XXI amžius

Čekistų klastotės okupuotoje Lietuvoje

Kovoje su Lietuvos partizanais čekistai nesivaržė jokių priemonių: šaudė, trėmė, kankino, gyvus degino nekaltus žmones už tai, kad jie mylėjo savo tėvynę ir nenorėjo paklusti okupantams. Daug žalos partizaniniam sąjūdžiui padarė čekistų klastotės, provokacijos, infiltruoti agentai.

Tauro apygardos štabo viršininko apšmeižimas

Viena iš pačių pirmųjų siaubingų klastočių buvo čekistų paskleistas gandas, jog vos susikūrusį Tauro apygardos štabą išdavė štabo viršininkas Vytautas Bacevičius-Vygandas. Čekistams labai magėjo sukompromituoti buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus giminaitį (V.Bacevičiaus mama buvo K.Griniaus sesuo Ona Griniūtė-Bacevičienė), Lietuvos kariuomenės karininką, gen. P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės kuopos vadą, Lietuvos laisvės armijos Varnių kuopos vadą, didį patriotą. Klastotė buvo taip meistriškai sukurpta, kad ja patikėjo netgi daug bendražygių, tad ką jau bekalbėti apie V.Bacevičiaus nepažinojusius žmones. Todėl nereikia stebėtis, kad ir po 45 metų toji klastotė buvo gyva ir čekistų melas pateko į "Laisvės kovų archyvo" pirmuosius numerius. Keli asmenys, tarp jų ir šio straipsnio autorius, patikėjo LKA informacija ir savo publikacijoje "Tarp didvyriškumo ir niekšybės" ("Tėviškės žiburiai", 2000 10 10, Nr. 41) šį siaubingą melą dar plačiau paskleidė. Todėl nuoširdžiausiai atsiprašau artimųjų už šią skaudžią klaidą ir didžiulę moralinę skriaudą jiems.

Klastotės demaskavimas

Čekistų klastotę demaskavo Gediminas Ilgūnas, ištyręs saugumiečių sudarytas V.Bacevičiaus bylas. Savo tyrimų medžiagą G.Ilgūnas paskelbė žurnale "Mokslas ir gyvenimas" (1995 m., Nr. 11-12), straipsnyje "Nuosprendis įvykdytas, kūnas užkastas". Tame straipsnyje rašoma: "(...) Čekistų paskleistą tariamos V.Bacevičiaus išdavystės legendą pakartojo "Laisvės kovų archyvas" Nr. 1, 2, 3-4. Likęs gyvas kun. A.Ylius atsiminimuose rašo, kad suimtieji svarstę, kas galėjo išduoti Tauro apygardos štabą, nurodę ir įtariamojo asmens pavardę (ne V.Bacevičiaus). Šiandien iš buvusių KGB operatyvinių, archyvinių dokumentų tiksliai žinoma, kaip ir iš ko NKVD sužinojo apie Tauro apygardos štabą ir jo narius. Šiuos dokumentus NKVD turėjo iki V.Bacevičiaus ir jo bendražygių suėmimo. V.Bacevičius čia niekuo dėtas ir neteisingai apšmeižtas". Deja, klastotę demaskuojantis straipsnis dar neperspausdintas "Laisvės kovų archyve".

Istorinis teisingumas atstatytas

Lietuvos Vyriausybė deramai įvertino V.Bacevičiaus-Vygando vaidmenį laisvės kovose. Partizano dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas 1999 m. gegužės 19 d. dekretu Nr. 451 apadovanojo (po mirties) Vytautą Bacevičių trečiojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu, o krašto apsaugos ministras įsakymu Nr. 1618-K suteikė (po mirties) pulkininko leitenanto laipsnį.
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija (1999 06 30 protokolu Nr. 42) pasiūlė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui pripažinti V.Bacevičiui kario savanorio statusą, kas ir buvo padaryta.
Taigi istorinis teisingumas atstatytas, didžio Lietuvos patrioto V.Bacevičiaus, savo gyvybę paaukojusio ant tėvynės laisvės aukuro, garbingas vardas apgintas nuo čekistų melo ir šmeižto.

