Sąjūdis skelbia "SOS" Lietuvos teisingumui ir teisėtvarkai

Lapkričio 17-ąją į Vilniaus miesto Savivaldybės didžiąją salę iš visos Lietuvos susirinko tie, kurie savo veiklą tebesieja su Sąjūdžiu. Čia vyko Lietuvos Sąjūdžio konferencija "Teisėsauga ir teisingumas Lietuvoje". Konferenciją sveikinimo kalba pradėjęs savivaldybės atstovas - valdybos narys A. Čiučelis sakė, kad, pasikeitus laikams, pasikeitė ir Sąjūdžio tikslai. Dabar nepakanka mitinguoti, o reikia daug dirbti, kad atkurtume žmonių širdyse viltį, sukurtume geresnes gyvenimo sąlygas ir Lietuva atsistotų ant kojų. Sąjūdžio Tarybos pirmininko R.Kupčinsko įžanginėje kalboje nuskambėjo mintis apie tai, kad šiais laikais teisingumas, kaip valstybės pamatas, aižėja. Didelė problema, kad dalis teisėsaugos pareigūnų dar dirba nuo sovietinių laikų. Teisingumo nebuvimas verčia žmones jo ieškoti Strasbūre. "Sąjūdis deklaruoja tvirtą poziciją: ginti teisingumą mūsų nepriklausomoje valstybėje", - sakė R. Kupčinskas.
Konferencijoje dalyvavęs Seimo narys prof. V.Landsbergis susirūpinęs kalbėjo apie tai, kad Lietuvoje yra teisėtvarka ir antiteisėtvarka, kuri veikia su savo ryšiais, įtakomis ir metodika. Jos tikslas yra pasiekti, kad teisėtvarka nebūtų veiksminga. Todėl bylos vilkinamos, atidėliojamos, žlugdomos, arba laukiant senaties termino suėjimo, arba termino, kurį dabar nustato įstatymai, kai byla negali trukti ilgiau nustatytos datos. Profesorius pasidžiaugė, kad pavyko įkurti pakankamai nepriklausomai veikiančią Specialiųjų tyrimų tarnybą. "Matom, kad ir teisėtvarkos pareigūnai yra patraukiami atsakomybėn už korumpuotus veiksmus, - sakė V.Landsbergis. - Bet vis dar tebegyvename savotiškoje teisinėje valstybėje. Čia nelabai daug kas pajudės savaime, jei nebus visuomenės spaudimo, jei nebus pasiryžimo eiti į konfliktą. Veikti yra labai daug ką, o sritis, apie kurią kalbame, tikrai yra pagrindinė. Dabar mes vis dažniau girdime iš tų institucijų, kuriose svarstomas, pavyzdžiui, Lietuvos pasirengimas tapti Europos Sąjungos nare, kad trūkumas yra teisingumo užtikrinimas Lietuvoje".
Kovo 11-osios Akto signatarė teisininkė Z. Šličytė savo pranešime apie okupacijos ir genocido aukų teisinį statusą nagrinėjo Seimo nario A.Salamakino pateiktą Valstybinių pensijų įstatymo 11 ir 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą. Jis buvo patobulintas pernai birželio 13-ąją. Pranešėja atkreipė dėmesį, kad A.Salamakinas siekia nukentėjusiais nuo okupacijos ir 1 bei 2 laipsnio valstybinės pensijos gavėjais padaryti etatinius SSRS, bolševikų ir komunistų partijos vadovaujančius, etatinius darbuotojus ir prilyginti juos nukentėjusiesiems nuo okupacijos. "Žodžiu, - sunerimusi sakė prelegentė, - Seimo narys siekia padėti lygybės ženklą tarp okupaciniam režimui kolaboravusių asmenų ir pasipriešinimo okupaciniam režimui aukų. Taigi norėčiau teisingumo, kad atsibustume. Ar Lietuvos visuomenė skiria, kas yra budelis, o kas yra auka? Manau, kad prokuratūra yra votis ant nepriklausomos Lietuvos valstybės kūno, nes ji mažai kovoja su nusikaltimais. Šimtai nepakeltų bylų dūlėja prokuratūros stalčiuose, prokurorai neleidžia asmenims tiesiai kreiptis į teismą, prokurorai paleidžia žudikus, kuriuos patys buvo prašę teismo suimti. O grįžtant prie A.Salamakino projekto, jei šis papildymas bus priimtas, Lietuvos visuomenė pasirodys visiškai neraštinga, neturinti dorovinių nuostatų. Pernai Vilniuje vykęs Tarptautinis tribunolas pripažino komunistų partiją nusikalstama organizacija. O štai dabar mes partijų ir rajkomų sekretoriams, kurie tarybiniais metais važinėjo juodomis "Volgomis", valgė juodą ikrą ir atostogavo prie Juodosios jūros, skirsime nukentėjusiųjų nuo okupacinio režimo pensijas. Ar tai ne paradoksas?" - retoriškai klausė Z.Šličytė.
Konferencijoje kalbėjęs teisininkas, buvęs Lietuvos VRM viceministras J.Gaudutis gvildeno kyšininkavimo anatomijos temą, teisinių institucijų darbą, taip pat ateities perspektyvas. "Nusikalstamas pasaulis greitai suvokė, kad, duodant pareigūnams kyšius, galima išspręsti savo problemas. Kovai su tuo buvo sukurta Specialiųjų tyrimų tarnyba, kurios uždavinys buvo pradėti kovą ir pristabdyti neigiamą korupcijos įtaką ekonomikai. Apmaudu, bet šiandien dar yra didelių spragų, dar nesutvarkyti įstatymai. Dažnai valdininkas sprendžia klausimą taip, kad jam būtų naudinga. Galima visus metus ieškoti sprendimų ir jų nesurasti. Reikia apriboti valdininko veiksmus. Šiandien nėra tvarkos ir teisinėse institucijose. Suskaičiavau, kad Lietuvoje yra septynios institucijos, kovojančios su korupcija. Tačiau kol kas dar iš nieko negalima pareikalauti konkrečių atsakomybės veiksmų. Reikia pakeisti įstatymus ir paskirti atsakingus už šių tarnybų veiklą", - sakė J. Gaudutis.
