Ąžuolai žaliuos ten, prie "Dainavos"
Visą savaitę, kaip kasmet, taip
ir šiemet, jau 45-ą kartą suvažiavo keliasdešimt Lietuvos fronto
bičiulių, šiemet švenčiančių savo fronto 60-ąsias metines. Jie
visi renkasi prie jaukaus Spyglio ežero, tyvuliuojančio Mičigano
valstijoje, netoli Mančesterio. Ten glaudžiasi keli ąžuolų, pušų,
eglių, tujų ir kitų medžių guotų apsupti pastatai, tarp kurių
plevėsuoja ne tik Amerikos, bet ir Lietuvos trispalvė. Čionai
tarp žilagalvių frontininkų sutikau ir judrų čikagietį gydytoją
Petrą Kisielių, jau daugelį metų aktyviai dirbantį lietuviškoje
veikloje. Jis sutiko atsakyti į kelis XXI amžiaus klausimus.
Kokia proga atsidūrėte "Dainavoje"?
Tai kasmetinis Lietuvių fronto bičiulių
(LFB) sąjūdžio susibūrimas, trunkantis visą savaitę "Dainavos"
stovyklavietėje. Būdamas LFB nariu nuo pat šio sąjūdžio pradžios,
jaučiu pareigą ir malonumą į čia atvažiuoti. Stovyklavimas - ne
vien tik malonumas. Čia išklausome nemaža aktualių paskaitų, rengiame
organizacinius posėdžius, pokalbius, diskusijas, priimame tolimesnius
sąjūdžio veiklos nutarimus.
Kokie buvo jūsų artimiausi ir
įžymiausi Marijonų gimnazijos Marijampolėje, kurią baigėte 1937
metais, bendramoksliai?
Gimnaziją baigėme 18 absolventų.
Iš jų - kun. dr. Viktoras Rimšelis, labai gabus mokinys, marijonų
generolas Romoje, ilgalaikis provincijolas Amerikoje, "Draugo"
dienraščio vyriausiasis redaktorius, nemaža metų - jo tvarkytojas,
moksleivių ateitininkų dvasios vadas, aštuonias užsienio kalbas
mokąs, skaitytojų mėgiamas žurnalistas; kun. Pranas Garšva - buvęs
Argentinos lietuvių laikraščio "Laikas" redaktorius,
dienraščio "Draugas" ilgametis vyriausiasis redaktorius,
daugybės straipsnių, vedamųjų autorius, skautų organizacijos,
išeivijos skautų dvasios vadas, skautinininkas, LAV LB tarybos
narys ir kt. Šią gimnaziją tada baigė kun. Pranas Račiūnas, okupuotos
Lietuvos kalinys, tremtinys, pogrindžio spaudos organizatorius
ir bendradarbis, pogrindžio seminarijos dėstytojas ir vadovas,
aktyvus Lietuvos Sąjūdžio pradinininkas ir veiklus dalyvis, pogrindinių
moterų vienuolijų, Lietuvos marijonų vyresnysis; poeto Prano Vaičaičio
sūnėnas, gabus vyras, okupacijos metais už pogrindinę ateitininkų
veiklą sunkiųjų darbų kalėjimuose Sibire kalintas inžinierius
Juozas Vaičaitis, su kuriuo kartu traukėmės į Vakarus, tik mudu
išskyrė rusų tankai; universiteto dėstytojas, daug padėjęs iš
Sibiro grįžusiam savo bendraklasiui Juozui Vaičaičiui, inžinierius
Jonas Kučinskas; veterinarijos daktaras, studentų pirmininkas,
vėliau - veterinarijos dėstytojas Antanas Vaičiulis; gydytojas,
lituanistas, baigęs meno mokyklą menininkas, rašytojas dr. Albinas
Šmulkštys, kuris aštuntoje klasėje ant žąsies kiaušinio išskutinėjo
"Iliados" ir "Odisėjos" fragmentus, mat gimnazijoje
drauge šešerius metus mokėmės graikų kalbą. Iš mano 18 asmenų
klasės - trys kunigai, keturi gydytojai, vienas veterinarijos
gydytojas, trys inžinieriai, vienas miškininkas, kiti - valdininkai.
