Iškilaus zanavyko gilūs pėdsakai Aukštaitijoje
Garbingas, visada tesintis
duotą žodį, neiškeliantis savęs kaip asmenybės aukščiau kitų -
toks įspūdis lieka pabendravus su Panevėžio vyskupu Juozu Preikšu.
Jo gyvenimo 75 metų sukaktis sutapo su Panevėžio vyskupijos 75-mečiu
ir kunigystės 50-mečiu. Šių gražių datų minėjimo išvakarėse Panevėžio
vyskupas Juozas PREIKŠAS mielai atsakė į "XXI amžiaus"
klausimus.
Ką Jums, sulaukusiam jubiliejaus,
reiškia kunigystė?
Kunigystė - tai pašaukimas tarnauti
Dievui ir žmonėms, ėjimas po Kristaus vėliava per visą gyvenimą
iki paskutinio atodūsio. Man kunigystė - tai brangi dovana, nes
ją sunkiais pokario ir okupacijos metais nebuvo lengva pasiekti.
Tik trečioji dalis kurso turėjo laimę gauti kunigystės šventimus.
Rugsėjo pabaigoje paminėjote kunigystės
50-metį, beveik 17 metų esate vyskupas. Kada per tą laiką Jums
buvo sunkiausia, kada buvote ar esate labiausiai nusivylęs? Kada
labiausiai džiaugiatės?
Rugsėjo 23-ąją suėjo 50 metų nuo
tos dienos, kai pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas
kursui suteikė kunigystės šventimus. Per tuos 50 metų 33-ejus
ėjau kunigo pareigas ir 17 metų esu vyskupas.
Kalbant apie tai, kada buvo sunkiausia, reikėtų paminėti tą laikotarpį,
kai po ketverių metų studijų iš seminarijos buvau pašalintas.
Klierikų skaičių sovietinė valdžia mažino du kartus. 1948 metais
jų skaičių mažinti paliko seminarijos vadovybės nuožiūrai. Per
pirmąją mažinimo bangą seminarijos vadovybė mane paliko. Antrą
kartą, 1949-aisiais, klierikų skaičius vėl buvo mažinamas. Šį
kartą jau sovietinė valdžia darė valymą seminarijoje. Kartu su
90 klierikų buvau pašalintas ir aš, be teisės tęsti studijas.
Buvo labai sunku, nes negalėjau ką nors studijuoti (buvau "suteptas")
ar dirbti valdiškoje įstaigoje. Tą išgyveno ir tėvai, nes likau
bedarbis.
Tuometinis Griškabūdžio klebonas kun. Juozas Adomaitis pakvietė
eiti vargonininko pareigas, nes buvęs vargonininkas, jausdamas,
kad bažnyčios ateitis bus sunki, išėjo į vidurinę mokyklą dėstyti
muziką. Dirbau vargonininku ir vis beldžiausi į seminarijos duris,
turėdamas viltį baigti studijas ir pasiekti užsibrėžtą tikslą
- kunigystę.
Viltis neapgavo. 1949-1950 mokslo metams prabėgus namuose, rudenį
gavau rektoriaus A.Vaitiekaičio telegramą atvykti į Kauno kunigų
seminariją dėl studijų. Nuvykęs sužinojau džiugią naujieną - iš
pašalintųjų leista priimti penkis. Rektorius pranešė, kad ir aš
esu tarp tų laimingųjų ir tuoj pat galiu atvykti tęsti studijų.
Niekada neteko nusivilti.
Prašytume papasakoti apie savo
vaikystę, tą aplinką, kurioje augote, kuri brandino Jus kunigystei.
Kas nulėmė Jūsų apsisprendimą?
Vaikystė prabėgo Šakių apskrityje,
Griškabūdžio miestelyje, parapijos valsčiuje. Tėvelis buvo Nepriklausomybės
kovų savanoris, dar aštuoniolikmetis kovojo su įsibrovusiaisiais
į Lietuvą... Liko gyvas, tačiau nelaisvėje sugadino sveikatą,
nes reikėjo ištverti badą ir šaltį. Kaip savanoris gavo žemės.