"Teismų reitingai Lietuvoje šiandien yra vieni iš žemiausių. Teismais vos bepasitiki iki 20 proc. Lietuvos gyventojų. Pagrindinė to nepasitikėjimo priežastis - korupcija, kyšininkavimas", - kalbėdamas tema "Kodėl Lietuvos teismai praranda pasitikėjimą visuomenėje" konstatavo buvęs LR Seimo narys prof. V. Vilimas. Šiuo metu yra pateiktas svarstyti Teismų įstatymo pakeitimo projektas. Pranešėjas apgailestavo, kad įstatymo paskirtis yra daugiau užtikrinti teismų nepriklausomumą, grindžiant šį nepriklausomumą teisėjų socialinėmis garantijomis ir aukštų atlyginimų išlaikymu. Profesorius savo kalboje pabrėžė, kad labai svarbus teismų atskaitingumas visuomenei ir teismų uždarumo mažinimas, kad visuomenė galėtų dalyvauti teisme kaip patariamasis balsas.
"Kas yra teisės šaltinis? Dar daug kur yra dėstoma, kad teisės šaltinis yra valdžia. Bet ar tai yra teisybė?" - klausė LR Seimo narys teisininkas R.A.Sedlickas, nagrinėjęs teisės sąvoką sovietinės okupacijos metu ir nepriklausomoje Lietuvoje. Anot pranešėjo, sąvoka "sovietinis teisingumas" atsirado apie 1972 metus, nes net ir diktatūra negali gyventi chaose. Visuomenės teisės buvo viskas, o asmens - niekas. Tokia nuostata vyravo iki 1990-ųjų. Ir labai sunkiai keitėsi po nepriklausomybės. "Mūsų teisėtvarkos, teisėsaugos sistema neveikia, nes Strasbūras - tarsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvoje nerengiamos kryžminės apklausos, negalima atsivesti savo liudininko, jei tardytojas neleido. Viskas pasukta į vieną pusę. Mums tikrai reikia ką nors daryti, o ne kalbėti apie detales ar įstatymo spragą", - tokiais žodžiais baigė savo pranešimą Seimo narys.
Apie neteisėtai atimto nekilnojamo turto problemas kalbėjo Lietuvos žemės savininkų sąjungos vicepirmininkas R.Liakas. Pranešėjas atkreipė dėmesį į labai paradoksalų faktą: Lietuvoje vis dar nėra paskelbtos negaliojančiomis Turto nacionalizavimo deklaracijos, priimtos vadinamojo Liaudies seimo 1940 m. liepos 22-23 dienomis. "Tik viena deklaracija yra paskelbta negaliojanti nuo jos priėmimo datos, tai - įstojimo į Sovietų Sąjungą deklaracija. O visos kitos tebegalioja. Paskelbę turto nacionalizavimo deklaracijas negaliojančiomis, latviai ir estai teisiškai pagrindė faktą, kad jie tikrai buvo sovietų okupuoti. O mes faktiškai pripažįstame, kad nebuvome okupuoti. Ir tai atsispindi teismo sprendimuose, priimtuose dėl žemės", - daugumai Lietuvos žmonių labai aktualias problemas savo pranešime gvildeno R.Liakas. Jis ragino kuo greičiau keisti įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir bausti korumpuotus valdininkus. Anot pranešėjo, didžiausias korupcijos lygis yra susijęs su žemės grąžinimu, jos nuoma ir pardavimu. "Nėra dienos, kad žiniasklaidoje nepasirodytų sensacingi straipsniai, iš kurių sužinome, kad korumpuotas visas Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius, Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus darbuotoja susidėjo su nusikaltėliais", - sakė pranešėjas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad ypač korumpuotas yra žemės ir pastatų grąžinimas lygiaverte natūra. Apmaudu, bet 2002-2004 metų valstybės biudžeto projekte nenumatoma skirti lėšų atlyginti pinigais už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, nes prieš stojimą į Europos Sąjungą reikia subalansuoti bendrąjį šalies biudžetą. "Bet dėl to kalta ne Europos Sąjunga, o mūsų valdžių neūkiškumas ir nenoras spręsti problemas", - reziumavo pranešėjas.
Sąjūdis šia konferencija Lietuvos teisingumui ir teisėtvarkai paskelbė "SOS". Tik ar šį signalą išgirs politikai, įstatymų kūrėjai, nuo kurių priklauso Lietuvos ateitis? Beveik nėra ko tikėtis, kad čia išsakytos problemos, pastebėjimai, pasiūlymai, vertinga informacija pasieks ir eilinį Lietuvos žmogų, nes ši konferencija beveik nesusilaukė žiniasklaidos dėmesio.

Audronė GELŽINIENĖ

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"