XXI amžius

Bendruomenė ir Lietuva

Minint JAV LB penkiasdešimtmetį

"Mes norim tik namo", - visais balsais skardenom karo sugriautoje Vokietijoje, į kurią vienus rudasis okupantas prievarta buvo atsigabenęs, kitus iš naujo į tėvynę atslinkęs raudonasis siaubas buvo nubloškęs. Ir nieko daugiau. Atmintinai žinodami garsiosios JAV prezidento Franklino Delano Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos premjero Vinstono Čerčilio pasauliui paskelbtos Atlanto Chartos pagrindinį dėsnį, kad po karo visos okupacijos bus panaikintos ir buvusioms nepriklausomoms valstybėms teisės bus sugrąžintos, mes laukėme jų žadamos taikos konferencijos, kurioje šis principas turės būti įgyvendintas. Žinojom, raudonasis okupantas Lietuvoje siautė: suiminėjo, tardė, kankino, teisė, trėmė ir žudė pavergtus lietuvius ir kaip tam ypatingam terorui tauta desperatiškai priešinosi net atviru partizanų karu, ir klausėm Atlanto Chartos kūrėjų, kada bus įvykdyti tie jų iškilmingi pažadai, kuriais pasikliaudami Lietuvos miškuose žūsta patys narsiausi Lietuvos vaikai. Mūsų šauksmui didžiųjų ausys buvo kurčios. Net ir jie patys buvo kažkur užsisklendę, kad prie jų nė prieiti negalėjom. Mes likom tik beteisiai, bevalstybiai, betaučiai individai, specialiu dviejų raidžių "DP" (Displaced Persons, lietuviškai - išvietintieji asmenys) junginiu pažymėti, nė nežinodami, kurių malonei esame priskirti. Tvyrojo net raudonajam okupantui atidavimo baimė. "Jeigu jau taip norit grįžti, tai kodėl čia sėdit, jūsų Lietuva jau seniai išlaisvinta", - porino kažkokie didžiųjų paskirti nauji tarptautiniai mūsų globėjai, suburti į tų dviraidžių grąžinimo kilmės kraštuosna organizaciją. Ir buvo atvejų, kai taip buvo pasielgta, prievarta grąžinamiems net žudantis.
"Norim tik į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą!", - šaukėm, ir kaip apmaudu, kad tada mes nežinojom, jog jau prieš dvejus metus Teherane Lietuva, Jaltoje - Lenkija ir kitos buvusios nepriklausomos Rytų Europos valstybės tų pačių didžiųjų jau buvo tiesiog parduotos didžiausio pasaulio teroristo Stalino malonei. Nežinojom, kad jau tada mums durys į Lietuvą buvo tvirtai uždarytos. Tenai, kur tuo laiku net ir pėsčiomis būtume ėję.
Ir tada kilo naujas klausimas. Ko ieškoti, kur vykti, kaip gyventi, kai mūsų vertė pasauliui jau nieko daugiau, kaip tik raumenys? Bet svarbiausia - kas bus su mumis kaip lietuviais, kokia mūsų lietuviška ateitis? Ir tai buvo pats didžiausias mūsų rūpestis: jeigu tokia padėtis užsitęs, kas atsitiks su nuo kamieno nukirsta 65 tūkst. lietuvių tautos šaka. O šaka tada buvo žalia. Vieni iš jų, vyresnieji, šimtmečio sąvartoje lietuvius iš miego prikėlę, Lietuvos nepriklausomybę skelbę, dėl jos kovoję ir valstybę kūrę; jaunesnieji - jau nepriklausomos valstybės branda, joje išsimokslinusi, prieš abu okupantus pogrindyje ir atviru karu kovojusi, ir tik savo kraštui pasiryžusi dirbti. Ką gero dabar toji tautos atplaiša, kultūros, politikos, mokslo, intelekto vertybėmis apsišarvojusi, galės savo valstybei duoti, o ir ji pati - liks tokia, kokia yra, ar žus svetimų vandenų platybėse? Ką ir kaip reikia daryti, kad taip neatsitiktų? Ar tokioje padėtyje ką nors reikia daryti, kad taip neatsitiktų? Ar tokioje padėtyje ką nors ir galima padaryti? Vokietijoje, greito grįžimo nuotaikų skatinami ir norėdami grįžti tokie patys, kokie buvome išguiti, nors ir labai vargingomis sąlygomis, pusalkaniai ir apiplyšę, karo griuvėsiuose buvome susikūrę visgi dar savitą lietuvišką aplinką ir puoselėjome tuos pačius tikslus kaip ir Lietuvoje. Susiorganizavome apskričių ir valsčių pavyzdžiu, nusipynėme lietuviško švietimo, kultūrinės, politinės veiklos tinklą ir jame visą tą laikotarpį, apie šešerius metus, čia atsiradusią tautos dalį laikėme. Per tą laiką nepraradome nė vieno lietuvio, nes dar taip arti buvo Lietuva, su ja bent dvasia siejo didžiųjų apleistas ir praktiškai išduotas ir dėl to beviltišku tapęs partizanų karas ir kartu su juo - mūsų kančia. Bet fizinio gyvenimo būtinybė tą dvasinį - tautinį gyvenimą negailestingai ardė ir tolino nuo okupanto kryžiuojamos Lietuvos. Mums reikėjo ruoštis šuoliui net už vandenynų.
