Išsipildžiusios svajonės ir ateities viltys
Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui - 75-eri
1926 m. lapkričio 22 d. Griškabūdyje,
Marcelės Gerdžiūnaitės (1893-1990) ir Vinco Preikšo (1900-1983)
šeimoje, gimęs pirmagimis buvo pakrikštytas Juozu. Be būsimojo
vyskupo, šeimoje augo Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas. Mama
ne tik nuolat primindavo vaikams maldą, bet vakarais visa šeima
kartu meldėsi. Atėjusius elgetas sušelpusi motina vis prašydavo
jų melstis už vaikus. Tėtis, Lietuvos savanoris, vaikams pasakojo
kovų už nepriklausomybę įspūdžius. Ir pasakojo taip įdomiai, kad
vaikai klausydavo labai susidomėję - tad jau nuo mažens pajuto
troškulį nuoširdžiai tarnauti Tėvynei, dirbant bet kokį darbą...
Juozuką nuo mažens viliojo dvi svajonės: tapti kunigu (be tėvų
pavyzdžio, didelę įtaką padarė tuo metu Griškabūdyje klebonavęs
poeto Prano Vaičaičio brolis kunigas Juozas Vaičaitis) ar studijuoti
karo mokslus.
Baigęs Griškabūdžio pradžios mokyklos šešis skyrius, Juozukas
1940 metais stojo į Šakių "Žiburio" gimnaziją, o birželio
15 dieną Lietuva buvo okupuota. Rudenį į mokslus išvykstantį sūnų
motina palaimino nuo sienos nuimtu kryžiumi. Vyskupas tiki, kad
tas palaiminimas: - kryžiaus ir motinos,- lydėjęs ir saugojęs
visą gyvenimą, tebelydi ir šiandien...
Mokydamasis gimnazijoje, visas vasaros atostogas Juozas praleisdavo
dirbdamas kartu su tėvu: įrenginėdamas namus, gerai išmoko staliaus
amato. Juozas mokėsi iki 1944 metų pavasario. Artėjant frontui,
vokiečiai paėmė Vincą Preikšą su sūnumis Juozu ir Antanu kasti
apkasus. Po poros mėnesių jiems pavyko pabėgti.
1944 metų rudenį trijų gimnazijų: Vilkaviškio, Marijampolės ir
Šakių mokinių likučiai, - mat vieni buvo pasitraukę į Vakarus,
kiti - išėję į miškus, - susirinko į Barzdus mokytis. 1945-ųjų
pavasarį Juozas sužinojo, kad Barzdų gimnaziją baigęs griškabūdietis
Juozas Žemaitis važiuoja mokytis į Kauno kunigų seminariją. Su
juo vyko ir kitas griškabūdietis Juozas Užupis. Tad prie jų nedvejodamas
prisidėjo ir Juozas Preikšas. Ir taip trys Juozai iš Griškabūdžio
išvyko į seminariją. Kadangi J.Preikšas dar nebuvo baigęs gimnazijos,
tad įstojo į prie seminarijoje veikiančio licėjaus trečią kursą.
Licėjaus kursuose buvo tokia pat tvarka ir dvasia, kaip ir seminarijoje.
Nuo 1946 metų Juozas tęsė mokslą Kunigų seminarijoje. Mokėsi penkerius
metus su pertrauka, mat tuo metu seminarijoje sovietinė valdžia
du kartus mažino klierikų skaičių: pirmą kartą Juozas buvo paliktas,
o 1949-aisiais - atleistas, nes atsisakė išdavinėti draugus.
Grįžęs į tėviškę, dirbo vargonininku ir vis beldėsi į seminariją,
trokšdamas tęsti studijas. Kartu su penkiais klierikais (visi
jau mirę) po metų pertraukos sugrįžo ir 1952-aisiais ją užbaigė.
