Išsipildžiusios svajonės ir ateities
viltys
Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui - 75-eri
1926 m. lapkričio 22 d. Griškabūdyje,
Marcelės Gerdžiūnaitės (1893-1990) ir Vinco Preikšo (1900-1983)
šeimoje, gimęs pirmagimis buvo pakrikštytas Juozu. Be būsimojo
vyskupo, šeimoje augo Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas. Mama
ne tik nuolat primindavo vaikams maldą, bet vakarais visa šeima
kartu meldėsi. Atėjusius elgetas sušelpusi motina vis prašydavo
jų melstis už vaikus. Tėtis, Lietuvos savanoris, vaikams pasakojo
kovų už nepriklausomybę įspūdžius. Ir pasakojo taip įdomiai, kad
vaikai klausydavo labai susidomėję - tad jau nuo mažens pajuto
troškulį nuoširdžiai tarnauti Tėvynei, dirbant bet kokį darbą...
Juozuką nuo mažens viliojo dvi svajonės: tapti kunigu (be tėvų
pavyzdžio, didelę įtaką padarė tuo metu Griškabūdyje klebonavęs
poeto Prano Vaičaičio brolis kunigas Juozas Vaičaitis) ar studijuoti
karo mokslus.
Baigęs Griškabūdžio pradžios mokyklos šešis skyrius, Juozukas
1940 metais stojo į Šakių "Žiburio" gimnaziją, o birželio
15 dieną Lietuva buvo okupuota. Rudenį į mokslus išvykstantį sūnų
motina palaimino nuo sienos nuimtu kryžiumi. Vyskupas tiki, kad
tas palaiminimas: - kryžiaus ir motinos,- lydėjęs ir saugojęs
visą gyvenimą, tebelydi ir šiandien...
Mokydamasis gimnazijoje, visas vasaros atostogas Juozas praleisdavo
dirbdamas kartu su tėvu: įrenginėdamas namus, gerai išmoko staliaus
amato. Juozas mokėsi iki 1944 metų pavasario. Artėjant frontui,
vokiečiai paėmė Vincą Preikšą su sūnumis Juozu ir Antanu kasti
apkasus. Po poros mėnesių jiems pavyko pabėgti.