Grįžęs iš nelaisvės, nusipirko Griškabūdyje seną namą. Žemę pardavęs
mažažemiams tėvams, nusipirko namą, įsigijo staliaus specialybę.
Vedė vietinę merginą - siuvėją ir pragyveno iš amato. Šeimoje
užaugo keturi sūnūs ir duktė.
Šeimoje vyravo religinė ir patriotinė atmosfera. Kambarių sienas
puošė kryžiai ir šventųjų paveikslai. Sekmadienis visada buvo
Viešpaties diena, o vakarais buvo praktikuojama bendra malda,
spalį - kalbamas rožinys. Šiek tiek paaugę visi patarnaudavome
šv. Mišioms, o sesuo barstė gėles eucharistinėje procesijoje,
giedojome bažnyčioje. Tokioje aplinkoje brendo pašaukimas tapti
kunigu. Be to, apsisprendimą nulėmė ir tuo metu Griškabūdyje dirbęs
kun. Juozas Vaičaitis, kuris buvo išradingas sielovadoje. Jo akyse
aš užaugau ir išvykau į seminariją. Tiesa, kartais pasvajodavau
apie karo mokslus, nes mane žavėdavo tėvelio pasakojimai apie
Nepriklausomybės kovas. Tačiau šios svajonės visiškai sudužo,
kai 1945 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prasidėjo
antroji sovietų okupacija, nebeliko nei Lietuvos, nei lietuviškos
kariuomenės. Taip tų pačių metų rudenį išvykau į seminariją Kaunan,
kuris dar buvo pilnas griuvėsių ir degėsių.
Tai, kad šeimoje, kurioje prabėgo vaikystė ir jaunystė, vyravo
religinė ir patriotinė dvasia, gali apibūdinti keletas epizodų.
Kaip žinoma, 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą.
Sunerimę laukėme vis naujų žinių. Atėjo tos dienos vakaras. Po
dienos darbų visa šeima sėdėjome verandoje, prie gyvenamojo namo,
ir šnekučiavomės. Pagaliau rytuose pasigirdo sunkvežimių keliamas
triukšmas. Netrukus jie pasirodė Griškabūdžio miestelio gatvėse
ir slinko vakarų link. Pasigirdo ir rusiškos dainos. Tada tėvelis
tarė: "Vaikai, Lietuvos jau nebėra". Žiūriu į jį ir
matau: per veidą rieda ašara. Daugiau nieko netaręs nuėjo ilsėtis...
Prisimenu ir savo mamos poelgį tų pačių metų rudenį. Vykau iš
tėviškės į Šakių vidurinę mokyklą. Mokyklose prasidėjo ateistinis
auklėjimas, o aš buvau dar tik pirmos klasės mokinys, vykstantis
iš provincijos į miestą. Kai kurie miestelėnai atkalbinėjo tėvus,
kad neleistų manęs į bedievišką mokyklą: "Stumiate vaiką
į pragarą". Kadangi pareiškimas buvo paduotas jau pavasarį,
todėl tėvai nusprendė leisti mokytis. Išvykstant į Šakių vidurinę
mokyklą, mama paėmė nuo sienos kryžių, padavė man jį pabučiuoti
ir juo palaimino. Iki šiandien esu tvirtai įsitikinęs, kad šis
motinos palaiminimas ir kryžius laimingai vedė mane per visas
karo audras ir pokario siaubą.
Jus vadina balsingiausiu Lietuvos
vyskupu. Ko gero, todėl, kad ne tik turite gerą balsą, bet ir
vargonininku dirbote. Ar gerą balsą iš ko nors paveldėjote? Jei
dirbote vargonininku, tai, matyt, ir muzikos teko mokytis?
Negaliu girtis, kad esu balsingas.