Mus žadančius priimti kraštus mažai pažinojom. Geriausiai iš jų - Ameriką, nes joje jau buvo įsikūrę daugiau kaip pusė milijono anksčiau į ją atvykusių ir antras, trečias kartas išsiauginusių lietuvių. Čia dauguma mūsų ir ketino vykti. Su JAV lietuviais susižinoję, radome ir prošvaisčių, ypač buitiniam gyvenimui kurti, tačiau pamatėme ir skaudulių. Lietuviška buvo tik iš Lietuvos atvykusiųjų karta. Antroji - buvo beveik, o trečioji - jau ir visiškai nutautusi. Tiesa, lietuviška veikla čia vyko, lietuviai gyveno telkiniuose, susispietę apie katalikų parapijas. Šalia jų glaudėsi ir mažiau bažnytiniai, ir visi jie sakėsi dirbą lietuvybei išlaikyti, tačiau visuomenė buvo suskilusi gal į du tūkstančius organizacijų, kiekviena jų triūsė savo kieme specifiniais tikslais, ir tai tik to kiemo vidury, o jo pakraščiais lietuvybė plaukė pasroviui į didįjį tautų tirpinimo katilą. Jai saugoti - ne tik sienos, ne tik tvoros, bet nemenkai nubrėžtos ribos. Lietuvybė gyva buvo tik savaime, beveik tik buitinio gyvenimo patogumui ir baigėsi su trečia karta. Už jos lietuviai - jau tik statistika. O tokiais keliais nukeliauti mes nenorėjom. Bet ar buvo koks nors kitas kelias, kuris mūsų gyvenimą lietuviškumo atžvilgiu galėtų kita linkme pasukti? Ir jo pradėjome dairytis.
Lietuvos istorija, o paskiausias nepriklausomybės laikotarpis tiesiog pirštu į akį dūrė, kad prigimtoji žmonių bendruomenė - tauta, išsiugdžiusi savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas, gyvenimo būdą, net ir charakterį, visa tai paveikiai vystyti, tobulinti, tomis vertybėmis naudotis ir džiaugtis gali tik susibūrusi į tam tikrus apibrėžtus rėmus turinčią organizaciją, civilizuotame pasaulyje suprantamą valstybę. Bet taip pat žinojom, kad tokiai valstybei kurti reikia ir sąlygų, ir pagrindinė iš jų - griežtai apibrėžtas žemės plotas, kuriame prigimtoji bendruomenė turi gyventi. O mes tos žemės neturėjom ir net rasti negalėjom. Geografas profesorius Pakštas puoselėjo mintį visa Vokietijoje sutelkta mase išsikelti į Afriką, į jau ir Ariogala pavadintą Angolą, tačiau šios svajonės greitai buvo atsisakyta.
Ir tada kilo visiškai nauja mintis. Ar negalima būtų sukurti ką nors panašaus į valstybę, be tos pagrindinės būtinybės - apibrėžto žemės ploto, be bendros gyvenvietės, be valstybės ribų? Bet kuo tada remtis? Valstybei sukurti reikia žmonių ir žemės, mūsų atveju - tautos ir žemės, o mes teturėjome tik nedidelę tautos dalį ir nė trupučio žemės. Daug buvo galvota, svarstyta, ginčytasi, rašyta, nutarta, vėl persvarstyta ir pagaliau padaryta. Patvirtinus neabejotiną faktą, kad iki to laikotarpio už Lietuvos ribų po pasaulį pasklidę lietuviai, pasiskirstę į daugybę organizacijų, kad ir labai stengdamiesi, tautybės ilgai išlaikyti negalėjo ir akivaizdžiai nutauto, prieita prie išvados, kad reikia rasti pagrindą ir būdą juos visus sutelkti į vieną organizaciją, kuri, nepaisant religinių, ideologinių, pasaulėžiūrinių ir kitokių skirtumų, būtų visiems bendra ir turėtų vieną bendrą tikslą. Ir tuojau pastebėjom, kad tą bendratį rasti nebuvo sunku, nes ji buvo tik viena - ji buvo lietuvių tauta. Nors ir ilgiau buvo sustota prie tautos sąvokos, tačiau problema irgi nesunkiai buvo išspręsta: lietuviu, lietuvių tautos nariu tampama arba prigimtimi, arba apsisprendimu. Šis principas išsprendė ir mišrių šeimų bei kartų klausimą. Kilus abejonėms dėl lietuvių tapatybės nusistatymo, lemia paties asmens apsisprendimas.
Po to reikėjo išryškinti tikslą: kodėl visiems lietuviams reikia burtis į kažkokią vieną bendrą jungtį? Atsakymas - irgi tik vienas: todėl, kad yra ir bendras tikslas. Iš tikrųjų net du. Vienas - laikinas, kuris dabar jau atpuola: padėti Lietuvai išsikovoti laisvę ir atkurti nepriklausomą valstybę, o kitas - nuolatinis: tarp už Lietuvos ribų po pasaulį pasklidusių lietuvių išlaikyti lietuvybę. Tokia tikslo formuluotė - "padėti Lietuvai" - buvo dėl to, kad ne užsienio lietuviai, bet lietuvių tauta savo žemėje buvo pagrindinis kovos dėl Lietuvos laisvės veiksnys, ir ginklu, ir kitomis priemonėmis tiesiogiai su priešu kovojantis. O lietuvybės samprata buvo suvokiama taip: lietuvių kalba, kultūra, papročiai, tradicijos, lietuvių tautos savimonė - tautos atžvilgiu, ir laisva, nepriklausoma, demokratiška, teisinė Lietuva - valstybės atžvilgiu. Lietuvybei puoselėti priemonės - lietuviška šeima, lietuviška mokykla, jaunimo organizacija, lietuviška kultūra bei sąlygos jai kurti ir naudotis, lietuviškas spausdintas ir kitaip skleidžiamas žodis.
Tad tuo bendru lietuvių tautos pagrindu ir tokiais visiems bendrais tikslais buvo rašoma Lietuvių Charta ir telkiama visų užsienio lietuvių jungtis. Taigi pagrindas ir tikslai tokie patys kaip ir valstybės, mūsų atžvilgiu - tautinės valstybės tikslai.
Po to buvo sprendžiamas ir daug prieštaringų nuomonių sukėlęs telkinio narystės klausimas, ypač nario įpareigojimas tam tikram uždaviniui, nors iš tikrųjų jam aptarti sunkumų neturėjo būti. Telkiniui turėjo priklausyti visi lietuviai, ir klausimas liko tik toks: ar narys bus aktyvus, tai yra atliks tam tikrus įpareigojimus, ar nieko nedarys. Tačiau tuoj prieita prie išvados, kad įpareigojimo būti negali. Gali būti tik savanoriškas įsipareigojimas.
