XXI amžius

Krikščionių ir musulmonų lyderiai pasiryžę stiprinti dialogą

Po teroristinių išpuolių JAV susiklosčius sudėtingai tarptautinei padėčiai, padaugėjo krikščionių ir musulmonų dvasininkų susitikimų. Pasisakymuose abiejų didžiųjų pasaulio religijų atstovai reiškia paramą kovai prieš terorizmą, tačiau perspėja, jog negalima visų musulmonų laikyti atsakingais už ekstremizmo apraiškas. Spalio 3-4 dienomis, tai yra dar prieš prasidedant JAV atsakomiesiems karo veiksmams Afganistane, krikščionių ir musulmonų susitikimą Romoje surengė vietos Šv. Egidijaus bendruomenė - pasauliečių grupė, plačiai pagarsėjusi savo iniciatyvomis. Šio susitikimo dalyviai, tarp kurių buvo keli Vatikano ir Italijos kardinolai ir arabų šalių musulmonų dvasiniai veikėjai, diskutavo ir meldėsi už taiką.
Bendrame pareiškime buvo griežtai pasmerkti teroristų nusikaltimai Jungtinėse Valstijose, pabrėžta tarpreliginio dialogo svarba, kad būtų išsklaidyta susidariusi įtampos, baimės, neapykantos ir nepasitikėimo atmosfera. Abiejų religijų dvasiniai lyderiai pasižadėjo skatinti šį dialogą tarp savo tikinčiųjų, kad visas pasaulis taptų laisvas nuo karo baimės. Pareiškime primenama, kad tie, kurie naudoja Dievo vardą neapykantai skleisti ir renkasi prievartos kelius, apleidžia tikrąjį tikėjimą. Spaudos konferencijoje Jungtinių Arabų Emyratų vyriausybės kultūros patarėjas Ezedinas Ibrahimas sakė, kad "dėl teroristų išpuolių Amerikoje mes, musulmonai, esame supykę, kaip ir jūs (Vakaruose), mes taip pat liūdime ir reiškiame užuojautą dėl aukų. Nebuvo jokios priežasties išpuoliams ir jie visiškai nepateisinami".
Didelio susitikimo dalyvių susidomėjimo susilaukė Milano arkivyskupo kardinolo Karlo Marijos Martinio pranešimas. Kardinolas laiką po teroristų išpuolių pavadino vienu skaudžiausių, jautriausių ir sunkiausių momentų istorijoje. Žmonija į jį žvelgia kaip į didžiulį ir dramatišką iššūkį pasauliui, kurį galima palyginti su 1962 metų vadinamąja Kubos krize. (Tuomet sovietai Kuboje dislokavo branduolines raketas, o tai buvo atvedę ant atominio karo ribos.) Kardinolas K.Martinis kvietė pasaulio atsakingus asmenis, susiklosčius dabartinei padėčiai, kalbėti labai atsargiai, kad nebūtų užgauti kito tikėjimo žmonės. Siekiant išvengti, kad nelaimėtų tamsiosios jėgos, svarbu užgesinti neapykantą ir prievartą jau mintyse, kad ji neprasiveržtų žodžiais.
"Mes turime saugotis visų supaprastinimų ir pagundų vieną religiją identifikuoti kaip blogio ir prievartos šaltinį, - sakė kardinolas K.Martinis. - Teroristai turi būti nustatyti ir nuginkluoti, tačiau už jų veiksmus negali atsakyti visa kultūra, religija ar tauta. Todėl prieš terorizmą nukreipti politiniai ir kariniai veiksmai turi būti gerai apgalvoti. Reikia vengti ieškoti atpirkimo ožių."
Ganytojas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II raginimą kultūrų ir religijų dialogui apaštalinio vizito Kazachstane metu. Šventasis Tėvas sakė, kad tik dialogas skatina tarpusavio pagarbą ir yra raktas į taiką.
Žinomas Egipto musulmonų teologas šeichas Jusufas al Karadavis, dabar gyvenantis Katare ir ten vadovaujantis Islamo studijų centrui, pabrėžė, kad islamas kategoriškai draudžia žudyti nekovotojus ir terorizuoti taikius žmones arba užmušti nekaltuosius. Kraujo praliejimas yra leidžiamas tik kaip savigynos forma prieš ginkluotą užpuoliką. Tikras musulmonas negalėjo vykdyti rugsėjo 11-osios teroristinių aktų, nes dėl to žuvo daug nekaltų žmonių, o tai islamo religijoje yra didelė nuodėmė.