Balsą ir klausą turiu tokią, kokią Dievas davė. Be to, abu tėvai
buvo dainininkai ir giedotojai. Mama neturėjo laiko skirti giesmei,
nes siuvo ir augino šeimą. O tėvelis visą amžių nuo jaunystės
iki senatvės giedojo bažnyčios chore ir šermenyse. Šeimoje kartais
visi padainuodavom, nes mama mokėjo daug gražių dainų. Taip visi
vaikai savaime šiek tiek išlavinom balsus, pramokom dainuoti ir
giedoti.
Groti vargonais pramokė ilgametis vargonininkas J.Puidokas. Jis
norėjo bent vieną mūsų šeimos vaiką palikti savo įpėdiniu prie
vargonų. Kai tapau vargonininku, pats mokiausi, kad galėčiau vadovauti
chorui.
Kuriose vietose, kai nebuvote
vyskupas, Jums teko dirbti? Kur darbas buvo maloniausias, o kur
- sunkiausias? Kartais išblėsta žmonių, su kuriais kažkada daug
metų bendrauta, veidai. Ar prisimenate buvusius parapijiečius,
ar sutikęs juos dar atpažįstate, pasikalbate su jais? Gal ir Panevėžio
vyskupijoje jų sutinkate?
Po kunigo šventimų tuometinis valdytojas
įpareigojo toliau studijuoti savarankiškai ir įgyti teologijos
licenciatą. Dirbau Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios klebonu
ir studijavau, kartais nueidamas į paskaitas seminarijoje. Po
ketverių metų apgyniau teologijos licenciatą ir tuoj pat greta
klebono pareigų buvau paskirtas dėstytoju seminarijoje. Galima
tvirtinti, kad tai buvo maloniausias laikotarpis pastoracijos
darbe. Bažnyčia buvo gausiai lankoma tikinčiųjų, ateidavo ir nemažai
studijuojančio jaunimo. Gabus buvo bažnyčios choro vadovas, todėl
buvo du gražiai giedantys chorai: jaunimo ir Sumos. 1959 metais
mane iškėlė iš parapijos ir paskyrė kancleriu, o vėliau paliko
tik seminarijos dėstytoju, nes padidėjo paskaitų krūvis.
Po 13 metų, praleistų seminarijoje, buvau paskirtas Vilkaviškio
klebonu ir dekanu. Rajono valdžia buvo kieta bažnyčios atžvilgiu,
todėl darbo pradžia buvo sunkoka. Be to, pakankamai ilgas laikotarpis
mane skyrė nuo sielovadinio darbo (dėsčiau seminarijoje), todėl
reikėjo įprasti prie naujų pareigų. Dažnai kviesdavo rajono "ponai"
ir vis bardavo. Prie altoriaus nebuvo nė vieno ministranto, buvo
uždrausta jaunimui dalyvauti procesijose ir chore. Nepaisant draudimų,
prie altoriaus buvo suburtas būrelis ministrantų, procesija pajaunėjo.
Tai nepatiko valdžiai. Katechizacija vyko slaptai, nes grupėmis
katekizuoti buvo uždrausta. Remontuojant bažnyčią, valdžia gaudė
darbininkus. Šiuo atžvilgiu buvo pakankamai sunku, tačiau, Dievui
padedant, visi sunkumai buvo nugalėti.
Keletą metų buvo lankomi parapijiečiai, o valdžios atstovai tai
draudė. Buvo įsakyta dėl gyvulių ligos Kaliningrado srityje, Oziorsko
rajone, kuris ribojasi su Vilkaviškio dekanato ribomis, uždaryti
bažnyčias ir neaukoti šv. Mišių Kybartuose, Pajevonyje ir Vištytyje.
Jokių veiksmų nesiėmiau. Po kurio laiko, paklaustas, ar potvarkis
įvykdytas, atsakiau, kad dar ne. Prašė negaišti. Sakau, kad bus
padaryta. Po kurio laiko, ir vėl tas pats - ar uždarytos bažnyčios?
Dar ne, sakau, bet netrukus uždarysiu. Aplankiau minėtas vietas.
Turgūs veikia, kino seansai vyksta. Gerai! Pasiruošiau atsakyti.
