Pesimizmas - iš pertekliaus
Apie tai, kad tapome pesimistų tauta,
byloja įvairios apklausos, tyrimai. Ir mūsų kasdienis bendravimas
- pilkas ir juodas. Kai kas dėl pesimizmo kaltina okupacijas,
baudžiavą, neva įgimtą nuolankumą ar net krikščionybę. Per daug
giliai priežasčių ieškome.
Čia nuo amžių gyveno sėsli, darbšti, dora tauta. Pasirinkusi ar
Dievo valia į Jo užantį priglausta prie Baltijos, kur nesiaučia
uraganai, nepurto žemės drebėjimai, nesiveržia ugnikalniai, kur
pavasaris, vasara, ruduo ir žiema trunka po lygiai, žemę pureno,
javą augino, karves ir avis ganė, bitininkavo, gintarą rinko ir
nuo priešų gynėsi lietuvių tauta. Matyt, patraukliai atrodė tas
kraštas, jei į jį taip veržėsi nenuoramos kaimynai iš šiaurės
ir pietų, ypač - iš vakarų ir rytų. Todėl, kažkada turėjusi plotus
nuo Okos iki Vyslos ir nuo Juodosios jūros iki Baltijos, pamažu
mažėjo, gūžėsi, liūdėjo dėl praradimų. Tačiau dainavo. Dainavo
pavieniui ir sutartines, kuriomis kaimynai žavėjosi, užrašinėjo.
Dainavo artojai, dainavo šienpjoviai ir grėbėjos, dainavo sukdami
girnas, dainavo prie lopšio, giedojo bažnyčiose ir kaimo gryčiose.
Ir džiaugėsi. Džiaugėsi, kad pirmas sniegas iškrito, kad pavasario
lietus nulijo, kad javas sudygo, kad didelėj šeimynoj dar viena
būtybė gimė. Gyveno pagal savo patarlę: "Nesidžiauk radęs,
neverk pametęs". Ir nesidžiaugė radę, nes gal kitas pametė,
neverkė pametę, nes viskas užgyvenama.
Tai kas gi nutiko? Ar viską praradome ir nieko neatgavome? Ar
mūsų geografija, klimatas pasikeitė? Ar duonos kasdieninės nebėra,
nes žemės rugiui pasėti pritrūko? Kodėl į užsienius pakilom bėgti?
Pablūdom žudytis?
Buvom praradę laisvę ir nepriklausomybę. Atgavom. Buvom praradę
žodžio ir sąžinės, tikėjimo laisvę. Atgavom. Buvom okupanto žudomi,
kalinami, tremiami, į rekrūtus ėjom. Išsivadavom. Ir tik džiaugtis
liko, nes atradom, ką sava buvom praradę. Tačiau...
Tačiau verkšlenam. Verkšlenam, kad didelių algų ir pensijų neduoda,
kad be traktoriaus ir kombaino į dirvonuojančius laukus negalime
įeiti, todėl kaime veši bedarbystė, kad benzinas brangus, gatvės
siauros, trūksta automobiliams garažų ir stovėjimo aikštelių,
kad oras užterštas, kad trūksta šio ir trūksta to, kad trūksta
optimizmo. Tik netrūksta gobšių milijonierių, korupcijos, kontrabandos,
teisinio nihilizmo, įteisinto neteisingumo, tautos ir valstybės
niekinimo žiniasklaidoje, viešuose renginiuose. Netrūksta "imti",
o ne "duoti", netrūksta "gana" arba "užteks",
netrūksta dirvonuojančių žemių, tinginystės, girtuoklystės, elgetystės,
balaganinių renginių ir, anot iškilaus politiko, gausos dievų,
kaukų, laumių ir girių bezdukų. Taigi ne tik netrūksta, o tikras
perteklius! Ir tam pertekliui savo noru užleidžiame Dievo užantį,
renkamės šėtono paunksmę, iš pasileidimo Perkūną, o labiausiai
- aukso veršį garbinti panūdom.
Metas atsikvošėti, į save atsigręžti, atgimti ir vėl tarti: čia,
Dievo užanty, gyvena sėsli, darbšti, dora, dainuojanti tauta,
be pesimizmo iš pertekliaus.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2001 "XXI amžius"