Kovose už Lietuvą žuvusio tėvo ordinai įteikti vaikams
Viename iš pačių seniausių pastatų
Raguvėlėje jau gerą dvidešimtmetį gyvena Laima Palšauskienė. Ne
visi raguvėliečiai gal ir žino, kad ši moteris - Tauro apygardos
partizanų vado Jono Petro Aleščiko-Rymanto, Lietuvos karininko,
narsiai gynusio Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę ir didvyriškai
žuvusio kovose, dukra.
1999-ųjų gegužę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centras pripažino majorą Joną Petrą Aleščiką kariu-savanoriu,
o šalies prezidentas Valdas Adamkus savo dekretais, remdamasis
Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Krašto apsaugos ministerijos
bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
teikimais, apdovanojo Tauro apygardos vadą Joną Petrą Aleščiką-Rymantą
Vyčio kryžiaus antrojo ir trečiojo laipsnio ordinais (po mirties).
Kovose už Lietuvą žuvusio tėvo apdovanojimai buvo įteikti jo įpėdiniams
- dukrai raguvėlietei Laimai Aleščikaitei-Palšauskienei ir sūnui
Rimantui Aleščikui, gyvenančiam Panevėžyje ir dirbančiam AB "Lietkabelis".
Pasirinko partizano kelią...
L.Palšauskienė kartu su savo dukromis
Erika ir Oksana rodo krūvas nuotraukų, laiškų, įvairių dokumentų
- viską, kas primena tėvelį ir senelį. Dauguma fotografijų, kuriose
užfiksuotas karininko uniforma vilkintis J.P.Aleščikas, - pageltusios,
pajuodusios. Mat nuotraukas namiškiai slėpė ... inkile, medyje,
kad saugumiečiai ir jų pagalbininkai, uoliai "kontroliavę"
partizanų vado šeimą, tų relikvijų neužtiktų. Nuotraukos išliko
iki šių dienų, tačiau permainingų orų poveikis padarė savo - vaizdą
daug kur gerokai apgadino...
Iš Ignalinos kraštų kilusi Stanislava Mačėnaitė su Jonu Petru
Aleščiku susipažino Vilniuje. Mergina dirbo vienoje kavinėje kasininke,
gyveno pas brolį architektą Danielių Mačėną. Taip likimas lėmė,
kad dviejų jaunuolių pažintis peraugo į nuoširdžią draugystę,
vėliau - meilę. Aukštaitė sutiko tekėti už geraširdžio dzūko,
kilusio iš Lazdijų rajono Miškinių kaimo. Ir ne už bet kokio jaunuolio,
o už Lietuvos kariuomenės karininko, baigusio Karo mokyklą...
Neilgai džiaugėsi šeimyniniu gyvenimu Stanislava ir Jonas Petras.
Sovietinė okupacija, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė
jaunavedžių ateities svajones. Stanislavos brolis architektas
D.Mačėnas pasitraukė į Vakarus, pareiškęs, kad grįš gimtinėn tiktai
tada, kai namuose nebebus rusų. Tačiau taip ir nebegrįžo, mirė
Čikagoje, ten ir buvo palaidotas... Taigi į Vakarus norėjo pasitraukti
ir Aleščikai. Kartu su kitais jie būtų palikę svetimų batų mindžiojamą
gimtinę, tačiau susirgo sūnelis Rimantas, gimęs 1943-aisiais,
aidint karo kanonadoms. Besirūpindami sūnelio gydymu, tėvai atsiliko
nuo visos besitraukiančiųjų kolonos. Trumpam prisiglaudę pas vieną
kleboną netoli Lazdijų, Aleščikai nusprendė neberizikuoti, nesveiko
sūnelio nežinia į kokią šalį nesigabenti, o pasilikti Lietuvoje.