Bet su terorizmu negali būti kovojama dar didesniu terorizmu, tuo labiau negalima priskirti nekaltiesiems prasižengimų tų, kurie tikrai už juos atsakingi, sakė šeichas J. al Karadavis. Geriausias būdas užkirsti kelią terorizmui yra nustatyti ir eliminuoti jo priežastis. Musulmonų teologas, kaip ir daugelis susitikimo dalyvių, nurodė realių pastangų, kad būtų atstatytas teisingumas ir taika Artimuosiuose Rytuose, poreikį. Konfliktas tarp palestiniečių ir izraeliečių jau seniai yra įtampos tarp skirtingų religijų tikinčiųjų šaltinis. J. al Karadavis atmetė šiuo metu populiarią kultūrų, arba civilizacijų, konflikto teoriją, kuri yra pritaikoma islamui ir krikščionybei. Tokia vizija kelia pavojų sugrįžti į mąstymo būdą, būdingą kryžiaus žygių laikams. Todėl abiejų religijų išmintingi žmonės turi rūpintis užgesinti gaisrą, galintį pavojingai išsiplėtoti.
Albanijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas Tiranos metropolitas Anastazijus susitikimo dalyviams sakė, kad reikia būti teisingais ryšiuose tarp religijų ir prievartos. "Mes girdime sakant, kad ir musulmonai, ir krikščionys pasisako prieš prievartą, - teigė jis. - Bet visa tai tampa netiesa, kai žiūrime, ką rodo per televizorių." Religiniai lyderiai gali kalbėti, jog teroristai nėra geri musulmonai arba nėra geri krikščionys, bet jie negali paneigti, jog prievartoje dalyvauja religiniai jausmai, pastebėjo metropolitas Anastazijus. Kai kurios religinių knygų eilutės gali būti naudojamos terorizmui paremti, todėl religiniai lyderiai turi mokyti visą religijų esmę ir neleisti, kad kelios eilutės, išplėštos iš konteksto, būtų panaudotos prievartai pateisinti.
Buvęs Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Rožeras Ečegerajus sakė, kad rugsėjo 11-osios teroristų nusikaltimai iškelia poreikį panagrinėti patį ekstremizmo reiškinį, kuris šiuo atžvilgiu "yra mūsų klausimų, stebėjimosi ir būgštavimų mazgas". Religinis ar kitoks ekstremizmas "nėra spontaniško užsidegimo paveldas ar produktas", - pažymėjo kardinolas R.Ečegerajus. Tai taip pat neįvyksta vien tik skaitant religines knygas ir fundamentalistiškai jas suvokiant. Atrodo, jog ekstremizmas yra "savos rūšies savigynos reakcija į grėsmę - realią arba įsivaizduojamą".
"Baimė žmogų padaro gyvuliu, padaro jį iracionaliu, stumia į beprotiškus terorizmo veiksmus, kuris yra neribota baimės karalija, aukščiausios desperacijos triumfas", - sakė kardinolas R.Ečegerajus. Jis pastebėjo, kad realus krikščionių ir musulmonų dialogas negali vykti be partnerystės su žydais, nes visos trys "abraomiškosios" religijos pripažįsta tą patį Dievą, kaip jų Tėvą ir Kūrėją. "Jeruzalė yra realus tiesos ir ilgalaikės taikos išbandymas ne tik Artimiesiems Rytams, bet visam pasauliui. Visi Abraomo vaikai turi patvirtinti, kad jie gali gyventi taikoje tarp Jeruzalės miesto sienų", - kalbėjo kardinolas. Jis priminė, kad laisvė yra ne atskirų tautų privilegija, o paveldas, priklausantis žmonijai. Bet laisvė negali būti duota iš išorės, ji turi būti išmokta tiek Vakaruose, tiek Rytuose, išmokta per savęs valdymą ir askezę. Laisvė krikščionims ir musulmonams tikintiesiems yra sunkiausias bei atsakingiausias uždavinys, nes tikėjimas reiškia visišką nuolankumą Dievo valiai.
Saudo Arabijoje centrą turinčios organizacijos "Pasaulio musulmonų kongresas" pirmininkas Abdula Omaras Nasifas teigė, jog musulmonų ir krikščionių dvasiniai vadovai neturi atsisakyti dialogo, kuris buvo pradėtas prieš 35 metus II Vatikano Susirinkimo sprendimų įtakoje. Susirinkimo dokumente "Nostra Aetate" apie islamą sakoma: "Bažnyčia su pagarba žiūri į musulmonus, nes jie garbina vieną, gyvą, iš savęs esantį, gailestingą ir visagalį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, kalbėjusį žmonėms; nes jie stengiasi visa siela paklusti Dievo paslaptims ir sprendimams, kaip Dievui pakluso Abraomas, su kuriuo save sieja islamo tikėjimas. Jie gerbia Jėzų, kaip pranašą, nors ir nepripažįsta jo Dievu; jie gerbia Jo motiną Mergelę Mariją ir kai kada pamaldžiai į ją kreipiasi. Jie laukia Teismo dienos, kada Dievas atlygins visiems iš mirusiųjų prikeltiems žmonėms. Todėl jie vertina moralinį gyvenimą ir garbina Dievą malda, išmaldomis ir pasninku".
