XXI amžius

Ateikime pas Vilties Motiną

Lapkričio 18-ąją Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose pasakytas pamokslas

Gailestingosios Dievo Motinos akys sveikina visus savo vaikus, kurie susirinko Jos pasveikinti. Dievas sukūrė nuostabų dalyką: Motinos širdį! Tai ypatinga vieta, kur Dievas sudėjo visa, kas yra gražiausia, kilniausia ir tobuliausia. Todėl nuo amžių žmonių vaikai (nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų, - ar dar visai vaikeliai, jaunuoliai, subrendę ar seneliai, o gal ir mirštantys) taria: "Sveika, Marija!" Todėl ir šiandien pirmiausia tariame: "Sveika! Sveika, mūsų Motina, kuri šimtmečius rymai virš mūsų miesto vartų, kuri sutinki ir palydi kiekvieną išeinantį ir pareinantį, kuri džiaugiesi ir liūdi su savo vaikais. Sveika!"
Motinos Marijos širdis yra žmogaus širdis. Jos žemiškasis gyvenimas paženklintas laikinumu, kaip ir mūsų. Jis buvo kupinas rūpesčių: vieni atsirasdavo, kiti pasibaigdavo, - visai kaip mūsų. Ji gimė ir gyveno mažame Palestinos mieste. Jos gimimas ir mirtis buvo tylūs ir nepastebimi. Ji gerai pažino mūsų kasdieninės egzistencijos rutiną, monotoniją, rūpestį dėl kasdienės duonos kąsnio, kančias ir ašaras, o drauge - ir mažus šeimyninius džiaugsmus. Galbūt mes linkę idealizuoti jos gyvenimą ir mums kartais atrodo, kad ji buvo paskendusi didelėje palaimoje? Tačiau Dievas leido jai gyventi žmogišką gyvenimą, kupiną monotoniškų ir pilkų valandų, kurios tekėjo lyg beskonis vanduo upėje. Jos gyvenimas nebuvo apsaugotas ir nuo dramatiškos kančios: Motina, kuri stovi po savo Sūnaus kryžiumi, aptaškyta Jo krauju, bejėgė ką nors padaryti, kad jos vaikui būtų lengviau. Kenčianti ir verkianti Dievo Motina po kryžiumi yra ne tik sopulingoji Motina, bet ir vilties Motina. Marija tikėjo ir vylėsi, nes Jos viltis buvo Dieve.
II Vatikano Susirinkimo "Lumen gentium" tekste ši po kryžiumi stovinčios Marijos viltis vadinama esmine jos motiniško pašaukimo valanda. Ten rašoma, kad prie kryžiaus ji "ypatingu būdu savo klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkėju, vykdančiu savo uždavinį" (61). Įsikūnijimo slėpinyje Marija buvo mūsų tikėjimo Vadovė, o Velykų slėpinyje ji yra mūsų vilties Vadovė.
Šiandien mums be galo reikia Vilties Motinos pagalbos. Pasaulis išgyvena gilią vilties krizę. Beviltiškumas ir baimė užtvindė mūsų šeimas, bendruomenes, pavienius žmones. Aplink mus - tiek daug nusivylusių žmonių, kuriems nemielas gyvenimas. Kodėl taip yra? Kur yra mūsų viltis?
Mūsų valdžios vyrai labai daug kalba apie ekonomiką, apie socialinę paramą, apie įstatymų tobulinimą. Bet ar visa tai mums teikia vilties? Kai kuriems pavyko neblogai prasigyventi: jie turi gražius namus, nemažas sąskaitas. Ar tai sustiprino jų viltį? Yra žmonių, kurie neina pas gydytojus, nes jaučiasi sveiki. Ar tai yra vilties pagrindas?
Ne, tai nėra viltis, nes visi tie dalykai yra labai laikini, trapūs ir dužlūs. Galima prarasti ir namus, ir pinigus, ir padėtį, ir sveikatą. Jau vien žinojimas, kad gali tai įvykti, nubraukia viltį, ir jos vietoje atsistoja nerimas.
Tai kas gi yra viltis?
Viltis turi remtis į tai, kas nesikeičia, nepraeina, į tai, kas yra pastovu ir amžina, - į Dievą.
Tikėjimas mums suteikia Dievo pažinimą. Mes tikime Dievą, nors Jo ir nematome. Todėl mūsų tikėjimas turi būti palaikomas tikrumo, kad vieną dieną pamatysime savo Dievą, jį turėsime ir galėsime amžinai su Juo būti laimingi. Šį tikrumą duoda vilties dorybė, kuri parodo Dievą kaip begalinį gėrį, kaip amžiną atlygį.
