... Ačiū Dangui, kad Tave buvo mums atsiuntęs
Šiandien, rašydamas tau laišką
į anapus,
Aš neprisiminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.
(...)
Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius
Ir buvome tvirti, kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs, kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.
Šios Vytauto Mačernio eilutės skirtos
profesoriui daktarui Juozui Eretui. Jose lyg ir randame atsakymą
į klausimą, kodėl J.Eretas taip pamilo rūpintojėlių žemę. Pamilo
ir skyrė jai visas savo kūrybines galias. Pasak rašytojo Česlovo
Grincevičiaus, į Lietuvos istoriją J.Eretas įėjo kaip legenda.
Pagerbtas atminimas
Spalio 18-osios popietę Kaune, Katalikų
teologijos fakulteto VDU kiemelyje, pastatytą koplytstulpį, skirtą
didžiajam Lietuvos patriotui Juozui Eretui ir jo žmonai Onai (autorius
Ipolitas Užkurnys), pašventino mons. doc.dr. Vytautas Steponas
Vaičiūnas, OFS, Katalikų teologijos fakulteto VDU dekanas.
Fakulteto auloje vykusioje konferencijoje, skirtoje prof. J.Ereto
gimimo 105-osioms metinėms paminėti, buvo pristatyta Juozo Ereto-Jakaičio
knyga "Užmirštieji baltai", išleista lietuvių kalba.
Atvykusiuosius rektorato vardu pasveikino VDU vicerektorius prof.
Kęstutis Pukelis. Konferenciją vedė mons. doc. dr. V.S.Vaičiūnas.
Apie iškilaus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininko, filosofo asmenybę,
gyvenimą ir kūrybą kalbėjo doc.dr. Faustas Jončys, dr. Aldona
Vasiliauskienė, Algimantas Zolubas, prisiminimais dalijosi Ereto
laikų studentas Leonas Narbutas ir jaunystėje su profesoriumi
bendravusi Apolonija Nistelienė.
Konferenciją ir skulptūros pastatymą rėmė Lietuvių katalikų akademijos
narys gydytojas Antanas Vinkus.
Lyg Dievo siųstas
Vyskupo dr.Antano Deksnio žodžiais
tariant, J.Eretas atvyko į suvargusią Lietuvą ir, lyg Dievo siųstas,
atidavė savo energiją jai. Atvyko iš Šveicarijos, nuostabaus Europos
krašto, kuris nematė nei karų, nei sugriovimo, atsisakė Paduvos
(Italija) universiteto kvietimo, kur prieš akis buvo palankios
sąlygos mokslinei karjerai ir ekonominės perspektyvos. Lietuva
- priešingai, nieko negalėjo jam pasiūlyti, nieko neturėjo. Ar
šiandien "praktiškas" žmogus suprastų ano jaunuolio
"neviliojantį" pasirinkimą, retoriškai klausė pranešėjai.
"Tai mūsų tautinės sąmonės ląstelė", - apibūdino J.Eretą
prof.K.Pukelis. "Tokie kaip Eretas, Juraitis, Paškus, Trimakas
turi sugrįžti į mūsų sąmonę", - sakė doc.dr.F.Jončys. "Aš
ieškau, ką dar galima pasakyti naujo apie J.Eretą", - kalbėjo
dr.A.Vasiliauskienė ir lygino J.Eretą su arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu.
Anomis dienomis, kai Lietuvai labiausiai reikėjo, kad apie ją
išgirstų pasaulis ir nekliudytų jai žengti pirmųjų nepriklausomo
gyvenimo žingsnių, mirštančiam draugui klaipėdiškiui Mikeliui
Ašmiui duotą pažadą J.Eretas ištesėjo. Tik dirbo ne metus, ne
dvejus, bet iki paskutinės savo gyvenimo dienos, visus 65 metus.
Lietuva jam tapo antrąja tėvyne. Čia J.Eretas ėmė rinkti informaciją.
