Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.
PASKUTINIS
NUMERIS
|
|
|
Krikščionių ir musulmonų
lyderiai pasiryžę stiprinti dialogą
Po teroristinių išpuolių JAV susiklosčius
sudėtingai tarptautinei padėčiai, padaugėjo krikščionių ir musulmonų
dvasininkų susitikimų. Pasisakymuose abiejų didžiųjų pasaulio
religijų atstovai reiškia paramą kovai prieš terorizmą, tačiau
perspėja, jog negalima visų musulmonų laikyti atsakingais už ekstremizmo
apraiškas. Spalio 3-4 dienomis, tai yra dar prieš prasidedant
JAV atsakomiesiems karo veiksmams Afganistane, krikščionių ir
musulmonų susitikimą Romoje surengė vietos Šv. Egidijaus bendruomenė
- pasauliečių grupė, plačiai pagarsėjusi savo iniciatyvomis. Šio
susitikimo dalyviai, tarp kurių buvo keli Vatikano ir Italijos
kardinolai ir arabų šalių musulmonų dvasiniai veikėjai, diskutavo
ir meldėsi už taiką.
|
Musulmonai meldžiasi už teroristų aukas prie
Čikagos esančioje mečetėje
|
|
... Ačiū Dangui, kad Tave buvo mums
atsiuntęs
Šiandien, rašydamas tau laišką
į anapus,
Aš neprisiminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.
(...)
Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius
Ir buvome tvirti, kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs, kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.
Šios Vytauto Mačernio eilutės skirtos
profesoriui daktarui Juozui Eretui. Jose lyg ir randame atsakymą
į klausimą, kodėl J.Eretas taip pamilo rūpintojėlių žemę. Pamilo
ir skyrė jai visas savo kūrybines galias. Pasak rašytojo Česlovo
Grincevičiaus, į Lietuvos istoriją J.Eretas įėjo kaip legenda.
Pagerbtas atminimas
Spalio 18-osios popietę Kaune, Katalikų
teologijos fakulteto VDU kiemelyje, pastatytą koplytstulpį, skirtą
didžiajam Lietuvos patriotui Juozui Eretui ir jo žmonai Onai (autorius
Ipolitas Užkurnys), pašventino mons. doc.dr. Vytautas Steponas
Vaičiūnas, OFS, Katalikų teologijos fakulteto VDU dekanas.
Fakulteto auloje vykusioje konferencijoje, skirtoje prof. J.Ereto
gimimo 105-osioms metinėms paminėti, buvo pristatyta Juozo Ereto-Jakaičio
knyga "Užmirštieji baltai", išleista lietuvių kalba.
Atvykusiuosius rektorato vardu pasveikino VDU vicerektorius prof.
Kęstutis Pukelis. Konferenciją vedė mons. doc. dr. V.S.Vaičiūnas.
Apie iškilaus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininko, filosofo asmenybę,
gyvenimą ir kūrybą kalbėjo doc.dr. Faustas Jončys, dr. Aldona
Vasiliauskienė, Algimantas Zolubas, prisiminimais dalijosi Ereto
laikų studentas Leonas Narbutas ir jaunystėje su profesoriumi
bendravusi Apolonija Nistelienė.
Konferenciją ir skulptūros pastatymą rėmė Lietuvių katalikų akademijos
narys gydytojas Antanas Vinkus.
|
Koplytstulpį J. ir O. Eretams pašventino
mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas
|
|
Ąžuolai žaliuos ten, prie "Dainavos"
Visą savaitę, kaip kasmet, taip
ir šiemet, jau 45-ą kartą suvažiavo keliasdešimt Lietuvos fronto
bičiulių, šiemet švenčiančių savo fronto 60-ąsias metines. Jie
visi renkasi prie jaukaus Spyglio ežero, tyvuliuojančio Mičigano
valstijoje, netoli Mančesterio. Ten glaudžiasi keli ąžuolų, pušų,
eglių, tujų ir kitų medžių guotų apsupti pastatai, tarp kurių
plevėsuoja ne tik Amerikos, bet ir Lietuvos trispalvė. Čionai
tarp žilagalvių frontininkų sutikau ir judrų čikagietį gydytoją
Petrą Kisielių, jau daugelį metų aktyviai dirbantį lietuviškoje
veikloje. Jis sutiko atsakyti į kelis XXI amžiaus klausimus.
Kokia proga atsidūrėte "Dainavoje"?