II Vatikano Susirinkimas pripažįsta, kad per 1400 metų bendravimo istoriją tarp krikščionių ir musulmonų buvo kilę daug nesutarimų bei vaidų, tačiau ragina pamiršti praeities įvykius ir nuoširdžiai siekti tarpusavio supratimo, bendromis jėgomis saugoti bei ugdyti vienodai visiems žmonėms taikytiną socialinį teisingumą, moralines vertybes, taiką ir laisvę. Ypač gerai žinomas Šventojo Sosto ir musulmonų šalių delegacijų bendradarbiavimas svarbiuose tarptautiniuose forumuose, kur bendromis pastangomis siekiama priešintis pasikėsinimams į negimusią gyvybę.
Po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių "mes turime nuraminti savo žmones, suteikti paramą jų nelaimėse ir panaudoti visas turimas priemones, kad būtų nustatytos realiosios konflikto priežastys ir rastas jo sprendimas", - sakė A.Omaras.
Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos sekretorius vyskupas Maiklas Fitcdžeraldas pažymėjo, kad rugsėjo 11-oji tapo epochinės reikšmės data. Dabar yra svarbu suprasti ne tik jos priešistorę, bet ir padaryti tinkamas išvadas. Viena svarbiausių pastarųjų įvykių pamokų yra suvokimas, kad turi būti sustiprintas ir konkretizuotas abiejų religijų vadovų bendradarbiavimas. Religiniame švietime, pamoksluose, žiniasklaidoje turi būti skatinama abipusė pagarba religijoms. Krikščionių ir musulmonų dvasiniai lyderiai turi budėti, kad jų aplinkoje nebūtų plėtojama neapykanta kitai religijai ir jos išpažinėjams.
Amerikiečių musulmonų draugijos (JAV yra apie 6 milijonai islamo išpažinėjų) vienas vadovų Abdulas Karimas Hasanas sakė, kad nekaltų žmonių žudynės ir agresija prieš tuos, kurie nepadarė nusikaltimo, nėra islamiška. Netgi patys griežčiausi musulmonų lyderiai pasmerkė išpuolius Niujorke ir Vašingtone, pažymėjo A.Hasanas. Bet štai iš keršto kai kuriose Jungtinių Valstijų vietose buvo nusiaubtos ar padegtos mečetės, užpuldinėjami musulmonai, nes žmonės nematė skirtumo tarp teroristų ir islamo. "Nė vienam žmogui neturi būti uždėta našta nusikaltimų, kuriuos įvykdė kiti", - sakė A.Hasanas.
Popiežiškosios krikščionių vienijimo tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis pastebėjo, jog prievarta turi tendenciją kurti didesnę prievartą. "Bet tai nereiškia, kad mes neturime nugalėti teroristus, juos surasti ir atiduoti tribunolui. Tai yra savigynos teisė", - teigė jis. Nors visa islamo religija ir visa tauta neturi būti laikomi atsakingi už rugsėjo 11-osios tragediją, tačiau Afganistaną valdantis Talibano režimas globoja teroristus. "Civilizuotas pasaulis turi teisę eiti į konfrontaciją su ta vyriausybe, nes turi būti sutriuškinti tie, kurie padeda teroristams", - sakė kardinolas V.Kasperis.

* * *

"Krikščionys ir musulmonai Europoje. Atsakomybė ir religinės pareigos pliuralistinėje visuomenėje" - tokia buvo pirmosios tarptautinės tokio pobūdžio konferencijos tema. Šią konferenciją Bosnijos sostinėje Sarajeve suorganizavo Europos katalikų vyskupų konferencijų taryba (CCEE) ir Europos Bažnyčių konferencija (CEC) drauge su Europos musulmonų bendruomenėmis. (CCEE sudaro 34 nacionalinės vyskupų konferencijos, o CEC dalyvauja 125 kontinento Stačiatikių ir Protestantų Bažnyčios). Prieš metus numatytas susitikimas vyko rugsėjo 12-15 dienomis, tai yra netrukus po tragiškų įvykių Jungtinėse Valstijose, už kuriuos atsakingi musulmonų ekstremistai, todėl beveik 100 dalyvių iš 26 šalių kalbose buvo jaučiamas liūdesys, susirūpinimas ir prievartos smerkimas.