Dar 1951 m. rugsėjo 23 d. Kazimieras Paltarokas, tuo metu vienintelis
vyskupas Lietuvoje, įšventino visą seminaristų kursą. Tarp 13
klierikų buvo ir būsimasis vyskupas.
Ir vikaraudamas Karmėlavoje (1952-1954), ir klebonaudamas Šv.
arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (1954-1959), kun. J.Preikšas
tęsė studijas. 1956 metais apgynė teologijos licenciatą ir pradėjo
pedagoginį darbą Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Trylika
metų (iki 1969-ųjų) visiems kursams dėstė dogminę teologiją.
1959-1964 metais dirbo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
kancleriu Vilkaviškio vyskupijos reikalams. 1964 metais, padidėjus
pedagoginiam krūviui seminarijoje, kun. J.Preikšas buvo atleistas
iš kanclerio pareigų ir penkerius metus dirbo vien Kunigų seminarijoje.
1969 metais jis buvo atleistas iš seminarijos ir paskirtas Vilkaviškio
klebonu ir dekanu. Čia dirbo 15 metų (iki 1984-ųjų).
Vyskupas prisimena, kad, jam atvykus į Vilkaviškį, nebuvo nė vieno
vaiko, patarnaujančio šv. Mišioms, nebuvo nė barstančiųjų gėles.
Tačiau tikintieji noriai atsiliepė į nuoširdžius dekano kvietimus.
Po dažnų pokalbių atsirado patarnaujančiųjų prie altoriaus, kurie
vėliau įstojo į Kunigų seminariją. Tai broliai Vytautas ir Kęstutis
Briliai, Sigitas Matusevičius, Arūnas Poniškaitis ir kiti. Norėdamas
artimiau susipažinti su parapijiečiais, klebonas lankėsi namuose
(o tai griežtai draudė pasaulietinė valdžia), slapta katekizavo
vaikus, susilaukdamas aktyvios vienuolių pagalbos. Pamažu keitėsi
tikinčiųjų požiūris į Bažnyčią, o tai jaudino sovietinės valdžios
pareigūnus. Todėl visai suprantama, kad būsimasis vyskupas tapo
nuolatiniu priverstiniu svečiu rajono vykdomajame komitete: vis
reikėjo aiškintis, teisintis dėl įvairiausių "nusikaltimų".
Vilkaviškyje klebonas keletą kartų remontavo bažnyčią, užbaigė
pastatytos klebonijos vidaus darbus. O jo tą gausybę darbų tarsi
apvainikavo 1975 metų kelionė į Romą. Šventųjų, jubiliejinių metų
proga iš Lietuvos vyko 15 kunigų.
1984 m. lapkričio 16 d. Vatikano radijas paskelbė, kad Juozas
Preikšas skiriamas tituliniu Egnacijos vyskupu, kartu ir arkivyskupo
Liudo Povilonio augziliaru. O gruodžio 2 dieną Arkikatedroje Bazilikoje
vykusioje vyskupo konsekracijoje dalyvavo arkivyskupas Liudas
Povilonis, vyskupai Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius,
Romualdas Krikščiūnas, Vincentas Sladkevičius, evangelikų vyskupas
Jonas Kalvanas, stačiatikių vyskupas Viktorinas. Nuo gruodžio
16 dienos vysk. J.Preikšas pradėjo eiti augziliaro ir kartu Kauno
arkivyskupijos bei Vilkaviškio vyskupijos generalvikaro pareigas.
1985-ųjų pavasarį Romoje naujas vyskupas buvo pristatytas Popiežiui.
Privataus priėmimo pas Joną Paulių II pietų metu dalyvavo ir tuo
metu Romoje buvęs dabartinis kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
1988 metų kovo mėnesį visi Lietuvos vyskupai ir valdytojai vyko
į Romą "ad limina apostolorum" (kas penkeri metai vyskupai
privalo pateikti ataskaitas). Vizito metu Popiežius priėmė arkivysk.
L.Povilonio atsistatydinimą, o J.Preikšą paskyrė Kauno arkivyskupijos
ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. 1988
m. spalio 4 d. Romoje vysk. J.Preikšas dalyvavo prelato Audrio
Juozo Bačkio konsekracijos iškilmėse, kartu su kardinolu Achile
Silvestriniu asistavo Šventajam Tėvui koncelebruojant šv. Mišias.
Po 1989-ųjų kovo mėnesio Šventojo Sosto pertvarkymų kardinolas
Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas į Kauną, o vysk. J.Preikšas
- į Panevėžį. 1989 m. balandžio 2 d. - ingresas (iškilmingas įžengimas)
į Panevėžio katedrą. Tad vyskupas J.Preikšas jau 12 metų vadovauja
Panevėžio vyskupijai.
Vyskupas pasakoja: "Panevėžio vyskupija laiminga tuo, kad
karo audra per Aukštaitiją persirito greitai, nesugriovė bažnyčių,
o apgadintas darbštūs kunigai greitai sutvarkė, suremontavo. Vyskupijoje
- 113 bažnyčių ir Panevėžio Katedra, iš jų 44 aptarnaujamos. Pastatytos
penkios naujos bažnyčios: Berčiūnuose, Truskavoje, Skrebotiškyje,
Grūžiuose ir Pakalniuose. Dvi pastarosios (Grūžių ir Pakalnių)
pašventintos 2001 metais. Numatyta naujos bažnyčios statyba Panevėžio
mieste. Tačiau svarbiausia statyti Gyvąją Bažnyčią! Juk atstatyti
nuniokotai dvasiai reikės dešimtmečių. Todėl vyskupijos kunigai,
kiek pajėgia, dirba dvasingumo puoselėjimo kryptimi. Vyskupijoje
darbuojasi 96 kunigai: 75 klebonai, 10 vikarų ir 11 altaristų,
tarp jų - vienas prelatas, 14 kanauninkų ir penki monsinjorai".
Daug gražių vilčių teikia Kazimiero Paltaroko katalikiška vidurinė
mokykla. Vyskupas džiaugiasi, kad geri mokinių ir mokytojų tarpusavio
santykiai, vyrauja pasitikėjimas, tarnystės, vilties ir tikėjimo
dvasia. Dvasingumą padeda skleisti atkurta Katalikiška žemės ūkio
mergaičių mokykla, Panevėžio kun. Alfonso Lipniūno jaunimo centras,
šiuo vardu pavadinta mokykla bei kitos mokyklos. Panevėžio vyskupijoje
yra aukštesnioji mokykla - Rokiškio kolegija, kur rengiami ir
vargonininkai. Panevėžyje svarius dvasingumo darbus atlieka seserys
vienuolės: Dievo Apvaizdos, kotrynietės, Švč. Mergelės Marijos
tarnaičių kongregacija. Vyskupijoje veikia Lietuvių katalikų mokslo
akademijos Panevėžio skyrius, 2001 metais išleidęs filosofijos
dr. kun. Juozapui Čepėnui bei teologijos dr. mons. Jonui Juodeliui
skirtas knygas, kurioms įvadinį straipsnį parašė vyskupas. Reikia
pasakyti, kad prieš ketvertą metų Utenoje išleistai knygai, skirtai
didžiajam mecenatui dr. prel. Juozui Prunskiui, įvadą parašė irgi
vyskupas J.Preikšas.
Vysk. J.Preikšas aktyviai dalyvauja ne tik Panevėžio, bet ir kitose
Lietuvos vyskupijose vykstančiuose renginiuose, mokslinėse konferencijose,
susitikimuose su menininkais, literatais ir pan. Visur jis geba
pasakyti svarių, reikšmingų minčių, skatinančių nuoširdžiai tikėti,
prasmingai dirbti bei mylėti Dievą, artimą, savo kraštą. Vyskupo
Juozo Preikšo taiklus žodis teikia gražių vilčių ateičiai.
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
Panevėžys
© 2001 "XXI amžius"
