XXI amžius

"Holokaustinis trintukas" prieš Lietuvos laisvės kovų istoriją

Pastaruoju metu Lietuvoje vyko keletas tarptautinio masto renginių, skirtų Lietuvos žydų kultūrai ir istorijai. Tai - Gaono metinės, tarptautinis litvakų kongresas, Lietuvos žydų genocido 60 metų sukakties minėjimas. Vilniuje žydus gelbėjusiam Japonijos diplomatui pagerbti pasodinta sakurų alėja. Lietuva savo buvusiems ir esamiems piliečiams žydams atidavė tinkamą pagarbą: nė viena tautinė mažuma Lietuvoje nepagerbta taip, kaip ši.
Oficialūs asmenys daug kalbėjo apie žydų tragediją Lietuvoje. Deja, iš šių kalbų paaiškėjo tam tikra priešprieša - kaltė dėl holokausto mėginama suversti Lietuvos laisvės kovotojams. Taip diskredituojama viena svarbiausių Lietuvos istorijos dalių. Per tautos didvyrių heroizmo istoriją braukiama "holokaustiniu trintuku": tai, kas buvo parašyta krauju, uoliai ištrinama neišmanymu ir demagogija.
Pavyzdžiui, Lietuvos ambasadoriaus specialiems pavedimams profesoriaus Alfonso Eidinto kalboje, pasakytoje Lietuvos Respublikos Seime, minint žydų genocido 60-ąsias metines, Lietuvos partizanai įrašyti į vieną eilutę su kriminaliniais nusikaltėliais. "Pogromams vykdyti jau rasti savanoriai iš sukilusių prieš sovietus lietuvių partizanų būrių narių, kerštautojų, antisemitų, pronacių ir apskritai nevaldomo kriminalinio gaivalo", - cituoja A.Eidintas. Maža to, peršama mintis, kad žydus šaudė kovotojai už Lietuvos laisvę: "Nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai....", - cituoja A.Eidintas.
Paprastai puikiai išmanantys Lietuvos žydų istoriją prelegentai prastai cituoja lietuvių tautos istorijos faktus. Jų pasisakymuose ryškūs sovietinės propagandos suformuoti mąstymo stereotipai, jie nesigėdi vartoti šios propagandos terminijos. Yra Lietuvos laisvės kovų dalyvių įsitikinusių, kad A.Eidintas citatas iš nacių ir sovietų KGB archyvų parinko tendencingai ir įžeidė tautos savigarbą bei idealistinio sukilimo prieš sovietų okupaciją atmintį.
A.Eidintas savo kalboje švaistosi sąvokomis "lietuvių identitetas", "istorinės atminties idealai". Reikia pripažinti, kad lietuvių tautos istorinės atminties idealai panašiems veikėjams yra nežinomi, nuvertinti ir nutylimi. Lietuvoje apie juos iš viso beveik nekalbama ir nerašoma.
Sekdamas kadenciją baigusio prezidento A.Brazausko pavyzdžiu, keistai šiais klausimais pasisako ir Lietuvos prezidentas V.Adamkus. Minint žydų genocido 60-ąsias metines Paneriuose, jis tvirtino, kad ilgus metus žydus žudžiusių asmenų kaltė buvo neįvardinta, o istorija - klastojama.
Negi V.Adamkui nežinoma, kad lietuvių tauta jau pirmomis holokausto dienomis smerkė žydšaudžius ir su jais nebendravo? Nacių pagalbininkų buvo aktyviai ieškoma sovietmečiu. Šimtai holokausto dalyvių buvo nuteisti 25 metams ir sušaudyti SSRS. Apie tai buvo viešai skelbiama. KGB žydšaudžių uoliai ieškojo. Stengėsi tai inkriminuoti beveik kiekvienam sukilėliui ar partizanui. Ir kažkodėl praėjusio amžiaus KGB diktuotos mados mėgstamos ir šiandien.
Gyvi holokausto liudininkai mena, kad kriminalinių nusikaltėlių tarp žydšaudžių būta daugiausia. Naciams užėmus Lietuvą iš kalėjimų buvo paleisti arba patys pabėgo ne tik politiniai kaliniai, bet ir kriminaliniai nusikaltėliai. Dabar Lietuvos kalėjimuose bausmes atlieka daugiau nei 1400 žmogžudžių. Tikėtina, kad ir tada tokių Lietuvoje buvo. Dar 1941-aisiais buvo aišku, kad žydus šaudė tik nusikaltėliai. Beginklių senelių, moterų ir vaikų žudynės niekuo nepateisinamos. Jų žudikai privalo stoti prieš teismą. Deja, aukščiausi šalies pareigūnai tokius žudikus vadina tautos atstovais. Niekur neteko girdėti, kad kriminaliniai nusikaltėliai atstovautų kokiai nors šaliai ar tautai. Panašiai mąstant ir O.bin Ladeno teroristų išpuolių kaltę galima būtų suversti Afganistanui ar visiems musulmonams.
"Holokaustiniu trintuku" per Lietuvos istorijos vertybes pasišvaistyta ir po litvakų kongreso, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė viešai pareiškė abejojanti, ar pasaulio žydai neužprotestuos Tuskulėnų memorialo laisvės kovų dalyviams. Neva bendrame kape, kur gulėjo sušaudytos sovietų aukos, tik 250 partizanų kaulai dūlėja. Ketinamo pripažinti šventuoju vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai iš Tuskulėnų perlaidoti, o tarp kitų neatpažintų gali būti ir žydšaudžių. O tai "rimta" priežastis kelti klausimą, ar išvis šis memorialas Lietuvos laisvės kovotojams turėtų būti statomas.
Antrasis pasaulinis karas ir prieš tai vykusios Ribentropo-Molotovo patvirtintos J.V.Stalino dalybos tiek lietuvių, tiek žydų tautoms lėmė daug kančių ir išgyvenimų. Buvo vykdomas ir lietuvių tautos genocidas, ir žydų holokaustas. Lietuvoje nužudyta apie 150 tūkst. žydų. Nuo sovietinės okupacijos nukentėjo 0,8 mln. lietuvių. Iš jų dalis nužudyta arba mirė lageriuose ir tremtyje. Kiek tiksliai būta lietuvių, ir kiek žydų aukų, niekas negali pasakyti. Dabar oficialiai tiek vieni, tiek kiti vadinami "nukentėję nuo okupacijų". Nepaisant to, eidintai, truskos ir kiti vis dar stengiasi paskleisti mitą, kad Lietuva - žydšaudžių kraštas. Dori žydai, išskyrus E.Zurofą, nuo šio mito stengiasi atsiriboti.
Pompastiški S.Vyzentalio centro atstovo E.Zurofo propagandiniai šou visiems jau apkarto. Ypač nepavykęs buvo paskutinis, kai Lietuvos generalinei prokuratūrai jis pateikė 97 žydų žudymu kaltinamų lietuvių sąrašą. Dalis įtariamųjų pasirodė besą gimę dar XIX amžiuje, vadinasi, jų jau nebėra gyvų, ir žmonių teisingumas jų nebepasieks. Viena yra siekti teisingumo. Visai kas kita - garsiai rėkti. Taip rėkti, kad net Šveicarijos bankų šarvuotos seifų durys atsivertų.
Lietuvoje E.Zurofas turėtų būti paskelbtas persona non grata kaip nesantaikos tarp lietuvių ir žydų kurstytojas. Jis atvirai įžeidinėja lietuvių tautą, o po kiekvieno jo apsilankymo Lietuvoje santykiai tarp lietuvių ir žydų paaštrėja.
E.Zurofo ketinimai yra žinomi. O ko siekia Lietuvos aukšti valdininkai, visuomenės veikėjai ir mokslininkai, kurdami šią istorinę priešpriešą, "holokausto trintuku" ištrindami Lietuvos laisvės kovotojų kraujo raidėmis įrašytas priesaikas Tėvynei? Kas tai, chroniškas Tėvynės meilės stygius? O gal nebesusivokiama, kas yra ta Tėvynė? Gal tai sovietmečio išsiilgusių pakalikų dejonės? Pataikavimas, konformizmas ar negalėjimas pažvelgti tiesai į akis? Gal turtinga ir įtakinga pasaulio žydų bendruomenė liaupsinama su paprastu išskaičiavimu, kad tai atsipirks? Yra nuomonių, kad tai mėginimas nuplauti savo artimųjų kolaboravimo sovietams dėmes.
Pusę amžiaus sovietinės propagandos maitinta tauta pagimdė nemaža mankurtų, sunkiai besuvokiančių tikras savo tautos vertybes. Kai svetimos tautos ar šalies interesai politikos ir visuomenės veikėjams vis dar svarbesni už pačių lietuvių, sunku kalbėti apie brandžią pilietinę visuomenę. Pirma reikia susitelkti, susivokti, kas esi, ir pamilti savo tautą. Tik tada imti riebią kalbą ir kopti į tribūną "tiesos" skelbti.

Azalija RUBECKYTĖ

Vilnius