Kilo klausimas ir dėl telkinio vardo. Jo parinkimas irgi rutuliojosi pagal pobūdžio ir tikslų logiką: bendras pagrindas, bendri tikslai ir bendras jų siekimas savaime siūlė jungtį pavadinti bendruomene, o kai telkinį sudaro tik lietuviai, tada jis tampa Lietuvių bendruomenė. Kadangi kraštuose, į kuriuos lietuviai (DP) išvyko, organizacijas kuriant reikėjo derintis prie tų kraštų įstatymų, bendruomenės kūrėjai dėl organizacinio lankstumo nutarė kiekviename krašte steigti po savarankišką padalinį ir vadinti jį to krašto bendruomene, pavyzdžiui, Australijos lietuvių bendruomenė, Kanados lietuvių bendruomenė, JAV lietuvių bendruomenė, ir visas jas jungti į bendrą telkinį - Pasaulio lietuvių bendruomenę pagal sutartus techniškus organizacinius dėsnius. Taip atskirų kraštų lietuvių bendruomenės buvo sujungtos į vieną bendrą telkinį, vadinamą Pasaulio lietuvių bendruomene, kuri oficialiai gimė 1958 m. rugpjūčio 28 - rugsėjo 1 dienomis Niujorke sušauktame Pasaulio lietuvių bendruomenės seime, į kurį buvo susirinkę penkių Pietų Amerikos, Australijos, Naujosios Zelandijos, JAV, Kanados, septynių Europos kraštų bendruomenių rinkti atstovai. Tuo seimu visų lietuvių telkinys jau buvo įdėtas į aiškius organizacinius rėmus, paruoštas ir priimtas tuos rėmus aptariantis pagrindinis dokumentas, pavadintas Pasaulio lietuvių bendruomenės konstitucija, paruošta organizacinė sąranga, taisyklės jai tvarkyti ir tarpusavio bendradarbiavimo normos, remiantis tik demokratiškais principais. Sąranga buvo beveik visiškas valstybės atitikmuo. Vyriausioji PLB vadovybė - demokratiškai išrinktų kraštų bendruomenių atstovų seimas, susirenkantis kas penkeri (dabar jau kas treji) metai, renkantis PLB valdybą, Kontrolės komisiją ir Garbės teismą. Pasaulio lietuvių bendruomenės šeimos narės - kraštų bendruomenės, lyg JAV valstijos, kurių padaliniai - jau lyg ir Lietuvos administracinis pasiskirstymas: apygardos (Lietuvos apskritys) - JAV lietuvių bendruomenėje jų yra devynios, apylinkės - Lietuvos valsčiai (dabar rajonai) - JAV LB jų yra 64. Nariai - kaip valstybės ribose gyvenantys piliečiai, taip užsienyje gyvenantieji visi lietuviai. Skirtumas tik toks, kad piliečių pareigų atlikimą "prižiūri" jėga - tarkim, policija paremtas įstatymas, o bendruomenės - tik savanoriškas solidarumas. Valstybėje pilietis privalo mokėti mokesčius, o bendruomenėje tokio nario mokesčio nėra - yra tik savanoriškas, įstatais numatytas solidarumo įnašas. Savanoriška, tik bendruomeniniu solidarumu paremta yra ir visa kita veikla. Valstybės pilietį įpareigoja įstatymas, ir už jo nesilaikymą piliečiui taikoma sankcija. Bendruomenės narį - tik jo savanoriškas solidarumas, laisva valia, ir už jo nesilaikymą nebaudžia niekas. Tai pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos valstybės savoje teritorijoje ir Lietuvių bendruomenės "valstybės" už šios teritorijos ribų. Lietuvoje gyvenantis lietuvis yra ir Lietuvos tautietis, ir jo valstybės pilietis; Amerikoje lietuvis yra JAV pilietis, JAV lietuvių bendruomenėje jis - lietuvis tautietis.
Taip įsisąmoninta ir taip kurta Pasaulio lietuvių bendruomenė, kurios šeimos gausiausia, turtingiausia ir veikliausia narė - JAV lietuvių bendruomenė, šiemet švenčianti 50 metų veiklos sukaktį, ir sudarė pagrindą bendram lietuviškam darbui. Šis pagrindas, darbo eiga ir kai kurie to darbo rezultatai trumpai aprašyti šių eilučių autoriaus 176 puslapių knygoje "Lietuvai ir lietuvybei". Jeigu turėsite noro ją įsigyti, laiko bei kantrybės ją perskaityti, visos tos čia minėtos mano pastabos išryškės ir atsakys į keletą iki šiol dar nenagrinėtų arba primirštų bei anksčiau neatsakytų klausimų, ypač Lietuvoje gyvenantiems lietuviams. Porą tų klausimų noriu ypatingai pabrėžti.
