Atnaujintas 2001 m. lapkričio 23 d.
Nr.88
(997)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Laikas ir žmonės
Susitikimai
Mums rašo
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Pagonybės pavojus

Tokio pavojaus, kad žmonės taps pagonimis, nėra, nes žmonės jau yra jais tapę: su krikščionybe jie elgiasi taip, tarsi ji būtų pagonybė. Taigi krikščionybei iš išorės niekas negresia, grėsmė kyla tik iš vidaus. Negresia nei sektos, nei baltų religija, tik pačių krikščionių netikėjimas.
Visais būdais apeidinėjamas klausimas, kad Dievas yra. Puolama svarstyti, kokia religija gera ar kokia mums labiau tinka, kokia yra senesnė ar kokiu būdu į Lietuvą atėjusi. Viskas – žemišku aspektu, tarsi tai būtų tik šiapusinis žmonių reikalas.
Jeigu svarstytume, kad Dievas yra, tuoj kiltų klausimas, kaip Jis yra, ką ir kaip Jis yra pasakęs žmonėms ir ką jiems įsakęs, kokie garbinimo būdai Jam priimtini. Jam, o ne mums priimtini; Jį garbiname, o ne sau patogumo ieškome.
Kai žvelgiame į savo naudą, netgi šiapusinę, ir ne į Dievą, bet į save, tada pasigirsta kalbų: mums tokia religija nepatinka, mes imsimės kitokios. Apmaudu, kad taip elgiasi ir nominalūs krikščionys, sakantys: mums patinka ir mes nesiimsime. Jie palieka galimybę kitiems sakyti atvirkščiai. Jeigu sakytų: Tikiu ne todėl, kad patinka, bet kad Dievas yra ir suteikė malonę tikėti, - tada paragintų ir kitus tos malonės prašyti ir ją gauti.
Tikintiems krikščionims negresia nei sektos, nei pagonybė. Reikia prašyti tikro tikėjimo dabar, kai mums grasinama pagonybe. Primeta tokį ginčą, mes ginčijamės. Kuo daugiau kalbame, tuo labiau ją propaguojame, o turėtume sakyti tik viena: Dievas yra ir kaip Jis yra.
Kartais mėgstame pasirinkti lengvesnius kelius. Okupacijos metais, kai kunigams politiką draudė tik sovietai, kalbos apie politiką jaunimui buvo patrauklios. Jaunimą traukia priešinimasis ir pavojai. Taigi apie Dievą lyg ir buvo nutylima, o buvo propaguojama tik geidžiama laisvė, tik saugotina lietuvybė. Ir tokį elgesį buvo bandoma pateisinti: kaip kitaip jaunimą sudominti ir patraukti? Kalbėti apie Dievą jiems neįdomu.
Kitas lengvas kelias - priminimas, kad tai - jūsų tėvų ar senelių religija, todėl būkite ištikimi krikščionybei. Tarsi lengva tam kartui ir suprantama. Bet tada kyla kitas klausimas: kodėl ne proproprotėvių? Gal ta senoji religija būtų dar savesnė, nes apie ją nežinoma, kad kieno nors būtų jėga brukta? Tad kodėl nesirinkti?
Deja, lengvas kelias yra ir vien žemiškos krikščionybės naudos nuolatinis aptarinėjimas. Kalbama apie tai, kiek ji kultūros vertybių sukūrė ar išsaugojo, koks jos kurtas menas yra nuostabus, apie tai, kaip ji papročius švelnino ir iš viso – kaip padeda žmones auklėti ir jiems auklėtis. Gal ji pati yra tik kultūros reiškinys, ir jau tik taip į ją žmonės žiūri, kai kurie dar to nesuprasdami, bet ir ne visai suvokę, jau tik tiek ją tevertindami? Kuo taip manantys - ne pagonys? Pagonimis juos galima pavadinti tik būsimais, šiuolaikiniais, nes jie tikrai Dievu netiki ir iš anksto kuria sau “religiją” vien žemiškais tikslais. Dievas ten nereikalingas. Dalis krikščionių tokią “religiją” jau yra susikūrę – malonią, naudingą, ir pagonybė jiems negresia – jie jau yra pagonys. Gal atsiverstų? Skelbkime Dievą, tikrai esantį, prašykime tikėjimo malonės.
Pagonybė ne daugiau kenks krikščionims nei sektos ar jie patys sau, kai to panori. Apie ją daug šnekama, ja gąsdinama. Net nežinia, ar jos įteisinimo įstatymą tikrai priims, nes tektų keisti jau buvusius priimtus įstatymus arba pasirodyti, kad įstatymų visai nepaisome. Galima taip padaryti, galima nedaryti, o tik šiaip vandenį padrumsti, pagonybę pagarsinti, Katalikų Bažnyčiai papildomai pakenkti. Ir vienoks, ir kitoks veiksmas yra politinis. Jis pavojingas tuo, kad nukreiptas į patriotiškų polinkių jaunus žmones. Juos pasistengs suklaidinti, atskirti nuo Dievo, į žabangas nuvilioti. Jie žus – Tėvynė silpnės. To ir norima. O viltis tokia: galbūt jaunuoliai, pamatę, kokie komunistiški žyniai juos vilioja, patys atsitokės?
Pagonybė anais laikais nebuvo bloga, nes ja tikėjo žmonės, negalėję Dievo pažinti, Jo ieškoti. Dabar jos atkūrinėjimas būtų ėjimas nuo Dievo, nes Jis žmonėms jau pasirodė. Žmonės jau gali apie Jį žinoti.
Kristus gimė žydų tautoje, krikščionybė yra žydiška - taip skelbia antisemitizmas ir antikrikščionybė. Na, ir kas, kad žydų tautoje, juk reikėjo gimti kokioje nors tautoje, o ne būti žmogumi be tautybės. Galbūt tokiu būdu pagerbtas tautiškumas apskritai. Tai mus ir drąsina, kad būtume savo tautos žmonės ir garbintume Dievą, gimusį ir gyvenusį vienoje tautoje.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija