Ateikime pas Vilties Motiną

Lapkričio 18-ąją Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose pasakytas pamokslas

Gailestingosios Dievo Motinos akys sveikina visus savo vaikus, kurie susirinko Jos pasveikinti. Dievas sukūrė nuostabų dalyką: Motinos širdį! Tai ypatinga vieta, kur Dievas sudėjo visa, kas yra gražiausia, kilniausia ir tobuliausia. Todėl nuo amžių žmonių vaikai (nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų, - ar dar visai vaikeliai, jaunuoliai, subrendę ar seneliai, o gal ir mirštantys) taria: "Sveika, Marija!" Todėl ir šiandien pirmiausia tariame: "Sveika! Sveika, mūsų Motina, kuri šimtmečius rymai virš mūsų miesto vartų, kuri sutinki ir palydi kiekvieną išeinantį ir pareinantį, kuri džiaugiesi ir liūdi su savo vaikais. Sveika!"
Motinos Marijos širdis yra žmogaus širdis. Jos žemiškasis gyvenimas paženklintas laikinumu, kaip ir mūsų. Jis buvo kupinas rūpesčių: vieni atsirasdavo, kiti pasibaigdavo, - visai kaip mūsų. Ji gimė ir gyveno mažame Palestinos mieste. Jos gimimas ir mirtis buvo tylūs ir nepastebimi. Ji gerai pažino mūsų kasdieninės egzistencijos rutiną, monotoniją, rūpestį dėl kasdienės duonos kąsnio, kančias ir ašaras, o drauge - ir mažus šeimyninius džiaugsmus. Galbūt mes linkę idealizuoti jos gyvenimą ir mums kartais atrodo, kad ji buvo paskendusi didelėje palaimoje? Tačiau Dievas leido jai gyventi žmogišką gyvenimą, kupiną monotoniškų ir pilkų valandų, kurios tekėjo lyg beskonis vanduo upėje. Jos gyvenimas nebuvo apsaugotas ir nuo dramatiškos kančios: Motina, kuri stovi po savo Sūnaus kryžiumi, aptaškyta Jo krauju, bejėgė ką nors padaryti, kad jos vaikui būtų lengviau. Kenčianti ir verkianti Dievo Motina po kryžiumi yra ne tik sopulingoji Motina, bet ir vilties Motina. Marija tikėjo ir vylėsi, nes Jos viltis buvo Dieve.

Sekmadienį - paskutinę atlaidų dieną šv. Mišias prie Vilniaus Aušros Vartų Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo aukojo Lietuvos vyskupai

Iškilaus zanavyko gilūs pėdsakai Aukštaitijoje

Garbingas, visada tesintis duotą žodį, neiškeliantis savęs kaip asmenybės aukščiau kitų - toks įspūdis lieka pabendravus su Panevėžio vyskupu Juozu Preikšu. Jo gyvenimo 75 metų sukaktis sutapo su Panevėžio vyskupijos 75-mečiu ir kunigystės 50-mečiu. Šių gražių datų minėjimo išvakarėse Panevėžio vyskupas Juozas PREIKŠAS mielai atsakė į "XXI amžiaus" klausimus.

Ką Jums, sulaukusiam jubiliejaus, reiškia kunigystė?

Kunigystė - tai pašaukimas tarnauti Dievui ir žmonėms, ėjimas po Kristaus vėliava per visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Man kunigystė - tai brangi dovana, nes ją sunkiais pokario ir okupacijos metais nebuvo lengva pasiekti. Tik trečioji dalis kurso turėjo laimę gauti kunigystės šventimus.

Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas mini 75-metį

Palaimintaisiais paskelbti Slovakijos komunistinio režimo kankiniai

Dalyvaujant dešimtims tūkstančių maldininkų, Slovakijos prezidentui Rudolfui Šusteriui, popiežius Jonas Paulius II lapkričio 4 dieną Vatikane, Šv. Petro aikštėje, palaimintaisiais paskelbė du buvusio komunistų režimo kankinius - Slovakijos graikų apeigų katalikų vyskupą Pavelą Pėterį Gojdičių (1888-1960) ir kunigą Metodijų Dominyką Trčką (1886-1959).
Po Antrojo pasaulinio karo komunistų valdžia Čekoslovakijoje, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse, su Roma suvienytą graikų apeigų Katalikų (unitų) Bažnyčią buvo uždraudusi ir prievarta "grąžinusi" į stačiatikybę. Nors 1968 metais per Prahos pavasarį graikų apeigų katalikai Čekoslovakijoje buvo legalizuoti, tačiau visišką laisvę, kaip ir visa Bažnyčia, atgavo tik po komunizmo žlugimo 1989 metais. Draudimo laikotarpiu daugelis dvasininkų, kurie priešinosi ateistinio komunizmo politikai, buvo persekiojami ir kalinami. Abu naujieji Slovakijos palaimintieji buvo kankinami ir žuvo kalėjime.