Einu per miestą ir staiga sustoja "viliukas". Prie vairo
sėdintis valdžios atstovas klausia, ar potvarkis įvykdytas. Taip,
atsakiau. Buvau nuvykęs į minėtas parapijas, bet ne pas klebonus,
o aplankiau kino, turgaus, kultūros namų ir kitų įstaigų administracijas.
Ten paklausiau, ar vyksta kino seansai, ar turguje prekiaujama.
Žmonių susibūrimai vyksta, taigi jie vyks ir bažnyčiose, pamaldos
nebus nutrauktos. Taip nieko neatsakęs jis ir nuriedėjo savo "viliuku".
Vilkaviškyje dirbau 15 metų, pažįstu nemažai žmonių, tik retai
juos sutinku. Be to, jaunimas užaugo, vyresnieji išėjo Amžinybėn,
tad pažįstamų ratas sumažėjo. Matau keletą vilkaviškiečių veidų
Panevėžio Katedroje, nes jie čia persikėlė gyventi.
Beje, yra maža zanavykų bendruomenė, kuri retkarčiais susitinka
ir pasidalija mintimis. Pasikalbame apie to krašto žmones ir tarpusavio
santykius sušildome.
Esate zanavykas, o dirbate taip
aukštaičių. Kaip jaučiatės? Kokie žmonės yra aukštaičiai?
r greitai perpratote jų charakterį?
Ar dabar jaučiatės esąs panevėžietis, ar labiau zanavykas, laikinai
gyvenantis Panevėžyje? Ar į tėviškę dažnai sugrįžtate pasisvečiuoti?
Esu zanavykas, pasodintas į aukštaičių žemę, kurioje augu ir einu
senyn jau trylikti metai. Paskyrimas buvo netikėtas, nes jį gavau
praėjus vos metams po to, kai Popiežius buvo paskyręs Kauno ir
Vilkaviškio apaštaliniu administratoriumi. Tačiau Dievo valia
buvo kitokia ir tapau Panevėžio vyskupu. Kaip jautėsi aukštaičiai,
gavę vyskupą suvalkietį-zanavyką, negaliu pasakyti, tačiau man
tai nebuvo kažkas ypatingo. Juk ta pati Lietuva, tie patys tikintieji,
tik vieta kita - Aukštaitija. Be to, sutikau daug pažįstamų kunigų,
su kuriais reikėjo bendrauti. Šiuo metu jų yra 96, iš jų - 15
buvusių mano klausytojų, kai dėsčiau seminarijoje, ir 15, su kuriais
mokėmės, nes tuomet Lietuvoje veikė tik viena kunigų seminarija.
Dabar visi esame gerai pažįstami, nuoširdžiai bendraujame, nes
visi tarnaujame tam pačiam tikslui - skelbiame Evangeliją, laužome
tikėjimo ir doros duoną Dievo tautos vaikams.
Beje, aukštaičiai, kaip dainuoja kupiškėnai, - geri žmonės. Tai
ypač pastebiu, kai vizituoju parapijas ir teikiu Sutvirtinimo
sakramentą. Kaip uoliai jie ruošiasi, puošia šventoves vainikais,
išradingai sutinka ir gausiai dalyvauja apeigose! Aš - Panevėžio
zanavykas. Tėviškėje gyvena jauniausias brolis su šeima. Retkarčiais
juos aplankau, nuvykstu pakvėpuoti Zanavykų krašto lygumų oru.
Visada esu nuoširdžiai laukiamas.
Ar turite laisvo laiko ir ką tada
mėgstate veikti?
Laisvalaikio nedaug. Rytas prabėga
katedroje, po to - pusryčiai ir darbas kurijoje. Susitinku su
apsilankančiais kunigais, aptariame reikalus. Veikia Jaunimo,
Katechetikos ir kiti centrai. Bendrauju su juose dirbančiais žmonėmis.
Apsilanko pasauliečiai su savo problemomis, kartais užsuka svečių
iš užsienio. Taip ir prabėga laikas. Po pietų - renginiai namuose.
