Sąjūdis skelbia "SOS" Lietuvos teisingumui ir teisėtvarkai

Lapkričio 17-ąją į Vilniaus miesto Savivaldybės didžiąją salę iš visos Lietuvos susirinko tie, kurie savo veiklą tebesieja su Sąjūdžiu. Čia vyko Lietuvos Sąjūdžio konferencija "Teisėsauga ir teisingumas Lietuvoje". Konferenciją sveikinimo kalba pradėjęs savivaldybės atstovas - valdybos narys A. Čiučelis sakė, kad, pasikeitus laikams, pasikeitė ir Sąjūdžio tikslai. Dabar nepakanka mitinguoti, o reikia daug dirbti, kad atkurtume žmonių širdyse viltį, sukurtume geresnes gyvenimo sąlygas ir Lietuva atsistotų ant kojų. Sąjūdžio Tarybos pirmininko R.Kupčinsko įžanginėje kalboje nuskambėjo mintis apie tai, kad šiais laikais teisingumas, kaip valstybės pamatas, aižėja. Didelė problema, kad dalis teisėsaugos pareigūnų dar dirba nuo sovietinių laikų. Teisingumo nebuvimas verčia žmones jo ieškoti Strasbūre. "Sąjūdis deklaruoja tvirtą poziciją: ginti teisingumą mūsų nepriklausomoje valstybėje", - sakė R. Kupčinskas.
Konferencijoje dalyvavęs Seimo narys prof. V.Landsbergis susirūpinęs kalbėjo apie tai, kad Lietuvoje yra teisėtvarka ir antiteisėtvarka, kuri veikia su savo ryšiais, įtakomis ir metodika. Jos tikslas yra pasiekti, kad teisėtvarka nebūtų veiksminga. Todėl bylos vilkinamos, atidėliojamos, žlugdomos, arba laukiant senaties termino suėjimo, arba termino, kurį dabar nustato įstatymai, kai byla negali trukti ilgiau nustatytos datos. Profesorius pasidžiaugė, kad pavyko įkurti pakankamai nepriklausomai veikiančią Specialiųjų tyrimų tarnybą. "Matom, kad ir teisėtvarkos pareigūnai yra patraukiami atsakomybėn už korumpuotus veiksmus, - sakė V.Landsbergis. - Bet vis dar tebegyvename savotiškoje teisinėje valstybėje. Čia nelabai daug kas pajudės savaime, jei nebus visuomenės spaudimo, jei nebus pasiryžimo eiti į konfliktą. Veikti yra labai daug ką, o sritis, apie kurią kalbame, tikrai yra pagrindinė. Dabar mes vis dažniau girdime iš tų institucijų, kuriose svarstomas, pavyzdžiui, Lietuvos pasirengimas tapti Europos Sąjungos nare, kad trūkumas yra teisingumo užtikrinimas Lietuvoje".

Spaudos rėmimo fondo klystkeliai

Vėl prasidėjęs vadinamojo Spaudos rėmimo fondo konkursas tėra eilinis spektaklis, vaidinant rūpestį lietuvių spaudos likimu. Tą “rūpestį” esame patyrę prieš keletą metų ir jo pasekmes jaučiame iki dabar ir jausime dar ilgai.
Prieš penkerius metus, 1996-ųjų pabaigoje, sužinoję apie tada neseniai Seimo sukurto Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo viešai paskelbtą konkursą, džiaugėmės, kad valstybės institucijos atkreipė dėmesį į sunkiai išsilaikančios kultūrinės šviečiamosios, nekomercinės spaudos padėtį ir rengiasi jai padėti. Būdamas krikščioniškas laikraštis, neturintis jokio ryšio su nusikaltimų, sekso, erotikos, papročių liberalizmo, skandalų propagavimo, krikščionišką pasaulėjautą bei kultūrą ir tautinę savimonę puoselėjantis "XXI amžius" tikėjosi, kad iš priverstinio ateizmo išsivadavusios ir nepriklausomybę atstačiusios valstybės įkurtas fondas turėtų visokeriopai remti idealistinių tikslų siekiantį laikraštį. Tačiau realybė pasirodė esanti žymiai niūresnė, netgi, galima sakyti, žiauresnė. Netrukus mums tapo aišku, kad, norėdami dalyvauti konkurse, pažeidėme jau iš anksto suplanuotus ir nulemtus žaidimus. Konkurso "laimėtojai" buvo žinomi prieš pradedant oficialius pagal fondo įstatus surengtus balsavimus (dar daugiau - net nesuspėjus peržvelgti konkursui pateiktus projektus). Tą "džiugią" žinią apie kai kuriuos "konkurso" laimėtojus (žodį "konkursas" rašome kabutėse, nes daugybė piktnaudžiavimų jame rodė jį esant pseudokonkursu) viešai, nė kiek nesidrovėdama paskelbė to fondo spaudos komisijos pirmininkė, vieno savaitraščio redaktorė. Beje, ji ir pasiskyrė sau vieną didžiausių sumų - daugiau nei ketvirtį milijono litų, t.y. netgi daugiau negu laikraščio parengimo ir leidybos išlaidos per metus. Šiai redaktorei, taip pat ir kitiems sprendžiamąją galią fonde gavusiems kai kurių kitų leidinių redaktoriams, nekildavo sąžinės priekaištų pasiskirti sau dideles iš valstybės biudžeto gautas lėšas - kiekvienas jų balsuodavo už kitus pagal taisyklę "ranka ranką plauna" (tas kartodavosi ir vėlesniais metais). Tais pirmaisiais metais iš 90 "konkursui" pateiktų projektų buvo "apdovanoti " net 50 leidinių, bet tarp jų nei "XXI amžius", nei mūsų leidžiamo vaikams skirto laikraštėlio "Kregdutė" nebuvo. Kaip nebūdavo ir vėlesniais metais. Net stebėtina, kad tarp apdovanotųjų būdavo visuomenei visiškai nežinomų leidinių, tikrai abejotinos reikšmės ir vertės, po kurio laiko netgi užsidariusių.