XXI amžius

Spaudos rėmimo fondo klystkeliai

Vėl prasidėjęs vadinamojo Spaudos rėmimo fondo konkursas tėra eilinis spektaklis, vaidinant rūpestį lietuvių spaudos likimu. Tą “rūpestį” esame patyrę prieš keletą metų ir jo pasekmes jaučiame iki dabar ir jausime dar ilgai.
Prieš penkerius metus, 1996-ųjų pabaigoje, sužinoję apie tada neseniai Seimo sukurto Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo viešai paskelbtą konkursą, džiaugėmės, kad valstybės institucijos atkreipė dėmesį į sunkiai išsilaikančios kultūrinės šviečiamosios, nekomercinės spaudos padėtį ir rengiasi jai padėti. Būdamas krikščioniškas laikraštis, neturintis jokio ryšio su nusikaltimų, sekso, erotikos, papročių liberalizmo, skandalų propagavimo, krikščionišką pasaulėjautą bei kultūrą ir tautinę savimonę puoselėjantis "XXI amžius" tikėjosi, kad iš priverstinio ateizmo išsivadavusios ir nepriklausomybę atstačiusios valstybės įkurtas fondas turėtų visokeriopai remti idealistinių tikslų siekiantį laikraštį. Tačiau realybė pasirodė esanti žymiai niūresnė, netgi, galima sakyti, žiauresnė. Netrukus mums tapo aišku, kad, norėdami dalyvauti konkurse, pažeidėme jau iš anksto suplanuotus ir nulemtus žaidimus. Konkurso "laimėtojai" buvo žinomi prieš pradedant oficialius pagal fondo įstatus surengtus balsavimus (dar daugiau - net nesuspėjus peržvelgti konkursui pateiktus projektus). Tą "džiugią" žinią apie kai kuriuos "konkurso" laimėtojus (žodį "konkursas" rašome kabutėse, nes daugybė piktnaudžiavimų jame rodė jį esant pseudokonkursu) viešai, nė kiek nesidrovėdama paskelbė to fondo spaudos komisijos pirmininkė, vieno savaitraščio redaktorė. Beje, ji ir pasiskyrė sau vieną didžiausių sumų - daugiau nei ketvirtį milijono litų, t.y. netgi daugiau negu laikraščio parengimo ir leidybos išlaidos per metus. Šiai redaktorei, taip pat ir kitiems sprendžiamąją galią fonde gavusiems kai kurių kitų leidinių redaktoriams, nekildavo sąžinės priekaištų pasiskirti sau dideles iš valstybės biudžeto gautas lėšas - kiekvienas jų balsuodavo už kitus pagal taisyklę "ranka ranką plauna" (tas kartodavosi ir vėlesniais metais). Tais pirmaisiais metais iš 90 "konkursui" pateiktų projektų buvo "apdovanoti " net 50 leidinių, bet tarp jų nei "XXI amžius", nei mūsų leidžiamo vaikams skirto laikraštėlio "Kregdutė" nebuvo. Kaip nebūdavo ir vėlesniais metais. Net stebėtina, kad tarp apdovanotųjų būdavo visuomenei visiškai nežinomų leidinių, tikrai abejotinos reikšmės ir vertės, po kurio laiko netgi užsidariusių.
Žinodamas kai kurias fondo rengiamo "konkurso" peripetijas, "XXI amžius" tada pareiškė viešą protestą, kartu atskleidamas išaiškėjusius "konkurso" piktnaudžiavimus (juos pastebėjo ir kita žiniasklaida, ypač spauda) ir pakviesdamas savo skaitytojus pasisakyti dėl fondo vykdomos politikos. Susilaukėme didžiulio palaikymo, ypač iš užsienyje gyvenančių tėvynainių. Sulaukėme ir išeivių aukų, kurios tačiau negalėjo atstoti fondo mums nesuteiktų lėšų dydžio ar kompensuoti moralinę skriaudą. (Beje, išeivių suieškotos aukos ar teikiama parama, turėjusios tikslą neleisti sužlugti katalikiškam laikraščiui, vėliau buvo apmokestintos nepakeliamais "pelno" mokesčiais, o tai prisidėjo prie ankstesnės laikraščio leidyklos uždarymo, bet tai - jau kita tema.)