Sąjūdis skelbia "SOS" Lietuvos teisingumui ir teisėtvarkai

Lapkričio 17-ąją į Vilniaus miesto Savivaldybės didžiąją salę iš visos Lietuvos susirinko tie, kurie savo veiklą tebesieja su Sąjūdžiu. Čia vyko Lietuvos Sąjūdžio konferencija "Teisėsauga ir teisingumas Lietuvoje". Konferenciją sveikinimo kalba pradėjęs savivaldybės atstovas - valdybos narys A. Čiučelis sakė, kad, pasikeitus laikams, pasikeitė ir Sąjūdžio tikslai. Dabar nepakanka mitinguoti, o reikia daug dirbti, kad atkurtume žmonių širdyse viltį, sukurtume geresnes gyvenimo sąlygas ir Lietuva atsistotų ant kojų. Sąjūdžio Tarybos pirmininko R.Kupčinsko įžanginėje kalboje nuskambėjo mintis apie tai, kad šiais laikais teisingumas, kaip valstybės pamatas, aižėja. Didelė problema, kad dalis teisėsaugos pareigūnų dar dirba nuo sovietinių laikų. Teisingumo nebuvimas verčia žmones jo ieškoti Strasbūre. "Sąjūdis deklaruoja tvirtą poziciją: ginti teisingumą mūsų nepriklausomoje valstybėje", - sakė R. Kupčinskas.
Konferencijoje dalyvavęs Seimo narys prof. V.Landsbergis susirūpinęs kalbėjo apie tai, kad Lietuvoje yra teisėtvarka ir antiteisėtvarka, kuri veikia su savo ryšiais, įtakomis ir metodika. Jos tikslas yra pasiekti, kad teisėtvarka nebūtų veiksminga. Todėl bylos vilkinamos, atidėliojamos, žlugdomos, arba laukiant senaties termino suėjimo, arba termino, kurį dabar nustato įstatymai, kai byla negali trukti ilgiau nustatytos datos. Profesorius pasidžiaugė, kad pavyko įkurti pakankamai nepriklausomai veikiančią Specialiųjų tyrimų tarnybą. "Matom, kad ir teisėtvarkos pareigūnai yra patraukiami atsakomybėn už korumpuotus veiksmus, - sakė V.Landsbergis. - Bet vis dar tebegyvename savotiškoje teisinėje valstybėje. Čia nelabai daug kas pajudės savaime, jei nebus visuomenės spaudimo, jei nebus pasiryžimo eiti į konfliktą. Veikti yra labai daug ką, o sritis, apie kurią kalbame, tikrai yra pagrindinė. Dabar mes vis dažniau girdime iš tų institucijų, kuriose svarstomas, pavyzdžiui, Lietuvos pasirengimas tapti Europos Sąjungos nare, kad trūkumas yra teisingumo užtikrinimas Lietuvoje".