Tikėjimas mums sako, kad Dievas yra Gėris, Grožis, Išmintis, Apvaizda, Meilė, begalinis Gailestingumas. O viltis prideda, kad toks didis ir geras Dievas yra tavo, Jis nori būti tavo nuosavybe ir amžina laime. Jau net ir šioje žemėje gyvenant, Dievas nori, kad per Jo malonę mes patirtume intymią vienybę su Juo. Mes pažįstame Dievo begalinį tobulumą, jo didybę, garbę, ir mums kyla klausimas: kaip aš, toks silpnas ir nevertas kūrinys, galiu turėti tokį didį Dievą. O viltis mums sako: "Tu gali Jį turėti, nes Jis pats to nori". Dievas nori, dar daugiau, Jis tam mus ir sukūrė, kad mes galėtume būti vienybėje su Juo, kad galėtume bendrauti kaip su geriausiu draugu, broliu, tėvu. Tridento susirinkimas sako, kad mes visi privalome turėti tvirtą viltį Dievo pagalba, kurią Jis pažadėjo su pasitikėjimu į Jį besikreipiantiems.
Taigi viltis turi aiškų veidą. Šis veidas yra Marijos Sūnaus Jėzaus Kristaus, - Emanuelio, - Dievas su mumis. Kuo labiau mes užmirštame šį veidą, tuo labiau pasaulis paskęsta neviltyje.
Marijos viltis Ją vedė per kasdienybę, kančią, Sūnaus mirtį į Prisikėlimo garbę. Šiandien Bažnyčia turi suteikti viltį žmonėms, skelbdama, kad kančia ir mirtis nėra absurdas, kad ir mirtis turi prasmę, nes mūsų laukia prisikėlimo rytas. Tačiau negalime laukti savo prisikėlimo, nedalyvaudami žmonijos nukryžiavime. Mes visi matome, kiek daug aplink mus kančios, vargo, skausmo, netekties. Kaip mes visi galime gyventi šioje žemėje? Kaip mums būti toje skausmo jūroje? Viltimi, kaip Marija. Negana atjausti žmonių kančias, negana bandyti jiems vienaip ar kitaip padėti, - tai yra visos Bažnyčios pagrindinis uždavinys. Bažnyčia, tai yra mes visi, turime suteikti žmonėms viltį. Bažnyčia turi įtikinamai kalbėti apie joje gyvenančią viltį (plg.1Pt 3,15).
Nors mūsų gyvenimas liudytų, kad viskas sunkėja, kad tikrovė paneigia visą mūsų optimizmą ir lūkesčius, mes turime tik dar labiau tikėti Dievą. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu turi pranokti mūsų žmogišką logiką ir baimę. Viltis - vienas svarbiausių dalykų, nuo kurio priklauso mūsų išganymas. "Mes esame išgelbėti viltimi"(Rom 8,24), - sako šv. Paulius.
Tačiau nereikia galvoti, kad viltis mums suteikia teisę patiems nieko neveikti, o visko laukti tik iš Dievo. Viltis reiškia žinoti, kad dar daug ką galima padaryti, kad dar turime laiko ir tikrai dar yra neišbandytų galimybių. Atliekant savo kasdienes pareigas, nors jos mums kartais atrodo tokios bevaisės ir pilkos, atsiranda viltis, kad viskas gali pagerėti ir pagerės, kai pats žmogus taps geresnis: daugiau dirbs, daugiau melsis, bus nuolankesnis, labiau mylintis, labiau pasikliaujantis Dievu. Net ir tada, kai situacija atrodo visai beviltiška, mums lieka kantriai iškęsti iki galo.
Taip elgėsi ir Marija po savo Sūnaus kryžiumi. Kaip tik tada, kai viskas atrodė baigta, kai viskas sugriuvo, kai užgeso visa tai, kad buvo žmogiška, atsivėrė dangus, prasidėjo naujas gyvenimas, įvyko didysis stebuklas. Laiške žydams šv. Paulius sako: "Dievas tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje. Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus"(plg. Žyd 6,18-20).
Marijos gyvenimas liudija mums, kad tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, kad nuolankus, ištikimas ir su meile ištartas "taip" Dievo planui mūsų gyvenime, suteikia mums nenykstančią viltį, kuri visa pakeičia ir suteikia prasmę. Juk dar turime laiko,- vieni daugiau, kiti mažiau,- tačiau kiekvienas užtektinai, kad suspėtume ištarti "taip" Dievui, kuris pašaukė mus į šį pasaulį atlikti Jo skirtą uždavinį.
Marija yra gailestingumo Motina, vilties Motina, nes Ji yra Motina. Viltis, kaip ir meilė, visuomet motiniška. Ji lydi mus visuose kentėjimuose ir kovose, kad nepaliautume žvelgę į Tėvą, kuris nepaliauja veikęs. Ir nepaisant visko, visiškai Jam atsiduotume kupini džiaugsmo. Juk viskas yra Tėvo rankose.
Šiandien visi drauge maldaukime Vilties Motiną, kad iš šių Aušros Vartų šventovės pasiųstų vilties spindulėlį mums ir visai mūsų Tautai, visam Pasauliui, kad užtekėtų aušrinė Žvaigždė, kuri skelbia apie artėjantį prisikėlimo rytą.
Kartu su šv. Bernardu melskimės: "Mums danguje esi meilės vidurdienio šviesa, o žemėje mirtingiesiems - gyvos vilties šaltinis".

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS