Nejaugi viskas tik blogai?

Prisimenu prieškario nepriklausomą Lietuvą, kai žiniasklaida daugiausia skelbė tai, kas gera, gražu, kilnu, garbinga, todėl nekėlė panikos, baimės, nekūrė blogo Lietuvos įvaizdžio. Ir todėl žmonės stengėsi būti geri, dori, kilnūs, darbštūs, norėjo vieni kitiems padėti, užjausti. To mokė ir skatino žiniasklaida. Nors gyvenimas ir nebuvo labai saldus, jis nebuvo ir toks beviltiškas, kaip dabar vaizduojama. Aš nė nekalbu apie pokarį, sovietmetį, kai buvo nutylimos visos negerovės, o tai, kas gera, buvo hiperbolizuojama, garsinama. Ypač aukštino komunistų partiją, jos valdžią, nors jie nebuvo nei geri, nei dori... O kas šiandien darosi žiniasklaidoje... Atrodo, laikraštininkai tarpusavyje lenktyniauja, kas daugiau blogybių aprašys. Štai H.Daktaras - vos ne didvyris. Kiek jam ir jo paleidimui anksčiau laiko buvo skirta dėmesio... Aprašinėjama, kaip kas elgėsi, kaip kaimynė nušluostė lango stiklą, kad pamatytų grįžtantį "didvyrį". Panašu, kad žiniasklaidai labiau rūpi aprašyti visas smulkmenas iš nusikaltusiųjų gyvenimo. Štai ir kyla ne vienam pagunda bent taip išgarsėti, būti žinomu. Ir tame "išgarsėjime" nėra gėdos, tik noras, kad apie jį rašytų, kuo daugiau žinotų. Taip ir garsina tokius "didvyrius" žiniasklaida...