CEC pirmininkas Prancūzijos stačiatikių metropolitas Jeremijas (Kaligiorgis) pažymėjo, jog susidariusi padėtis reikalauja, kad Europos monoteistinių religijų atstovai "duotų pasauliui taikos ir susitaikymo pavyzdį". Tam kviečia ir sunkumų patyrusi krikščionių ir musulmonų santykių istorija, iš kurios reikia mokytis. CCEE vicepirmininkas Kroatijos sostinės Zagrebo arkivyskupas Josipas Bozaničius pabrėžė, jog religija yra ypač atsakinga už taiką pasaulyje. "Niekada negalima leisti, kad prievartos ir neapykantos veiksmai būtų vykdomi Dievo vardu", - sakė jis, priminęs Biblijos mokymą, jog Dievas pats yra taika, o Korane vienas iš Dievo vardų yra "Salam" ("Taika"). Vyriausiasis Bosnijos musulmonų muftijus Mustafa Čeričius pabrėžė, kad musulmonai Europoje niekada nebuvo svetimi: "Mes esame jūsų kaimynai. Mūsų reikia ne bijoti, o draugiškai kartu gyventi".
Kiti tarpreliginio susitikimo Sarajeve dalyviai - Europos krikščionių vyskupai ir žymūs žemyno musulmonų atstovai reiškė užuojautą teroristinių išpuolių aukoms ir jų artimiesiems, smerkė nusikaltimus, kvietė darbuotis dėl taikos ir teisingumo. "Mes esame giliai sukrėsti tragiškų žudynių Niujorke bei Vašingtone ir dalijamės tuo dideliu skausmu, kurį išgyvena tūkstančių žuvusiųjų ir sužeistųjų šeimos ir artimieji", - sakoma baigiamajame konferencijos kreipimesi į visus Europos tikinčiuosius. Jame pabrėžiama, kad krikščionis ir musulmonus sieja tikėjimas į tą patį Dievą ir kad jokia religija negali pateisinti terorizmo.
Surengti Europos krikščionių ir musulmonų religinių lyderių konferenciją paskatino islamo pozicijų stiprėjimas žemyne, kuris tradiciškai vadinamas "krikščionišku". Dėl sparčios migracijos musulmonų Europoje padaugėjo iki 25 milijonų, ir daugelyje Vakarų Europos šalių jie jau sudaro 5-7 proc. vietos gyventojų. Miestuose statomos mečetės, įkuriami islamo išpažinėjų kapai, gausiems musulmonų vaikams pradedamas dėstyti islamas kai kurių šalių valstybinėse mokyklose. Be to, Pietryčių Europos šalyse - Jugoslavijoje, Makedonijoje, Bulgarijoje - nuo seno gyvena didelės musulmonų bendruomenės, o Bosnijoje ir Albanijoje jie sudaro vietos tikinčiųjų daugumą.
Bendrame pareiškime Sarajevo konferencijos dalyviai patvirtino abiejų religijų - krikščionybės ir islamo - atsakomybę kurti vieningą Europą, kurioje galiotų solidarumo, atvirumo ir tolerancijos vertybės. Tam būtina intensyvinti dialogą tarp krikščionių ir musulmonų visuose lygiuose. Gyvybės, laisvės, teisingumo ir žmogaus orumo gynimas turi būti Europos krikščionių ir Europos musulmonų bendras tikslas. Taip pat pabrėžta būtinybė kovoti su bet kokiomis prievartos apraiškomis religijos vardu, atitinkamai auklėjant jaunus žmones, tarp kurių kartais išryškėja nepakantumo tendencijos. Tarpreliginį bendravimą reikia stiprinti ne tik tarp dvasinių vadovų, bet ir tarp teologų, pavyzdžiui, apsikeičiant dėstytojais tarp krikščionių ir musulmonų teologijos fakultetų.
Sarajeve abiejų religijų teologai savo pranešimuose pripažino, kad Vakarų Europoje vykstanti sekuliarizacija palietė čia gyvuojančias islamo bendruomenes, nors musulmonai laikomi religiškai aktyvesniais tikinčiaisiais. Ir krikščioniškose sekmadienio pamaldose, ir musulmonų penktadienio maldos susirinkimuose dalyvauja nedaug tikinčiųjų (procentais). Prieš Sarajevo konferenciją surengta sociologinė apklausa parodė, kad sekuliarizacijos reiškinys yra pagrindinė problema Europos musulmonams.
Krikščioniškosios Bažnyčios religiškai aktyvesnius musulmonus vertina kaip "teigiamą elementą moraliniam klimatui pagerinti" dekadentiškoje Europos visuomenėje. Tačiau jos apgailestauja, kad islamo pozicijų stiprėjimas gali būti interpretuojamas kaip šios religijos pranašumo įrodymas. Bet kuriuo atveju visi sutaria, jog musulmonus reikia integruoti į europietišką visuomenę, kartu rūpinantis jos tradiciniu krikščioniškuoju tapatumu, o solidarus abiejų religijų sambūvis garantuotų taiką ir ramybę Senajame kontinente.