Mes, bendraklasiai, buvome sudarę "geležinę devyniukę",
o vėliau - "deimantinį" penketuką, liudijantį didelę
bičiulystę ir artimumą.
Kaip sekėsi studijuoti mediciną
Vytauto Didžiojo universitete? Kokie iš tų laikų įžymesni ir įsimintini
bičiuliai?
Tomis dienomis dainavome: "Medicina
- mokslas kietas, čia svajonėms maža vietos..." Išties reikėjo
daug sėdėti ir dirbti, ypač pirmaisiais dvejais metais. Jau pirmąją
studijų dieną anatomas prof. J.Žilinskas Medicinos fakulteto rūmų
rūsyje prie formaline mirkstančių keliolikos žmonių lavonų mums
pasakė: "Ko jūs atėjote į mediciną? Čia reikia labai gabių
ir darbščių studentų, ne tokių kaip jūs. Dar ne vėlu - eikite
į teisę ar studijuokite humanitarinius mokslus". Kitą dieną
dvi studentės nepasirodė.
Apskritai mokslas sekėsi. Nors pirmuosiuose dvejuose kursuose
kai kurie studentai kažkur dingdavo, sakysime, man tarp pirmojo
ir antrojo kurso įsiterpė aspirantų karo mokykla. Baigus antrąjį
kursą, Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Gatvėse ir universitete
pranyko studentiškos įvairiaspalvės korporacijų kepuraitės, dingo
linksmi jaunimo susibūrimai, tradiciniai studentiški pobūviai.
Iš medicinos studijų laikų ypač atmintinas mano bendrakursis Bronius
Stasiukaitis, gabus, judrus, išprusęs panevėžietis. Jis įdomiai
kalbėdavo, daug skaitydavo, buvo vienas iš antinacinių studentų
ateitininkų vadų, kalintas už priešvokišką veiklą. Kai jam buvo
leista pasirinkti - Štuthofo koncentracijos lagerį ar būti Rytuose
kovojančių lietuvių batalionų gydytoju, jis pasirinko fronto liniją
ir, 1944 metais traukiantis vokiečių kariuomenei, žuvo per amerikiečių
aviacijos bombardavimą prie Štetino, Šiaurės Vokietijoje. Kadangi
kaip ateitininkas dirbau antikomunistiniame pogrindyje, kalėjimo
ir tardymų 1940 metais Kauno saugumo rūmuose prisiėjo paragauti
ir man. Antinaciniame pogrindyje artimiau susipažinau ir bendradarbiavau
su studentu Pilypu Žukausku-Naručiu, Technikos fakulteto ateitininkų
atstovu, artimu B.Stasiukaičio, ateitininkų vadovo, bičiuliu.
Kokie įspūdingiausi jūsų prisiminimai
iš Tiubingeno universiteto?
Baigęs Kaune Medicinos fakultetą,
buvau paskirtas Vidaus ligų katedros asistentu Vilniaus universitete.
Tačiau po keturių mėnesių prisiėjo trauktis į Vakarus, kur atsidūriau
Tiubingene, Pietų Vokietijoje. Po keturių dienų net pats nustebau,
kad tapau Tiubingeno universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų
katedros asistentu. Neilgai truko, kol svetimame krašte pripratau
prie naujų darbo sąlygų. Vokiečių kalbos gimnazijoje buvau mokęsis
aštuonerius metus, vokiškas knygas skaičiau studijuodamas anatomiją
Medicinos fakultete, o būdamas asistentu pradėjau rašyti disertaciją.
Ligoninėje buvau vertinamas lygiai kaip vokiečių gydytojai, nes
jokios kalbos kliūtys man netrukdė bendrauti. Daug receptų parašydavau
lietuviams, studentams, net kartais jiems padėdavau išlaikyti
egzaminus. Į Tiubingeną anuomet suplaukė nemažai studijuojančio
lietuvių jaunimo - jų buvo apie 300. Dalis jų ėmė rimtai studijuoti
universitete, kur pasitaikė ir medikų.