Pirmasis. Bendruomenė nebuvo kuriama kaip dar viena organizacija tarp organizacijų, partija tarp partijų, grupė tarp grupių, ideologija tarp ideologijų. Ji tokia ir nėra. Ji yra Lietuvos valstybės atspindys užsienyje, tiksliau - užsienio lietuvių valstybė be teritorijos ir be kitų valstybinės veiklos būtinybių, bet ta pati Lietuva.
Antrasis. Vienas iš buvusių bendruomenės tikslų - lietuvybės išlaikymas - lieka ir visada liks jos veiklos pagrindas. O lietuvybės išlaikymas yra ir savo tautos išlaikymas. Tad bendruomenė yra tauta, lietuvių tauta, ir jos "valstybė" yra tautinė valstybė, ir iš savo narystės dokumento tautinės priklausomybės įrašo ji niekada nebrauks. Ir jos vardu aš šiandien klausiu, kodėl Lietuva, dėl kurios mes čia taip daug sielojamės ir dirbam, kodėl Tu iš Lietuvos paso lietuvio tautybę brauki? Ar tau nebereikia tautos? O mums, Amerikoje gyvenantiems lietuviams, besidžiaugiantiems laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybe, taip pat rūpi džiaugtis ir lietuvių tauta, nes mes esame jos dalis. Be tautos, mes - tik šio krašto piliečiai, ir nieko daugiau. Mes skrupulingai saugojom tautą 50 metų, mes norim ją taip pat saugoti, tausoti, mylėti, tam pačiam tikslui dirbti ir ateinančių kartų prašom tą darbą tęsti. Ar Tu, Lietuva, prie to darbo nenori prisidėti?
Ką bendruomenė iki šiol padarė, ką sukūrė ir ką palieka, žinom ir matom. Ko per penkiasdešimtmečio slenkstį žengdama toliau ji nori, siekia ir prašo, geriausiai pasakė lietuviškai išaugintos, subrandintos ir lietuvių tautai atiduodamos šeimos tėvas Juozas Polikaitis, lietuvišką šeimą sukūrusiam savo sūnui Audriui ir naujai dukrai Aldai per sutuoktuves: "Mes linkime, kad jūsų šeimyninio gyvenimo dienos būtų saulėtos, darnios ir pilnos laimės. Tačiau norime įspėti, kad kartais saulėtų dienų ramybę sudrumsčia mažesnės ar didesnės gyvenimo audros. Bet jeigu jūsų šeimoje bus vieta Dievui, jokios audros jūsų šeimos židinio neužgesins. Įsileiskite Dievą į savo širdis ir į savo namus. Dalinkitės su Juo savo džiaugsmais, rūpesčiais, skausmais ir visu savo gyvenimu. Jeigu jūs neapleisite Dievo - Dievas neapleis jūsų.
Nepamirškite, kad jūs, JAV Lietuvių bendruomenės nariai, esate lietuvių tautos vaikai. Jūsų tėvai dėjo visas pastangas, kad jūs pamiltumėte lietuvių kalbą, jos kultūrą, papročius, dainas, šokius ir visa, kas lietuviui yra brangiausia. Mes viliamės, kad jūsų šeimoje vyraus lietuvių kalba, kad jūs domėsitės ir remsite Lietuvos kultūrą, kad nepamiršite jos papročių ir nepagailėsite meilės savo tautai. Raginame neužsidaryti savo šeimoje, bet ir toliau būti aktyviais lietuvių visuomenės nariais. Būkite aktyvūs savose ideologinėse organizacijose, ansambliuose, ir bendrai lietuviškame gyvenime. Lietuvai ir lietuvių išeivijai jūs esate labai reikalingi. Tad ir toliau skatiname jus rūpintis Lietuvos ir išeivijos lietuvių gerove". Lai Dievas laimina jus per visą gyvenimą. Padėk ir Tu, Lietuva!

Bronius NAINYS

Čikaga, JAV