Sutarė tarpusavyje, kad Stanislava su vaiku keliaus pas savo tėvus
į Mielagėnus, o Jonas Petras eis partizanauti. Dar susitarė, kaip
bendraus, susitikinės, kokiais sutartiniais ženklais partizaninės
kovos kelią pasirinkęs vyras žmonai apie save pranešinės.
Taip ir išsiskyrė...
Apygardos vadas, partizanų dainų
autorius...
L.Palšauskienė šių eilučių autoriui
pasakojo, kad tėvelis su mama slapta susitikinėdavo. Per partizanų
ryšininkus buvo pranešamos susitikimo vietos, motina ne kartą
važiavo iš namų traukiniu, kad galėtų pamatyti savo mylimąjį.
Majoro laipsnį turinčiam Lietuvos kariuomenės karininkui buvo
patikėta vadovauti Tauro partizanų apygardai. Jis pasirinko kovinį
slapyvardį Rymantas. Apie tai nedaug kas žinojo, tiktai visai
neseniai paaiškėjo, kas slėpėsi po tokiu vardu. Apygardos vadas
puikiai mokėjo užsimaskuoti, pasislėpti, netgi ir NKVD siųstiems
išdavikams buvo daug ką sunku išsiaiškinti, suvokti.
S.Aleščikienė važiavo pasimatyti su savo vyru ir tą lemtingąją
dieną, kai vyko žūtbūtinis mūšis ir ji liko našle su dviem vaikais
ant rankų. Šalia sūnelio Rimanto jau augo ir dukrelė Laimutė,
gimusi 1946-aisiais.
Motina apie tą dieną Laimai yra daug kartų pasakojusi. 1948-ųjų
rugpjūčio 10-ąją Stanislava turėjo pasimatyti su vyru netoli Garliavos,
Jonučiuose. Netoli tos vietos, kur sutuoktiniai turėjo susitikti,
prasidėjo mūšis, buvo girdėti šūviai. Moteris, aišku, jau nebėjo
į tą sodybą, o vietiniai žmonės kalbėjo, kad ką tik įvyko susišaudymas
tarp enkavėdistų ir partizanų, nes atsirado išdavikas, parodęs
bunkerį. Kaimiečiai sakė, kad yra daug sužeistų ir užmuštų - ir
partizanų, ir enkavėdistų bei rusų kariškių.
Moteriškė grįžo namo šluostydama skausmo ašaras, širdyje gniauždama
liūdesį. Tačiau vis dar netikėjo, kad vyras žuvo. Vis guodėsi,
kad gal dar gyvas išliko, gal tiktai sužeistas. Nekantriai laukė
kokios nors žinios. Ir ta žinia atėjo. Stanislavai buvo pranešta,
kad "pusbrolis sunkiai susirgo". Tai buvo sutartas ženklas,
kad taip ją pasieks pranešimas apie vyro mirtį... Netrukus į namus
pasibeldė enkavėdistai ir išsivežė moterį į Kauną, kad atpažintų
savo vyro lavoną, gulintį šalia bendražygių Kaune, prie NKVD būstinės.
Atpažinti atpažino. Verkė, jaudinosi. Girdėjo keiksmus, kad tas
banditas nukovė didelį viršininką - rusų karininką. Išsivežti
ir palaidoti vyro lavoną nebuvo leista. Nežinia, kur ilsisi jo
palaikai, į kokią duobę partizanų palaikus sumetė ir žemėmis ar
šiukšlėmis užpylė "išvaduotojai"...
Na, o toje vietoje, kur vyko žūtbūtinis mūšis, Jonučiuose, netoli
Garliavos, dabar stovi paminklas, įamžinęs Tauro apygardos vado
J.Aleščiko-Rymanto ir jo kovos draugų atminimą. Beje, apygardos
vadas buvo ne tik narsus ir taiklus karys, bebaimis partizanas,
bet ir lyriškos sielos žmogus. Jis rašė eilėraščius, kūrė partizanų
dainas. Labai gražiai dainuodavo. Daug jų mokėjo S.Aleščikienė,
dainuodavo savo dukrai Laimai ir vaikaitėms Erikai bei Oksanai.
Tad Erika, ilgai negalvodama, skambiu balsu pradeda niūniuoti
senelio sukurtą dainą:
... Sugrįžki, sugrįžki, nes jau
žydi
Po tavo langu obelis.
Juk tavo garbanoms priklauso
Didžiausia tų žiedų dalis...
Atėmė viską, liko tik sienos...
S.Aleščikienė toliau gyveno pas savo
tėvus Ignalinos krašte, Mielagėnuose. Tačiau slapstėsi su vaikais
miške, nes bijojo pakliūti į Sibirą. Vargais negalais tremties
išvengė. Tačiau jos seserys, visa vyro giminė Sibire išbuvo net
25 metus, tiktai tada galėjo sugrįžti namo. Ir tardoma moteris
buvo ne kartą, bet tikslių duomenų bei įrodymų pritrūkdavo, tad
bylos partizanų vado žmonai kažkodėl nesukurpė. Betgi sovietiniai
aktyvistai griežė dantį, steigdami kolūkį viską atėmė, paliko
tik sienas. Laimė, kad brolis D.Mačėnas iš Čikagos siuntinių atsiųsdavo,
nors pro geležinę uždangą tai padaryti būdavo nelengva.
Kolūkyje moteris išdirbo daugybę metų, netgi kurį laiką buvo laukininkystės
brigadininke. Nors baigusi tiktai keturis pradžios mokyklos skyrius,
tačiau labai apsiskaičiusi, viskuo domėjosi, mėgo vaidinti, pati
kūrė vaidinimus, rašė įvairių renginių scenarijus, buvo viena
iš pagrindinių "Klojimo teatro" aktorių.
Vaikaitėms močiutė vis sakydavo, kad visą laiką svajojo išvažiuoti
gyventi į miestą, atsižadėti kaimo, gyvulių, daržų. Bet taip likimas
susiklostė, kad teko palikti miestą, grįžti į kaimą ir čia pragyventi
visą likusį amželį. Amžinybėn S.Aleščikienė išėjo 1994-ųjų balandį,
amžinojo poilsio atgulė gimtinėje - Mielagėnų kapinaitėse. Ji
išėjo su mintimi, kad vyro atminimas bus deramai pagerbtas, didvyriškumas
- įvertintas. Taip ir atsitiko. Tačiau to išvysti, pajusti jai
jau nebebuvo lemta...
Sūnus tapo karininku, dukra -
statybininke
L.Palšauskienė baigė Mielagėnų vidurinę
mokyklą, vėliau - Vilniaus statybos technikumą. Daug kur teko
gyventi, darbuotis. Dabar dienas leidžia Raguvėlėje. Jos brolis
Rimantas labai norėjo tapti karininku, sekti tėvelio pėdomis.
Mokėsi labai gerai, tad jam buvo pranašaujama graži ateitis. Tiktai
jis nestojo į pionierius, kategoriškai atsisakinėjo būti komjaunuoliu.
Patarnaudavo bažnyčioje. Ministrantu išbuvo gana ilgai, kol baigė
vidurinę mokyklą. Tačiau į komjaunimą vienuoliktoje klasėje vis
dėlto įstojo. Mat norėjo siekti mokslo aukštumų, o vaikinui buvo
prigrasinta, kad, jeigu nestos į komjaunimą, charakteristika "bus
sutepta".
R.Aleščikas baigė Kaliningrado srityje Černiachovskio politechnikos
institutą, o paskui eksternu baigė Uljanovsko karo akademiją.
Svajonė išsipildė - Rimantas tapo karininku. Bet, kaip prisimena
sesuo Laima, į gimtinę jis niekuomet negrįždavo atostogų iš dalinių,
kur tarnaudavo, vilkėdamas kariška uniforma. Sakydavo, kad nenori
teršti tėvelio - Lietuvos karininko vardo, nes dėvi svetimos šalies
karininko uniformą. Sūnus tarnavo įvairiose SSRS vietovėse, o
Lietuvos saugumiečiai vis tardydavo jo motiną, prisimindavo pokarį,
partizaninę kovą. Matyt, vis pritrūkdavo kokių nors duomenų, antraip
argi būtų leidę R.Aleščikui nešioti sovietinio karininko antpečius.
O jam teko dalyvauti ir Čekoslovakijos įvykiuose, būti ir Damansko
saloje, vykstant konfliktui tarp Kinijos ir SSRS, bei kituose
"karštuose taškuose". Pasak Laimos, brolis, nors ir
tarnavo sovietinėje kariuomenėje, neparsidavė, neišniekino tėvo-
partizano atminimo, liko ištikimas Lietuvai...
Gyvenimas nelengvas
Medinis apšiuręs namukas, kuriame
gyvena partizanų apygardos vado dukra - ne jos nuosavybė. Kaip
pasakoja seni žmonės, dvarininkas Komaras pastatė Raguvėlėje bažnyčią
ir kleboniją. Taigi toje klebonijoje jau daugybę metų ir gyvena
šeimos, nes prie bažnyčios yra pastatytas kitas klebonijos pastatas.
Šiuo metu šiame name, be L.Palšauskienės, gyvena viena senutė,
pirmos grupės invalidė.
Norėjo moterys tą namą privatizuoti, kad turėtų nuosavą stogą
virš galvos. Deja, tai padaryti joms nebuvo leista. Taigi gyvena
abi moterys nuomininkių teisėmis.
"Bijau, kad kada nors kas nors nepareikalautų išsikelti,
palikti patalpas. Kur tuomet reikėtų dėtis?" - nuogąstauja
Laima. Sovietai jos mamos namuose viską išparceliavo, tėvo namuose
svetimi šeimininkavo. Kolūkis irgi atėmė menką turtą, neleido
ramiai gyventi. Laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje gal taip
nebeatsitiks, bet ką gali žinoti, kai buto neleidžiama privatizuoti,
kai esi nuo kažko priklausomas...
Tačiau štai, paradoksas. Kai Raguvėlėje buvo minimas bažnyčios
200 metų jubiliejus ir miestelis laukė daugybės svečių, teko savomis
lėšomis pirktis dažus ir tą namą savomis jėgomis dažyti. O tasai
senutėlis pastatas gal kokį šimtą metų nematė dažų - daug kainavo
ir pinigų, ir jėgų, tačiau namas buvo nudažytas. Gėdos svečiams
nepadarė. Pašnekovė dar gyvena viltimi, kad, jeigu jau reikalauja
namą išdažyti, sutvarkyti, tai gal ir butą leis privatizuoti.
Būtina remontuoti būstą, bet iš kur paimti pinigų ir ar verta
remontuoti svetimą namą savo lėšomis.
Užsiminiau, kad Lietuvos kariai-savanoriai turi tam tikrų Vyriausybės
numatytų lengvatų, be to, Vyčio kryžiaus ordinų kavalieriai arba
jų artimieji taip pat turi teises į kai kurias lengvatas. Raguvėlietė
Tauro apygardos partizanų vado, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalieriaus
dukra yra įsitikinusi, kad apie tai valdžia turėtų pati žinoti
ir bent jau pasidomėti, kaip sekasi gyventi, kokios bėdos kamuoja,
kokia parama reikalinga. Nenorinti ji žemintis ir prisidengti
tėveliui skirtais ordinais, jo nuopelnais Lietuvos Respublikai,
visiems "trimituoti", kas ji tokia ir kas buvo jos Amžinybėn
išėjęs tėvelis...
Vytautas BAGDONAS
Raguvėlė, Anykščių rajonas
© 2001 "XXI amžius"