Čia visų pirma reikia paruošti atsakymus į laiškus, sutvarkyti
įvairius dokumentus. Pagaliau būtina ir gryname ore pabūti, po
mažą sodybą pasivaikščioti, spaudą peržvelgti, retkarčiais vakarais
prisėsti prie fortepijono ir paskambinti, kad kandys plaktukėlių
nesugraužtų.
Kai tapote Panevėžio vyskupu,
tikriausiai kėlėte sau įvairius tikslus, kuriuos norėjote įgyvendinti.
Ar dabar galėtumėte pasakyti, kokius tikslus pavyko pasiekti ir
kokių - ne? Kas labiausiai jaudina Jus, vyskupijos ganytoją? Kokie
rūpesčiai dabar Jus slegia galvojant apie vyskupijos tikinčiųjų
ateitį?
Atvykus į Panevėžį, teko nuveikti
daugybę darbų. Čia atvykau kilus Atgimimo bangai 1989 metais,
o 1990-aisiais buvo paskelbta nepriklausomybė. Reikėjo steigti
religines organizacijas, centrus, ieškoti patalpų ir darbuotojų,
nes iki to meto religinis gyvenimas buvo suvaržytas. Kaip kitose
vyskupijose, taip ir Panevėžyje buvo įkurti Katechetikos, Jaunimo,
Šeimos, "Caritas" centrai. Dabar visos šios institucijos
turi tinkamas patalpas ir darbuotojus.
Esu patenkintas, kad bent iš dalies pavyko įgyvendinti vysk. K.Paltaroko
svajonę ir lūkesčius. Jis buvo pradėjęs statyti rūmus mažajai
kunigų seminarijai, tačiau okupacija viską pakoregavo - darbai
buvo nutraukti, nes dar nė nebaigti pastatai buvo nacionalizuoti.
Statybas pabaigė sovietų valdžia ir įkūrė technikumą.
Atkūrus nepriklausomybę, tais pačiais metais buvo atgauti technikumo
rūmai, tačiau labai apverktinos būklės: stogas kiauras, lietvamzdžiai
ir tinkas nukritę, langai vos besilaikė.
Ką su tokiu pastatu daryti? Buvo galimybė išnuomoti verslininkams,
tačiau gimė mintis - įsteigti katalikišką vidurinę mokyklą, pastatą
skirti jaunimui, mokymui ir religiniam auklėjimui. 1991 metų dekretu
buvo įkurta katalikiška vidurinė mokykla, pavadinta vysk. K.Paltaroko
vardu. Iš pradžių veikė tik trys klasės, dirbo trys mokytojai.
Mokyklos direktorius buvo mons. Jonas Juodelis. Dievas davė, kad
mokykla tikrai greitai augo ir šiandien joje mokosi 810 mokinių,
dirba 73 mokytojai. Mokiniai į ją suvažiuoja iš viso miesto. Daug
lėšų pareikalavo pastato remontas, nes kiekvienais metais buvo
įrenginėjamos naujos klasės. Tačiau geradarių iš užsienio ir mokinių
tėvelių dėka mokykla užaugo. Kitais metais jau išeis pirmoji abiturientų
laida, o šiemet mokykla atšventė kuklų savo gyvavimo dešimtmetį.
Per tą dešimtmetį mokykla turėjo įvairių sunkumų, buvo iškilę
nemažai problemų, trukdymų, bet, ačiū Dievui, visa tai liko praeityje.
Reikia tikėtis, kad ir ateityje Dievas laimins šios mokyklos bendruomenę,
nes čia dirba nuoširdūs mokytojai, kurie sudaro darnų vieningą
kolektyvą. Mokykla turi ir savo kapelioną.