Greitai paaiškėjo, kad jaunai valstybei reikia organizuoti savo
kariuomenę ir gintis. Jis, kaip šveicarų atsargos leitenantas,
stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir buvo pulkininko K.Škirpos
adjutantas. Pradėjus organizuoti aukštąsias mokyklas, J.Eretas
savo vakarietišku pasiruošimu šiame darbe buvo nepamainomas. Maža
to, jis pasirodė esąs didelis jaunimo vadas. Savo idėjomis, sugebėjimu
organizuoti, patraukti mases, vesti didelio masto suvažiavimus,
oratoriniais gabumais jis patraukė minias. Buvo išrinktas pavasarininkų
vadu. "Pavasario" kaimo jaunimo sąjunga buvo didžiausia
Lietuvos organizacija. Lygiagrečiai ėmėsi organizuoti blaivininkus,
sportininkus, buvo vienas didžiųjų ateitininkų vadų, Lietuvių
katalikų mokslo akademijos organizatorių, mokslinių knygų autorius,
redaktorius, publicistas, žurnalistas, "Eltos" steigėjas.
Apibūdinęs įvairiapusę J.Ereto veiklą, doc.dr.F.Jončys teigė:
"Maironis skelbė poeziją, o J.Eretas - vienas ryškiausių
humanitarinio stiliaus atstovų. Jo stilius kiek panašus į Vaižganto
stilių, tik elegantiškesnis. J.Eretą traukė kultūros skersvėjai".
Mylėkim Lietuvą taip, kaip ją
mylėjo J.Eretas
L.Narbutas dalijosi prisiminimais
apie renginius, vykusius universitete, pasakojo, kaip studentai
mylėjo J.Eretą, mokiusį ne vien žodžiu, bet ir savo pavyzdžiu.
Jei pasklaidysime J.Ereto amžininko kun. Mykolo Vaitkaus prisiminimus,
perskaitysime daug šiltų žodžių: "Su Eretu aš susipažinau
gana greit, kadangi jis buvo labai judrus, tiek pat lipšnus, o
ir ne mažiau smalsus - viską pamatyt, viską sužinot, su visais
susipažint, įtraukt į veiksmą. (...) O ta šneka laisvai, nesuvaldomai
liejos, kaip sraunus upelis. Jam niekuomet nestinga temų nei žodžių.
Ir kaip gerai jis jau išmokęs lietuviškai. (...) Daugiausia Eretas
kalbėjo apie mūsų jaunimą, kad jam reikia stipriai susiorganizuoti,
tvirtai, plačiai, giliai užsimot ir energingai veikt, veikt, veikt!
Entuziastas net mane, neorganizacinį žmogų, vos neįjungė į veiksmą.
Bet jis ne vien kitus ragino veikt, o ir pats visa savo būtybe
nėrė į neramią veikimo jūrą".
Ar tremtis - nekūrybiška?
Dr.A.Vasiliauskienė, gretindama J.Eretą ir J.Matulaitį, priminė,
kad J.Eretas lietuvius išeivius kvietė dirbti didelius darbus,
siekti mokslo ir, kai Lietuva bus laisva, sugrįžti į ją su mokslo
lobiu. Straipsnyje "Ar tremtis nekūrybiška?" J.Eretas
rašė: "Tikras kūrėjas savo jėgų svorį jaučia savyje ir dėl
to kūrybiškas yra net toli nuo savųjų. Jam Lietuva yra ten, kur
jis pats yra". Šis teiginys tiktų ir J.Eretui, kaip tiko
A.Mickevičiui, tinka J.Matulaičiui-Matulevičiui, S.Šalkauskiui,
kuris Šveicarijoje suvokė Lietuvos vaidmenį "sur les confins
de deux mondes" - ant dviejų pasaulių slenksčių. Ar Pakštas
ne Amerikoje suprato, kad Lietuvos laikrodį reikia sukti šimtą
metų pirmyn? Dr.A.Vasiliauskienė pasidžiaugė, kad šveicarų lietuvių
bendruomenė domisi J.Eretu, kad šeima brangina tėvo atminimą.
Gražu, kai J.Ereto sūnus Juozas, atvykęs į Lietuvą, skaito pranešimą
lietuviškai. Jaunimui verta plačiau su prof.J.Ereto veikla susipažinti,
juo sekti ir juo žavėtis. Jo idėjos, meilė Lietuvai - brangios,
nes tai tikrosios vertybės, ir joks turtas to neturi užgožti,
sakė dr.A.Vasiliauskienė.
Užmirštieji baltai
J.Ereto studiją "Užmirštieji
baltai", parašytą 1973 metais vokiečių kalba, išleido leidykla
"Naujasis amžius". Ji išversta į anglų, prancūzų, italų,
ispanų ir portugalų kalbas, o lietuvių kalba pirmą kartą pasirodė
tik dabar. Savo kūrinius J.Eretas rašė lietuviškai, tačiau leidinį
skyrė "tiems, kurie Tėvynėje be laisvės, ir tiems, kurie
laisvėje be Tėvynės". Jis ir kitoms šalims priminė apie tris
pavergtas Pabaltijo šalis.
"Atrodytų, kad tą knygelę jau galima padėti į archyvą, ji
buvo išversta į keletą kalbų, deja... tai J.Ereto palikimo liudijimas,
tai abėcėlė, kurios iš naujo privalome mokytis. Iš naujo turime
mokytis Lietuvos geografijos, istorijos, katekizmo", - sakė
A.Zolubas, rūpinęsis knygelės išleidimu Lietuvoje. Ilga buvo "Užmirštųjų
baltų" kelionė į Lietuvą: vertimas į lietuvių kalbą tauraus
Amerikos lietuvio Algio Liepinaičio iniciatyva pasirodė beveik
po trijų dešimtmečių, kai buvo išleistas vokiškas leidinys. Konferencijos
dalyviams sveikinimą iš už Atlanto atsiuntęs A.Liepinaitis priminė,
kad "Užmirštaisiais baltais" J.Eretas kreipėsi į pasaulio
sąžinę ir reikalavo Baltijos tautoms nepriklausomybės. Amerikos
lietuvis ragino įsidėmėti J.Ereto kilnias mintis apie mūsų tautą
ir padaryti savo išvadas, nes Lietuvos ateitis yra jaunimo rankose.
"Prof. J.Eretas kreipėsi į pasaulio sąžinę, kad atgautumėm
nepriklausomybę, o aš kreipiuosi į Lietuvos jaunimą nesutrikti
ir nepriklausomybę išlaikyti. Tikiuosi, jis supras, kad valstybė
be tautiškumo dvasios ilgai negalės išsilaikyti", - rašoma
A.Liepinaičio sveikinime.
"Ši studija mums aktuali dabar, nes atėjo apsisprendimo metas:
Vakarai, Rytai ar kokia pilkoji zona, Europos Sąjunga ir NATO,
Rusijos "globa" ar nežinomybė", - kalbėjo A.Zolubas.
Pasak prelegento, jaunimas Lietuvoje - pasiligojęs, pasirengęs
tenkinti hedonistinius poreikius, todėl ši studija - "kaip
pradžiamokslis, kaip įspėjimas, kad veikla nesmuktume, iš užmaršties
prisikeltume". Tebūnie ji kaip pavasario perkūnas, sujudinęs
žemę pavasario atgimimui.
--- Kai jau esi Anapus, ko prašyti?
--- Išmelsk mums tarpusavio
meilės, o visa kita ateis savaime,
prasiskleis kaip žiedas,
pajutęs pavasario saulę ---
--- Ačiū Dangui, kad Tave buvo
mums atsiuntęs.
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
© 2001 "XXI amžius"
