Pagonybės pavojus
Tokio pavojaus, kad žmonės taps pagonimis,
nėra, nes žmonės jau yra jais tapę: su krikščionybe jie elgiasi
taip, tarsi ji būtų pagonybė. Taigi krikščionybei iš išorės niekas
negresia, grėsmė kyla tik iš vidaus. Negresia nei sektos, nei
baltų religija, tik pačių krikščionių netikėjimas.
Visais būdais apeidinėjamas klausimas, kad Dievas yra. Puolama
svarstyti, kokia religija gera ar kokia mums labiau tinka, kokia
yra senesnė ar kokiu būdu į Lietuvą atėjusi. Viskas žemišku
aspektu, tarsi tai būtų tik šiapusinis žmonių reikalas.
Jeigu svarstytume, kad Dievas yra, tuoj kiltų klausimas, kaip
Jis yra, ką ir kaip Jis yra pasakęs žmonėms ir ką jiems įsakęs,
kokie garbinimo būdai Jam priimtini. Jam, o ne mums priimtini;
Jį garbiname, o ne sau patogumo ieškome.
Kai žvelgiame į savo naudą, netgi šiapusinę, ir ne į Dievą, bet
į save, tada pasigirsta kalbų: mums tokia religija nepatinka,
mes imsimės kitokios. Apmaudu, kad taip elgiasi ir nominalūs krikščionys,
sakantys: mums patinka ir mes nesiimsime. Jie palieka galimybę
kitiems sakyti atvirkščiai. Jeigu sakytų: Tikiu ne todėl, kad
patinka, bet kad Dievas yra ir suteikė malonę tikėti, - tada paragintų
ir kitus tos malonės prašyti ir ją gauti.
Tikintiems krikščionims negresia nei sektos, nei pagonybė. Reikia
prašyti tikro tikėjimo dabar, kai mums grasinama pagonybe. Primeta
tokį ginčą, mes ginčijamės. Kuo daugiau kalbame, tuo labiau ją
propaguojame, o turėtume sakyti tik viena: Dievas yra ir kaip
Jis yra.
Kartais mėgstame pasirinkti lengvesnius kelius. Okupacijos metais,
kai kunigams politiką draudė tik sovietai, kalbos apie politiką
jaunimui buvo patrauklios. Jaunimą traukia priešinimasis ir pavojai.
Taigi apie Dievą lyg ir buvo nutylima, o buvo propaguojama tik
geidžiama laisvė, tik saugotina lietuvybė. Ir tokį elgesį buvo
bandoma pateisinti: kaip kitaip jaunimą sudominti ir patraukti?
Kalbėti apie Dievą jiems neįdomu.
Kitas lengvas kelias - priminimas, kad tai - jūsų tėvų ar senelių
religija, todėl būkite ištikimi krikščionybei. Tarsi lengva tam
kartui ir suprantama. Bet tada kyla kitas klausimas: kodėl ne
proproprotėvių? Gal ta senoji religija būtų dar savesnė, nes apie
ją nežinoma, kad kieno nors būtų jėga brukta? Tad kodėl nesirinkti?
Deja, lengvas kelias yra ir vien žemiškos krikščionybės naudos
nuolatinis aptarinėjimas. Kalbama apie tai, kiek ji kultūros vertybių
sukūrė ar išsaugojo, koks jos kurtas menas yra nuostabus, apie
tai, kaip ji papročius švelnino ir iš viso kaip padeda žmones
auklėti ir jiems auklėtis. Gal ji pati yra tik kultūros reiškinys,
ir jau tik taip į ją žmonės žiūri, kai kurie dar to nesuprasdami,
bet ir ne visai suvokę, jau tik tiek ją tevertindami? Kuo taip
manantys - ne pagonys? Pagonimis juos galima pavadinti tik būsimais,
šiuolaikiniais, nes jie tikrai Dievu netiki ir iš anksto kuria
sau religiją vien žemiškais tikslais. Dievas ten nereikalingas.
Dalis krikščionių tokią religiją jau yra susikūrę malonią,
naudingą, ir pagonybė jiems negresia jie jau yra pagonys. Gal
atsiverstų? Skelbkime Dievą, tikrai esantį, prašykime tikėjimo
malonės.
Pagonybė ne daugiau kenks krikščionims nei sektos ar jie patys
sau, kai to panori. Apie ją daug šnekama, ja gąsdinama. Net nežinia,
ar jos įteisinimo įstatymą tikrai priims, nes tektų keisti jau
buvusius priimtus įstatymus arba pasirodyti, kad įstatymų visai
nepaisome. Galima taip padaryti, galima nedaryti, o tik šiaip
vandenį padrumsti, pagonybę pagarsinti, Katalikų Bažnyčiai papildomai
pakenkti. Ir vienoks, ir kitoks veiksmas yra politinis. Jis pavojingas
tuo, kad nukreiptas į patriotiškų polinkių jaunus žmones. Juos
pasistengs suklaidinti, atskirti nuo Dievo, į žabangas nuvilioti.
Jie žus Tėvynė silpnės. To ir norima. O viltis tokia: galbūt
jaunuoliai, pamatę, kokie komunistiški žyniai juos vilioja, patys
atsitokės?
Pagonybė anais laikais nebuvo bloga, nes ja tikėjo žmonės, negalėję
Dievo pažinti, Jo ieškoti. Dabar jos atkūrinėjimas būtų ėjimas
nuo Dievo, nes Jis žmonėms jau pasirodė. Žmonės jau gali apie
Jį žinoti.
Kristus gimė žydų tautoje, krikščionybė yra žydiška - taip skelbia
antisemitizmas ir antikrikščionybė. Na, ir kas, kad žydų tautoje,
juk reikėjo gimti kokioje nors tautoje, o ne būti žmogumi be tautybės.
Galbūt tokiu būdu pagerbtas tautiškumas apskritai. Tai mus ir
drąsina, kad būtume savo tautos žmonės ir garbintume Dievą, gimusį
ir gyvenusį vienoje tautoje.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2001 "XXI amžius"