Tai kasmetinis Lietuvių fronto bičiulių
(LFB) sąjūdžio susibūrimas, trunkantis visą savaitę "Dainavos"
stovyklavietėje. Būdamas LFB nariu nuo pat šio sąjūdžio pradžios,
jaučiu pareigą ir malonumą į čia atvažiuoti. Stovyklavimas - ne
vien tik malonumas. Čia išklausome nemaža aktualių paskaitų, rengiame
organizacinius posėdžius, pokalbius, diskusijas, priimame tolimesnius
sąjūdžio veiklos nutarimus.
|
"Dainavos" stovykloje
(iš kairės): Audronė Škiudaitė-Girininkienė ("Draugo"
redakcija), Garliavos J.Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas
Vitkauskas ir gyd.Petras Kisielius
|
|
Kovose už Lietuvą žuvusio tėvo ordinai
įteikti vaikams
Viename iš pačių seniausių pastatų
Raguvėlėje jau gerą dvidešimtmetį gyvena Laima Palšauskienė. Ne
visi raguvėliečiai gal ir žino, kad ši moteris - Tauro apygardos
partizanų vado Jono Petro Aleščiko-Rymanto, Lietuvos karininko,
narsiai gynusio Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę ir didvyriškai
žuvusio kovose, dukra.
1999-ųjų gegužę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centras pripažino majorą Joną Petrą Aleščiką kariu-savanoriu,
o šalies prezidentas Valdas Adamkus savo dekretais, remdamasis
Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Krašto apsaugos ministerijos
bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
teikimais, apdovanojo Tauro apygardos vadą Joną Petrą Aleščiką-Rymantą
Vyčio kryžiaus antrojo ir trečiojo laipsnio ordinais (po mirties).
Kovose už Lietuvą žuvusio tėvo apdovanojimai buvo įteikti jo įpėdiniams
- dukrai raguvėlietei Laimai Aleščikaitei-Palšauskienei ir sūnui
Rimantui Aleščikui, gyvenančiam Panevėžyje ir dirbančiam AB "Lietkabelis".
|
Raguvėlietė Laima Palšauskienė -
Tauro apygardos partizanų vado dukra
|
|
Problemų kamuolys
Dauguma politologų pripažįsta, kad
Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai turi pakankamai jėgų bei
priemonių laimėti karą prieš terorizmą. Tačiau įspėjama, kad Vašingtonas
privalo padaryti viską, jog šis karas nevirstų karu su islamo
pasauliu. Todėl būtina, kad prie antiteroristinės operacijos prisijungtų
kuo daugiau musulmoniškų valstybių. To nepadarius, karas gali
virsti košmaru, galinčiu sunaikinti pasaulį. Deja, visų nelaimei,
bent jau šiuo metu islamiškame pasaulyje sunku rasti valstybinių
ar visuomeninių organizacijų, partijų, o ypač - asmenybių, keliančių
idėjas ir pasiūlymus dėl musulmoniškojo pasaulio vienybės su krikščionimis,
judėjais, indusais ir, pagaliau, ateistais, siekiant pagrindinio
tikslo - sunaikinti terorizmą ir tarpusavio nepasitikėjimą. Vakarams
būtina įdėmiai ieškoti tarp islamo šalių ne tik palankių valstybių
veikėjų, bet tikrų idėjinių sąjungininkų, ypač tarp dvasininkų,
islamo teologų, kurie sugebėtų įtikinamai išaiškinti musulmonų
ir Vakarų taikaus sugyvenimo naudą bei būtinybę. Žinoma, kad tokių
nuostatų laikosi atskilę nuo musulmonų šiitų disidentai Irane,
daug taikaus sugyvenimo su Vakarų pasauliu šalininkų yra ir Afganistane,
Jemene, Alžyre, Sudane.
|
Karas suteikia daug skausmo kareiviams ir jų
šeimoms. Mobilizuotas JAV nacionalinės gvardijos karys, išvykstantis
į parengimo stovyklą, atsisveikina su žmona
|
|
Bendruomenė ir Lietuva
Minint JAV LB penkiasdešimtmetį
"Mes norim tik namo", -
visais balsais skardenom karo sugriautoje Vokietijoje, į kurią
vienus rudasis okupantas prievarta buvo atsigabenęs, kitus iš
naujo į tėvynę atslinkęs raudonasis siaubas buvo nubloškęs. Ir
nieko daugiau. Atmintinai žinodami garsiosios JAV prezidento Franklino
Delano Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos premjero Vinstono Čerčilio
pasauliui paskelbtos Atlanto Chartos pagrindinį dėsnį, kad po
karo visos okupacijos bus panaikintos ir buvusioms nepriklausomoms
valstybėms teisės bus sugrąžintos, mes laukėme jų žadamos taikos
konferencijos, kurioje šis principas turės būti įgyvendintas.
Žinojom, raudonasis okupantas Lietuvoje siautė: suiminėjo, tardė,
kankino, teisė, trėmė ir žudė pavergtus lietuvius ir kaip tam
ypatingam terorui tauta desperatiškai priešinosi net atviru partizanų
karu, ir klausėm Atlanto Chartos kūrėjų, kada bus įvykdyti tie
jų iškilmingi pažadai, kuriais pasikliaudami Lietuvos miškuose
žūsta patys narsiausi Lietuvos vaikai. Mūsų šauksmui didžiųjų
ausys buvo kurčios. Net ir jie patys buvo kažkur užsisklendę,
kad prie jų nė prieiti negalėjom. Mes likom tik beteisiai, bevalstybiai,
betaučiai individai, specialiu dviejų raidžių "DP" (Displaced
Persons, lietuviškai - išvietintieji asmenys) junginiu pažymėti,
nė nežinodami, kurių malonei esame priskirti. Tvyrojo net raudonajam
okupantui atidavimo baimė. "Jeigu jau taip norit grįžti,
tai kodėl čia sėdit, jūsų Lietuva jau seniai išlaisvinta",
- porino kažkokie didžiųjų paskirti nauji tarptautiniai mūsų globėjai,
suburti į tų dviraidžių grąžinimo kilmės kraštuosna organizaciją.