Greta studijų virė ir kultūrinis gyvenimas: įsteigtas Lietuvos
konsulatas, atkūrėmė ateitininkų veiklą, suorganizavome Lietuvių
tremtinių draugiją, 1951 metais įkurtos būsimosios Lietuvių bendruomenės
prototipą. Kadangi tuomet rašiau disertacinį darbą, studiozų buvau
laikomas studentu. Vasaros sekmadienių popietėmis mūsų būrelio
lietuviškos dainos skardėjo Nekaro upės stačiuose šlaituose. Už
gražias dainas vokiečiai mus vaišindavo sodų gėrybėmis, o pavalgyti
duodavo organizacija, vadinama UNRA.
Kur, kuo ir kada pradėjote dirbti
Amerikoje? Kokie pirmieji darbo įspūdžiai?
Kaip ir daugelis kitų Vokietijoje
atsidūrusių lietuvių, 1949 metų pabaigoje išvažiavau į Ameriką,
kur turėjau daug giminių, nes mano tėvo keturios seserys ir trys
broliai XX a. pradžioje buvo į ten emigravę. Iš jų vienas dėdė
jau buvo grįžęs į Lietuvą. Perplaukęs Atlantą, susitikau su 21
pusbroliu ir pussesere. Pirmiausia man rūpėjo atlikti vienerių
metų medicininę praktiką. Angliškai nemokėjau, bet su medicina
jau buvau susipažinęs tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, todėl
jaučiausi neblogai. Šiek tiek mokėjau angliškai skaityti ir rašyti.
Kadangi mokėjau vokiečių kalbą, o lotynų kalbos gimnazijoje mokiausi
aštuonerius, prancūziškai - trejus metus, todėl šios trys kalbos
palengvino išmokti ir angliškai. Po vienerių metų praktikos pradėjau
dirbti didelio fabriko ambulatorijoje gydytoju ir rengtis egzaminams,
kuriuos išlaikiau 1952 metais. Tučtuojau pradėjau medicinos praktiką
kabinete ir ligoninėje. Ligonių netrūko, o po metų jų atsirado
net per daug. Jiems eilėje kartais reikėdavo palaukti net šešias
valandas.
Bet iki tol dar buvo pirmoji bolševikų
ir nacių okupacija. Kaip ir kur praleidote1941-1945
metus?
1941-1943 metais baigiau studijas.
1941 metų birželio mėnesio viduryje prasidėjo trėmimai į Sibirą,
todėl, skubotai apleidęs Kauną, grįžau tėviškėn, kur su namiškiais
ir kai kuriais kaimynais slapstėmės netoliese plytinčiose paliose.
Prasidėjus karui ir sukilimui, susidūriau su priešakiniais žvalgybiniais
vokiečių daliniais ir vos nebuvau sušaudytas. Mano tėviškės apylinkėse
susiorganizavęs sukilėlių būrys po kelių dienų be jokio triukšmo
išsiskirstė.
1944 metų pradžioje pradėjau dirbti Vilniaus Raudonojo Kryžiaus
ligoninėje Vidaus ligų katedros asistentu, bet liepos pradžioje
teko Vilnių apleisti ir trauktis į Vakarus. Tada rusų kariuomenė
jau buvo pasiekusi Minską. Vokietijos sieną peržengiau liepos
antroje pusėje. Su bendraklasių būreliu pasiekėme Tiubingeną.
Kun. V.Rimšelis ir kun. P.Garšva prieš tai jau buvo jame studijavę,
ten ir sulaukiau karo pabaigos.
Kas sieja jus ir šių dienų ateitininkus?
Kokia jūsų veikla?
Ateitininkas esu nuo pat gimnazijos
mokslo pradžios - 1930 metų. Netrukus, kai tik įstojau gimnazijon,
moksleivių ateitininkų veikla buvo sustabdyta, organizacija tuometinės
tautininkų valdžios buvo uždaryta. Dirbti pogrindinį darbą buvo
įdomu ne tik valdant tautininkams, bet ir sovietinės bei vokiečių
okupacijų metais. Tokio darbo patirtis nemaža. Bolševikmečiu veikėme
penketukais, vokietmečiu turėjome valdybas, kurių buvau narys,
leidome ir platinome pogrindžio spaudą. Vokietijoje buvau išrinktas
studentų ateitininkų valdybos pirmininku, "Gajos" korporacijos
vicepirmininku ir pirmininku, Amerikoje priklausiau Ateitininkų
federacijos tarybai, o 1973 metais tapau šios federacijos vadu,
kuriuo buvau iki 1979 metų. Jau keliolika metų esu Ateitininkų
šalpos fondo valdybos pirmininkas. Cicero lietuvių kolonijoje,
kur buvo daugiau nei 100 narių, daugiau nei dešimt metų globojau
ne tik ateitininkų kuopą, bet ir ypač rėmiau moksleivių krepšinio
klubą "Ateitis".