Spaudos rėmimo fondo klystkeliai

Vėl prasidėjęs vadinamojo Spaudos rėmimo fondo konkursas tėra eilinis spektaklis, vaidinant rūpestį lietuvių spaudos likimu. Tą “rūpestį” esame patyrę prieš keletą metų ir jo pasekmes jaučiame iki dabar ir jausime dar ilgai.
Prieš penkerius metus, 1996-ųjų pabaigoje, sužinoję apie tada neseniai Seimo sukurto Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo viešai paskelbtą konkursą, džiaugėmės, kad valstybės institucijos atkreipė dėmesį į sunkiai išsilaikančios kultūrinės šviečiamosios, nekomercinės spaudos padėtį ir rengiasi jai padėti. Būdamas krikščioniškas laikraštis, neturintis jokio ryšio su nusikaltimų, sekso, erotikos, papročių liberalizmo, skandalų propagavimo, krikščionišką pasaulėjautą bei kultūrą ir tautinę savimonę puoselėjantis "XXI amžius" tikėjosi, kad iš priverstinio ateizmo išsivadavusios ir nepriklausomybę atstačiusios valstybės įkurtas fondas turėtų visokeriopai remti idealistinių tikslų siekiantį laikraštį. Tačiau realybė pasirodė esanti žymiai niūresnė, netgi, galima sakyti, žiauresnė. Netrukus mums tapo aišku, kad, norėdami dalyvauti konkurse, pažeidėme jau iš anksto suplanuotus ir nulemtus žaidimus. Konkurso "laimėtojai" buvo žinomi prieš pradedant oficialius pagal fondo įstatus surengtus balsavimus (dar daugiau - net nesuspėjus peržvelgti konkursui pateiktus projektus). Tą "džiugią" žinią apie kai kuriuos "konkurso" laimėtojus (žodį "konkursas" rašome kabutėse, nes daugybė piktnaudžiavimų jame rodė jį esant pseudokonkursu) viešai, nė kiek nesidrovėdama paskelbė to fondo spaudos komisijos pirmininkė, vieno savaitraščio redaktorė. Beje, ji ir pasiskyrė sau vieną didžiausių sumų - daugiau nei ketvirtį milijono litų, t.y. netgi daugiau negu laikraščio parengimo ir leidybos išlaidos per metus. Šiai redaktorei, taip pat ir kitiems sprendžiamąją galią fonde gavusiems kai kurių kitų leidinių redaktoriams, nekildavo sąžinės priekaištų pasiskirti sau dideles iš valstybės biudžeto gautas lėšas - kiekvienas jų balsuodavo už kitus pagal taisyklę "ranka ranką plauna" (tas kartodavosi ir vėlesniais metais). Tais pirmaisiais metais iš 90 "konkursui" pateiktų projektų buvo "apdovanoti " net 50 leidinių, bet tarp jų nei "XXI amžius", nei mūsų leidžiamo vaikams skirto laikraštėlio "Kregdutė" nebuvo. Kaip nebūdavo ir vėlesniais metais. Net stebėtina, kad tarp apdovanotųjų būdavo visuomenei visiškai nežinomų leidinių, tikrai abejotinos reikšmės ir vertės, po kurio laiko netgi užsidariusių.

Pagonybės pavojus

Tokio pavojaus, kad žmonės taps pagonimis, nėra, nes žmonės jau yra jais tapę: su krikščionybe jie elgiasi taip, tarsi ji būtų pagonybė. Taigi krikščionybei iš išorės niekas negresia, grėsmė kyla tik iš vidaus. Negresia nei sektos, nei baltų religija, tik pačių krikščionių netikėjimas.
Visais būdais apeidinėjamas klausimas, kad Dievas yra. Puolama svarstyti, kokia religija gera ar kokia mums labiau tinka, kokia yra senesnė ar kokiu būdu į Lietuvą atėjusi. Viskas – žemišku aspektu, tarsi tai būtų tik šiapusinis žmonių reikalas.
Jeigu svarstytume, kad Dievas yra, tuoj kiltų klausimas, kaip Jis yra, ką ir kaip Jis yra pasakęs žmonėms ir ką jiems įsakęs, kokie garbinimo būdai Jam priimtini. Jam, o ne mums priimtini; Jį garbiname, o ne sau patogumo ieškome.

Be valios ir galios

Praėjusią savaitę pasaulyje įtakingas Anglijos žurnalas "The Economist" surengė Vilniuje tarptautinę verslininkų konferenciją, kurioje prezidentas V.Adamkus pareiškė esąs labai susirūpinęs pareigūnų korupcija. Jis pabrėžė, jog kova su korupcija vyksta, bet šis procesas labai lėtai juda į priekį. Prezidentas sakė tikįs dar suspėti pamatyti, kaip šis negatyvus reiškinys išnyko. Nors to nepamačius per ketverius Prezidento kadencijos metus, vargu ar galima tikėtis pamatyti tą iš fantazijos srities sugalvotą reiškinį per likusius vienerius. V.Adamkus išsakė dar vieną savo viziją - po penkerių metų Lietuva bus ne prašytojų, o kūrybingų, išsilavinusių žmonių šalis, sugebanti konkuruoti Europoje.
Gaila, kad Lietuvoje trūksta tokių didelių optimistų, o Seimas, priiminėdamas gausybę naujų įstatymų ir jų pataisų, nepriima įstatymų, kurie užkirstų kelią korupcijai. Užtat socialdemokratiškas, socialliberalus ir opoziciškai liberalus Seimas net skubos tvarka priima įstatymą, leidžiantį pardavinėti alkoholinius gėrimus degalinėse, o dabar, žiūrėk, ir pagonybę įteisinti nori. Tai atseit dar labiau priartins Lietuvą prie liberaliosios Europos. Vienas iš liberaliosios opozicijos seimūnų Dominykas Velička, pagarsėjęs kaip vynų žinovas ir degustatorius, labai džiaugėsi priėmus šį įstatymą. Jo žodžiais tariant, tai priartins Lietuvą prie Europos labiau nei visi kiti priimti įstatymai kartu sudėjus...