Tarp palaikančiųjų mūsų poziciją nebuvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos, kurios įkurta personalinė įmonė "XXI amžius" ir leido to paties pavadinimo laikraštį bei minėtąją "Kregždutę". Nors akademijos vadovaujantieji asmenys buvo parengę kreipimąsi į fondo vadovybę, tačiau tolesnė jo eiga buvo sustabdyta. Mat pasirodė, jog rafinuotoji redaktorė kartu su fondo valdybos pirmininku sugebėjo įrodyti tuometiniam LKMA viceprezidentui, jog "XXI amžius" nėra joks kultūros laikraštis, o fondas remia tik tokius leidinius. Fondo pareigūnai tarsi nežinojo, kad pagal galiojantį įstatymą parama teikiama ne leidiniui, o kultūros šviečiamajam projektui, koks ir buvo tuometinis bei vėlesni mūsų parengti projektai. Viceprezidentas uždraudė LKMA žmonėms kaip nors morališkai paremti katalikišką laikraštį. Be to, fondo pareigūnai apgaulės būdu išreikalavo iš LKMA viceprezidento fondui adresuotus raštus, kuriuose tarp kitų įmantrių frazių buvo teiginys, jog "XXI amžius" (kaip ir "Kregždutė") esą nėra "akademijos žinyboje". Tokie pareiškimai (kuriuos, beje, ir vėlesniais metais panaudodavo abu fondo pareigūnai, siekdami neleisti teikti paramos "XXI amžiui") mums skambėjo neįtikinamai ir apgaulingai, nes mūsų turėtos įmonės (leidyklos) registracijos dokumentai aiškiai rodė, jog įmonę įsteigė LKMA. "XXI amžiaus" redaktorių ypač šokiravo LKMA viceprezidento įrodinėjimas, kad "XXI amžius" nėra joks kultūrinis, o tik "religinis" laikraštis, kuriam valstybės paramos teikti tikrai nereikia. Mūsų projekto kultūrinė šviečiamoji programa jam, kaip paaiškėjo iš valandą besitęsusio pokalbio, visiškai nerūpėjo.
Fondo pareigūnai, be minėto spaudimo Katalikų akademijai, taip pat ir Vyskupų Konferencijai, rengė ir kitus nešvarius žygius prieš "nepaklusnųjį" "XXI amžių". Manome, kad po penkerių metų tylos šiuos ir kitus dalykus galima bent iš dalies atskleisti. Tais metais minėtoji fondo spaudos komisijos pirmininkė, siekdama kuo stipriau suniekinti "XXI amžių", o ypač - jo redaktorių, pasinaudojo ne tik "kairiosios" Lietuvos žurnalistų sąjungos leidžiamomis "Žurnalistų žiniomis" (irgi dosniai besimaitinančiomis iš neišsenkančių fondo aruodų), bet ir išeivijoje leidžiamu katalikišku dienraščiu "Draugas". O fondo tarybos narių susirinkime komisijos pirmininkė skleidė neapykantą ir "fantazijas" prieš "XXI amžiaus" redaktorių...
Tiek komisijos pirmininkei, tiek kitiems fondo atsakingiems pareigūnams nė kiek nerūpėjo (ir nerūpi) surasti nors elementarią teisybę. Jiems tiko tokia fondo politika, kad nekliudomai galima būtų pasiskirti ir sau, ir savo palankiems draugams iš mokesčių mokėtojų surinktus pinigus, bet išrinktųjų ratui nepriklausantiems leidiniams įvairiomis manipuliacijomis sutrukdyti gauti valstybės fondo paramą.

(B.d.)