Ar piktinsimės nepagalba?

Nuolatos aiškėja, kad mes ir vėl esame tarsi apgauti, nes didžioji Amerika, kurios dėl nelaimės labai gailimės ar gailėjomės, ne galvoja apie mus, o susitarinėja su Rusija ir mūsų nenaudai. NATO gal ir bus, bet tai jau bus ne NATO, tai yra, kaip prof. V. Landsbergis sakė televizijos laidoje "Dviese valtyje", ne gynybinė organizacija, kuri gintų savo narius, o tik vieta pokalbiams ir dar su Rusijos dalyvavimu tuose pokalbiuose bei su jos veto teise... Ir "XXI amžiaus" apžvalgininkas P.Katinas pastebi, kad Rusija pasitelks NATO naikinti Čečėniją, susigrąžinti Baltiją... Galbūt taip ir bus. O mums - kuo piktintis?
Ne pirmą kartą jaučiamės išduoti; taip buvo ir po Antrojo pasaulinio karo. Amerika žiūrėjo savo interesų, o mus paliko Rusijos valiai. Mes kentėme, sunykome, Amerika suklestėjo. Tačiau žiūrėkime - suklestėjusi ji padėjo ir mums. Šaltojo karo laikotarpiu ji po truputį padėdavo disidentams, lengvino mūsų išlikimą, tęsė nepripažinimo politiką. Jos dėka nors ir nykome, bet lengviau buvo visai neišnykti, ir, atėjus tinkamam laikui, šiaip taip dar sugebėjome pabandyti atgimti. Tad ne visai mums buvo negerai, kad Amerika klestėjo. Būtų buvę blogiau, jeigu įsivaizduokime, ji būtų mus gynusi, tam galimybių neturėdama, ir žuvusi kartu su mumis. Ji negynė ir nežuvo. Taip ji ir dabar darys: negins neperspektyviai, o stengsis būti stipri pati. Tačiau mes kentėsime, kai reikės, ir net kentėdami suprasime, kad mums yra naudinga mus išdavusi klestinti Amerika. Mes suinteresuoti, kad ji klestėtų. Giname ar bent trokštame sėkmės ten, kur ji gali būti. Negalime apginti savęs, tačiau vis tiek trokštame sėkmės nors Amerikai. Mes taip elgėmės anksčiau ir labai aiškiai nesuprasdami savo veiksmų. Pabandykime elgtis suprasdami: tada bus ir mums lengviau, produktyviau.
Tiesa, sunku net klausytis per "Amerikos balsą" jų sakomų liaupsių Putinui. Baisu pagalvojus, kad gal jie tiki tuo, ką sako. Atsargiai ten pateikiama ir atsvara vienpusei propagandai: buvo kalbėtasi su buvusiu KGB darbuotoju, perėjusiu dirbti Vakarams. Jo klausė, ar jis manąs, kad Amerikos politikai tiki Putino gerumu. Jis atsakė neabejojąs, kad politikai - ne maži vaikai ir turi netikėti. Gal taip yra, tai gerai, bet ten yra ir "mažų vaikų" - liaupsindami apdumia akis savo tautai, kuri ir nori būti taip apdumta, tad lengvai patiki ir ima Putiną garbinti. Jų noras suprantamas. Kuo mažiau priešų, tuo jiems saugiau ir maloniau būti, todėl skubama patikėti bet kuo. Žmonių nuotaikos turi įtaką politikams (demokratija) ir reikia elgtis pagal žmonių norus. Taigi egzistuoja pavojus, bet panašiai buvo ir po Antrojo pasaulinio karo: amerikiečiai buvo pamilę sąjungininkus rusus, o kai reikėjo, atsipeikėjo. Reikia tikėtis, kad ir šįkart "draugystė" baigsis gerai, o ne praris Putinas Ameriką - padarys ją priklausomą nuo Rusijos. Ką jau kalbėti apie mus, dar neišsivadavusius.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

© 2001 "XXI amžius"