Ir buvo atvejų, kai taip buvo pasielgta, prievarta grąžinamiems
net žudantis.
"Norim tik į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą!", - šaukėm,
ir kaip apmaudu, kad tada mes nežinojom, jog jau prieš dvejus
metus Teherane Lietuva, Jaltoje - Lenkija ir kitos buvusios nepriklausomos
Rytų Europos valstybės tų pačių didžiųjų jau buvo tiesiog parduotos
didžiausio pasaulio teroristo Stalino malonei. Nežinojom, kad
jau tada mums durys į Lietuvą buvo tvirtai uždarytos. Tenai, kur
tuo laiku net ir pėsčiomis būtume ėję.
|
|
"Holokaustinis trintukas"
prieš Lietuvos laisvės kovų istoriją
Pastaruoju metu Lietuvoje vyko keletas
tarptautinio masto renginių, skirtų Lietuvos žydų kultūrai ir
istorijai. Tai - Gaono metinės, tarptautinis litvakų kongresas,
Lietuvos žydų genocido 60 metų sukakties minėjimas. Vilniuje žydus
gelbėjusiam Japonijos diplomatui pagerbti pasodinta sakurų alėja.
Lietuva savo buvusiems ir esamiems piliečiams žydams atidavė tinkamą
pagarbą: nė viena tautinė mažuma Lietuvoje nepagerbta taip, kaip
ši.
Oficialūs asmenys daug kalbėjo apie žydų tragediją Lietuvoje.
Deja, iš šių kalbų paaiškėjo tam tikra priešprieša - kaltė dėl
holokausto mėginama suversti Lietuvos laisvės kovotojams. Taip
diskredituojama viena svarbiausių Lietuvos istorijos dalių. Per
tautos didvyrių heroizmo istoriją braukiama "holokaustiniu
trintuku": tai, kas buvo parašyta krauju, uoliai ištrinama
neišmanymu ir demagogija.
Pavyzdžiui, Lietuvos ambasadoriaus specialiems pavedimams profesoriaus
Alfonso Eidinto kalboje, pasakytoje Lietuvos Respublikos Seime,
minint žydų genocido 60-ąsias metines, Lietuvos partizanai įrašyti
į vieną eilutę su kriminaliniais nusikaltėliais. "Pogromams
vykdyti jau rasti savanoriai iš sukilusių prieš sovietus lietuvių
partizanų būrių narių, kerštautojų, antisemitų, pronacių ir apskritai
nevaldomo kriminalinio gaivalo", - cituoja A.Eidintas. Maža
to, peršama mintis, kad žydus šaudė kovotojai už Lietuvos laisvę:
"Nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nėra. Juos
sutvarkė vietos partizanai....", - cituoja A.Eidintas.
|
|
Vis ta pati karuselė
Matydamas ir girdėdamas, ką per televizijos
ar radijo stotis skelbia valdžios vyrai, iš nuobodumo tikrai nemirsi.
Štai susisiekimo ministro pavaduotojas Arijus Ramonas, kuriam
pavesta kuruoti ir koordinuoti Klaipėdos uosto veiklą, kaip paskelbė
žiniasklaida, turi savų interesų. Netgi prezidentas V.Adamkus
panoro išsiaiškinti tikrąją padėtį ir kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės
etikos komisiją, prašydamas nustatyti, ar A.Ramono veikloje nėra
viešųjų ir privačių interesų konflikto, nes viceministras yra
vienas iš bendrovių "Arijus", "Arijus ir partneriai"
bei "Kontransa" savininkų ir akcininkų. O šios bendrovės
yra glaudžiai susijusios su Klaipėdos uostu, užsiima pervežimais,
muitinės tarpininkavimu, vandens transporto veikla. Teisininko
V.Andriulio vadovaujama komisija nustatė, kad susisiekimo viceministras
A.Ramonas turi būti nušalintas nuo beveik visų jam pavestų pareigų.
Na, ir kas? A.Ramono viršininkas ministras Z.Balčytis neskuba
atleisti savo pavaldinio, o viceministras nė nemirkteldamas aiškina
per televiziją, kad jis ne tik nėra firmos "Arijus"
savininkas, bet ir apskritai su ja neturįs nieko bendra. Mat visas
akcijas padovanojęs...žmonai! Nežinia, verkti ar juoktis, girdint
tokį paaiškinimą. Kodėl gi nė neraustant meluojama tūkstančiams
žmonių? Nors ko čia rausti, jeigu jauti sau už nugaros ne tik
bendrapartiečių, bet ir aukščiausios valdžios paramą?
|
|
|
|