamuoti
eiles, anksti pats pradėjo bandyti kurti...
Toks S.Zobarskas ir po daugybės metų išlieka svėdasiškių atmintyje.
Džiugus rašytojo sugrįžimas tautai, o ypač - jo kraštiečiams.
Vytautas BAGDONAS
© 2001 "XXI amžius"