Kaip tapote skautu?
Lietuvoje skautų organizacija nepasižymėjo
religingumu. Ateitininkai ir skautai gerokai nesutarė. Vokietijoje
kai kurie ateitininkai sumanė įstoti į skautų organizaciją ir
ją mėginti labiau pasukti į dešinę. Nesunkiai per trejus metus
tapau skautų vyčiu ir jau turėjau paskautininkio laipsnį.
Tiek stovykloje, tiek ir kitur
mėgstate daug dainuoti. Kokiuose ir kur dalyvavote choruose?
"Daina vargus blaško" -
tokia buvo gimnazijos baigiamųjų lietuvių kalbos egzaminų (mokytojas
buvo Vincas Ramonas) tema. Meilė dainai - įgimta. Dirbdama ūkio
darbus, nešdama iš šaltinių vandenį, mano mama dainuodavo ir mokėjo
daug senovinių dainų. Pradėjau dainuoti jau pradžios mokykloje,
paskui Kaune, ateitininkų studentų, Tiubingeno lietuvių choruose.
O kiek vestuvių, sukaktuvių, stovyklų, šeimos švenčių, kuriose
tekdavo dalyvauti ir tęsti lietuviškos dainos tradicijas...
Kas jus sieja su "Į laisvę"
žurnalu ir "Į laisvę" fondu?
"Į laisvę" žurnalas yra
Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio dalis. Jį redagavo įžymūs mūsų
sąjūdžio redaktoriai. "Į laisvę" fondas gimė LFB valdybos
posėdžiuose, mūsų namo rūsyje. Niekados nestovėjau šalia pradininkų,
o buvau tarp jų.
Kokiomis progomis ir ką esate
daugiausia šelpęs, kam padėjęs?
Lietuviška ir religinė išeivijos
veikla remiasi lietuvių aukomis jau 50 metų. Įvairius didesnius
sumanymus tenka remti stambesnėmis sumomis kasmet. Stambiomis
aukomis sukūrėme Lietuvių fondą, dabar jau labai įžymų visos lietuviškos
veiklos rėmėją. Šitaip įkurta ir Dainavos stovykla, Ateitininkų
namai Lemonte (650 tūkst. dolerių suaukojo dešimt šeimų), Ilinojaus
universitete įkurta Lietuvių kalbos katedra. Šiuos projektus irgi
reikėjo ne tik remti didesnėmis aukomis, bet ir viską organizuoti.
Per visą 55 metų medicininės praktikos darbą turėjau daug neapmokamų
ligonių. Nesu pinigų paėmęs nė iš vieno paskutinės išeivijos bangos
lietuvio. Savo kartotekoje tokių turėjau apie pusantro tūkstančio.
Kai kurie iš tokių ligonių į mano kabinetą atėjo net 25 kartus,
kiti - 15, treti - 10 kartų. Argi gali imti pinigus iš žmogaus,
atvažiavusio į čia šiek tiek užsidirbti? Manyčiau, kad mano santykiai
su paskutiniosios, trečiosios bangos atvykėliais iš Lietuvos yra
geri. Džiaugiuosi, kad turėjau progą jiems pagelbėti ne tik per
paskutinius devynerius metus, kol dirbau kabinete, bet ir per
visą kitą laiką, kai tik kas nors pasirodydavo iš Lietuvos.
Ką veikėte šiemet nuvykęs į Lietuvą?
Pirmiausia aplankiau artimiausius
gimines. Penkias dienas išbuvau "Į laisvę" fondo stovykloje.