Majoro A.Sokolovo smogikai

Didelę žalą partizaniniam sąjūdžiui padarė mjr. A.Sokolovo smogikai, apsimetę partizanais, terorizavę ir žudę nekaltus žmones, pražudę daug partizanų.
1946 m. gegužės 1 d. į Lietuvą buvo atsiųstas majoras A.Sokolovas, kuriam buvo pavesta suorganizuoti provokatorių grupę kovai su partizanais, ryšininkais, jų rėmėjais ir Lietuvos patriotais. Rugpjūčio 16 dieną buvo įkurtas pirmas centrinio MVD kovos su banditizmu ypatingasis būrys. Jame buvo 20 specialiai paruoštų provokatorių (iš jų - septyni lietuviai). Būrys buvo dislokuotas netoli Vilniaus, atskiroje sodyboje, kur vyko smogikų mokymai. Vežiojami į naktines operacijas po visą Lietuvą, jie būdavo aprengiami lietuviškomis, vokiškomis ar lenkiškomis karių uniformomis ir vaizduodavo atklydusius partizanus, ieškančius ryšių su vietiniais partizanais. Suradę vietinius partizanus, jie stengdavosi apgaulės būdu prie jų priartėti ir juos išžudyti. Į smogikus buvo priimami idėjiniai stribai, partizanai išdavikai (dažnai - į nelaisvę patekę partizanai, neatlaikę kankinimų) ir visuomenės atplaišos, visokios žmogystos, žinančios partizanų gyvenimą ir mokančios lietuvių kalbą.
Be minėtos centrinės specialiosios grupės, netrukus prie apskričių MVD skyrių buvo suorganizuotos vietinės smogikų grupės. Tuo metu Lietuvoje buvo apie 90 smogikų. 1950 metais buvo įkurta antra tokia grupė, o 1951 metais - dar trys sričių specialiosios grupės: Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. 1953 metų pabaigoje buvo palikta tik viena specialioji grupė, o 1959 metais smogikų teliko tik 13.
Smogikai į Lietuvos partizaninio sąjūdžio istoriją įėjo kaip profesionalūs žudikai ir provokatoriai. Klasikinė jų provokacija, daug kainavusi mūsų žmonėms, būdavo tokia. Smogikai, suėmę partizaną ar pasipriešinimo dalyvį ir kankinimais nieko neišgavę, suorganizuodavo operaciją, per kurią smogikus neva užpuldavo partizanai, kurie ir išvaduodavo tardomą asmenį. Toliau tie "partizanai" nusigabendavo "išvaduotą" žmogų į bunkerį ir pasiūlydavo pasakyti arba aprašyti viską, ką šis žino apie rajone veikiančius partizanus. "Partizanai" to reikalaudavę neva norėdami įsitikinti, kad "išvaduotasis" yra patikimas asmuo, Lietuvos patriotas. "Išvaduotieji", nesuprasdami, kad yra provokacijos aukos, prieš savo valią išduodavo daug dorų žmonių. "Partizanai", išgavę jiems reikalingas žinias, suorganizuodavo antrą spektaklį - partizanus užpuldavo čekistai ir vėl tardomasis patekdavo į jų rankas. Šį kartą su visa čekistams reikalinga informacija. Tik tada tardomasis perprasdavo siaubingą klastotę. Buvo atvejų, kad "išvaduotieji", supratę savo klaidą, nusižudydavo.

Partizanų kompromitavimas

Čekistai dažnai pasitelkdavo ir kitą metodą - "pamesdavo dokumentus", kuriuose būdavo "informacija", kad koks nors pasipriešinimo dalyvis esąs KGB agentas. Dokumentai buvo "pametami" taip, kad patektų į partizanų rankas. Pasitaikė atvejų, kad partizanų vadai, gavę tokius "dokumentus", įsakydavo sušaudyti nekaltus žmones. Taip 1946 metais Pabaisko MVD (Ukmergės aps.) sukurpė klastotę, neva Vanago būrio partizanas Stepas Pakalniškis yra jų agentas. Partizanai, gavę tokią informaciją ir nuodugniai neišsiaiškinę reikalo, sušaudė niekuo nekaltą savo bendražygį.
Panaši nelaimė įvyko ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanui Pranui Tankūnui. Leipalingio MGB "dokumentuose" buvo nurodyta, kad P.Tankūnas yra MGB agentas, slapyvardžiu Tikras. Partizanų karo lauko teismas nuteisė nekaltą žmogų mirti.