Dvi dienas dalyvavau Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkų
suvažiavime Suvalkuose (Lenkija) - atstovavau JAV lietuvių bendruomenės
pirmininkui Algimantui Gečiui, aplankiau du savo gimnazijos bendraklasius,
dalyvavau dr.Juozo ir Aleksandros Kazickų 60 metų vedybų sukakties
šventėje - bažnyčioje ir vaišėse - įkurtuvėse, vykusiose atnaujintame
name Vilniuje; susitikau su keliais krikščioniškosios demokratijos
vadais.
Iš kur kilusi jūsų žmona ir ką
ji veikia? Ko jai linkite?
Mano žmona - Stefa Elvikytė - yra
kilusi iš Žemaitijos. Gimnaziją ji lankė Tauragėje, o baigė Hanau,
Vokietijoje. Paskui studijavo kalbas Frankfurto universitete,
Vokietijoje. Ji - svarbiausia namų ūkio vedėja ir vaikų auklėtoja,
niekuomet neišleidusi mūsų vaikų iš akių, kiekvieną akimirką žinojo,
kur jie yra ir ką veikia. Jai linkiu ilgiau pamiegoti, pailsėti
ir mažiau rūpintis mūsų vaikais ir vaikaičiais.
Kur kiti jūsų šeimos nariai? Kaip
jie gyvena ir ką veikia?
Dukra Jolita Narutienė studijavo
ir baigė ekonomiką, prekybą Northwersterno universitete Čikagoje.
Tenai ji gavo daktaro laipsnį, dėstė prekybą Mičigano, Ilinojaus
ir Northwesterno universitetuose. Ji - ne tik aktyvi ateitininkė
nuo pradžios mokyklos, bet ir veikli Pasaulio lietuvių Jaunimo
sąjungos narė, buvusi valdybose, lankė lituanistinę mokyklą. Nors
gimusi Amerikoje, bet gerai kalba ir rašo lietuviškai. Lietuvoje
buvusi dukart sovietmečiu. Jolita turi sūnų, kuris irgi gerai
kalba ir rašo lietuviškai.
Sūnus Petras Vytenis yra baigęs Čikagoje, Northwesterno universitete,
mediciną, ten pat įgijęs urologo specialybę ir istorijos mokslų
bakalaurą. Tuojau po studijų yra dirbęs misijų ligoninėse Afrikoje,
Kenijoje. Jis - aktyvus ateitininkas, vadovavęs kursams Lietuvoje,
Eišiškėse, ir išeivijos lietuviams, Ateitininkų tarybos ir Jaunimo
sąjungos narys, pirmininkavęs įvairiuose kongresuose; lankęs šeštadienio
lituanistinę mokyklą, gerai kalbąs ir rašąs lietuviškai, nors
gimęs Amerikoje, turi penkis vaikus, kurie irgi gerai kalba lietuviškai.
Petras Lietuvoje viešėjo aštuonis kartus, lankė Vilniuje lietuvių
kalbos kursus dar sovietiniais metais. Nors 1989 metais turėjo
vizą į Lietuvą, bet iš Maskvos grąžintas į Frankfurtą.
Kokią norėtumėte matyti Lietuvą
po dešimties metų ir ką jos gyventojams, taip pat visiems pasaulyje
išsiblaškiusiems lietuviams galėtumėte pasakyti?
Lietuvą norėčiau pamatyti ekonomiškai
sustiprėjusią. Norėčiau, kad svetur gyveną lietuviai nepaliktų
apie save blogos nuomonės, prasto vardo, o būtų garbingos mūsų
praeities, geriausių tradicijų atstovai ir liudininkai, verti
mūsų istorijos palikuonys. Norėčiau, kad lietuvio moralė, išsiveržusi
iš komunizmo voratinklių, skaidriai sužydėtų, kad dingtų neviltis
ir liūdesys. Lietuva ir išeivija! Išvien godokime šviesią valstybės
ateitį ir viltį, visi vieningai kurkime jos šviesų rytojų!
Nuoširdžiai dėkojame už įdomius
atsakymus. Telydi dangus jūsų, šeimos ir visų lietuvių žingsnius,
darbus, kelius ir žygius.
Kalbėjosi kun. Kazimieras J.
AMBRASAS, SJ
Čikaga, JAV
© 2001 "XXI amžius"