Agentas Juozas Markulis-Erelis

Pati stambiausia čekistų klastotė buvo MGB agento Juozo Markulio vadovaujamo "pogrindžio centro" sukūrimas ir bandymas per jį kontroliuoti ir valdyti partizaninį sąjūdį visoje Lietuvoje. MGB J.Markulį užverbavo 1945 metais. Jis pažinojo daug inteligentų patriotų, vokiečių okupacijos metais dalyvavo rezistencinėje veikloje, todėl ilgą laiką daug kam nekėlė įtarimo.
J.Markulis partizanams prisistatydavo kaip pogrindžio Vienybės komiteto atstovas, slapyvardžiais Erelis ir dr. Narutavičius. 1946 m. gegužės 28 d. jam pavyko gauti Aukštaitijos partizanų įgaliojimus organizuoti partizanų suvienijimą ir bendrą partizanų vadovybę. Tuo tikslu jis buvo susitikęs su Pietų Lietuvos partizanais, bandė užmegzti ryšius su kitų regionų partizanais. 1946 m. birželio 6 d. J.Markulis su Tauro apygardos partizanais Juozu Lukša ir Algiu Varkala bei iš Vakarų atvykusiais Jonu Deksniu ir Vytautu Staneika pasirašė aktą apie vieningos organizacijos - Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio - įsteigimą. Rugpjūčio 12 dieną partizanų vadų susirinkime Erelis pasiūlė įkurti Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą. Štabo viršininku jis pasiūlė pulkininką Vytį - kapitoną Kamarauską (tai MGB agentas Vlasov). Į štabą buvo įtraukti ir apygardų atstovai - tikri partizanai, neįtariantys klastos. Adjutantu buvo paskirtas J.Lukša, štabo darbuotojais - Algimantas Zaskevičius ir Antanas Kulikauskas. Jie buvo įkurdinti MGB konspiraciniame bute Vilniuje.
J.Markulis propagavo pasyvią rezistenciją, kuri kai kuriems partizanų vadams buvo patraukli. J.Markulio tikslas buvo vadovavimą partizanų sąjūdžiui perduoti į saugumo rankas. Tą padaryti jam pavyko Didžiosios kovos apygardoje. J.Markulio pastangomis į Didžiosios kovos apygardos vadovybę buvo infiltruotas MGB agentas Griežto slapyvardžiu (Butyrkų kalėjime užverbuotas Lietuvos kariuomenės karininkas). Suėmus DK apygardos vadą J.Misiūną - Žalią Velnią, apygardos vadu tapo kpt. Griežtas. Apygardai jis "vadovavo" iki 1949 metų - iki visiško apygardos sunaikinimo.
1947 metų pradžioje J.Markulį demaskavo J.Lukša, nors kai kurie partizanų vadai dar ilgai tikėjo Ereliu. J.Markulis padarė didžiulių nuostolių partizanų sąjūdžiui Lietuvoje bei lietuvių veikėjams Vakaruose. Dėl nusikalstamos J.Markulio ir jo agentų veiklos buvo suimta 178 ir nužudyta 18 partizanų. Išvengęs partizanų keršto Vilniuje, 1948 metais jis pabėgo į Leningradą "tobulintis". Mirė 1988 metais Vilniuje.

Infiltrantas Kostas Kubilinskas

Patriotinės visuomenės sąmonėje K.Kubilinskas išliko kaip lietuviškas Judo pavyzdys. Čekistų agentas nuo 1946 metų, pravarde Varnas, 1948 metų vasarą buvo infiltruotas į Dainavos partizanų štabą, slapyvardžiu Kapsas. Jam buvo patikėta pogrindžio literatūros leidyba. Saugumas jam ir jo bendrui A.Skinkiui, pravarde Rytas ir partizanų slapyvardžiu Vilnis, buvo pavedęs sunaikinti Dainavos partizanų štabą. Šią užduotį jiems pavyko įvykdyti. 1949 metų kovo pradžioje jie bunkeryje nušovė miegantį partizaną B.Labėną-Kariūną ir iš Alytaus atvedė enkavėdistų kariuomenę, kuri sunaikino štabo bunkerius. Tada žuvo 15 partizanų, tarp jų - vadas V.Voveris-Žaibas, trys partizanai buvo suimti gyvi. Ši čekistų operacija vadinta "Kanibalai" - niekšo darbui buvo parinktas tinkamas pavadinimas. K.Kubilinskas neaiškiomis aplinkybėmis 1962 metais mirė poilsio namuose pamaskvėje.

* * *

Sočiajam Vakarų pasauliui abejingai stebint, Lietuvos partizanai vienui vieni kovojo su galingu priešu, sutraiškiusiu Hitlerio galybę. Partizanų kovą gerokai sunkino šiame straipsnyje paminėtos priežastys. Jų, beje, būta ir daugiau. Šiandien realistai sako, kad saujelei menkai ginkluotų vyrų buvo beprasmiška kovoti su iki dantų apsiginklavusiu priešininku. O idealistai ir tada, ir šiandien mano, kad visad būtina priešintis smurtui, prievartai ir pavergėjų pastangoms parklupdyti tautą. Dešimt metų idealistai begalę kartų kartojo Pilėnų gynėjų žygdarbį, gerai žinodami, kad pergalės nebus. Jie kovojo, nes buvo giliai įsitikinę, kad prieš bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats yra niekšas. Tie, kurie ėjo ranka rankon su okupantais, yra amžina tautos gėda.

Kazys BLAŽEVIČIUS