Greta rūpesčių vidurine mokykla, neapleidžia ir kiti darbai. Pastaruoju
metu, kaip ir visoje Lietuvoje, trūksta kunigų. Vyresnioji karta
pamažu Dievo šaukiama išeina Amžinybėn, viduriniosios kartos kunigų
mažai, nes sovietiniais metais buvo varžoma seminarijos veikla,
o jaunosios kartos kunigų - nedaug, nes maža pašaukimų. Šios padėties
priežastis greičiausiai tokia - serga mūsų šeimos, jose jaunimas
negauna religinio gyvenimo pavyzdžio. Tėvai yra per daug užsiėmę
buities reikalais ir per maža kreipia dėmesio į krikščioniškas
vertybes, nerodo vaikams pavyzdingo, krikščioniško gyvenimo. Šeimos
centras ruošia jaunavedžius šeimos gyvenimui, bet rezultatai kol
kas nėra akivaizdūs.
Kaip ganytoją labiausiai jaudina tai, kad dalis tikinčiųjų per
greitai pavargo laisvės kelyje, prarado dvasinių vertybių alkį
ir nesugeba, kaip ragina mūsų tautinė giesmė, eiti vien takais
dorybės. Tokios padėties priežastys glūdi tame, kad kai kurie
sudaužė granitines Dešimties Dievo įsakymų lenteles ir nori sukurti
moralę be Dievo pagalbos ir pamiršę Kristaus įspėjimą: "Nuo
manęs atsiskyrę jūs nieko negalite nuveikti". Kad ateitis
būtų šviesesnė, būtina grįžti prie Dievo, naudotis Kristaus kančia,
mirtimi - pelnytomis malonėmis.
Tikriausiai labai nuliūdote, kai
išgirdote apie tai, jog sudegė Grūžių, Pakalnių, Suosto bažnyčios.
Ar paaiškėjo tų gaisrų priežastys, ar aiškūs kaltininkai? Kaip
vertinate jų paiešką? Ką reikėtų daryti, kad panašių įvykių nebūtų?
Kaip liudija istorija, ir seniau
gaisrai sunaikindavo bažnyčias. Karo audros, kurios per Lietuvą
daug kartų ritosi, taip pat sunaikino daug bažnyčių. Panevėžio
vyskupija yra laiminga, kad greit praūžęs karo viesulas bažnyčioms
padarė maža žalos. Tik tris sudegino ir keletą apgadino. Jos kunigų
dėka buvo atstatytos, karo žaizdos - užgydytos.
Pastarųjų bažnyčių pavirtimas pelenais nuliūdino ne tik mane,
bet ypač tikinčiuosius, kurie neteko maldos namų. Kitą dieną po
gaisro aplankiau gaisravietes. Žmonės verkė, klausė, kur melsis.
Pakalnių bažnyčios gaisro priežastis nustatyta - padegimas. Bet
kas tai padarė - iki šiol neaišku. Grūžių ir Suosto bažnyčių sunaikinimas,
mano galva, - taip pat piktų rankų darbas. Tačiau pareigūnai iki
šiol nenustatė gaisro priežasties ir kaltininkų nesurado. Be abejo,
ir neieškojo.
Paguoda ta, kad Pakalnių bažnyčia per 16 mėnesių atstatyta ir
šių metų rugsėjį pašventinta, dalyvaujant didžiulei miniai žmonių.
Grūžiai taip pat turi maldos namus. Vietoj sudegusios bažnyčios
seniūnija atidavė kultūros namus. Jie buvo rekonstruoti, pastatytas
bokštas, įrengtos patalpos kunigui gyventi. Grūžių parapijos tikintieji
džiaugiasi naujais maldos namais, kurie taip pat šiais metais
pašventinti.
Suosto bažnyčios atstatymas - problematiškas. Neseniai sudegusi
šventovė stovėjo apie 100 metų, nes prieš tai buvusi taip pat
buvo sudeginta. Artimiausiu metu apie atstatymą nėra nė kalbos.
Mažai tikinčiųjų ją lankydavo, nes dalis eidavo į Skaistkalnio
bažnyčią (Latvijoje), o kita dalis lankydavo Biržų bažnyčią.
Sunku atsakyti, kaip sustabdyti tą juodą darbą - bažnyčių naikinimą.
Popiežiaus žodžiais tariant, kol nepasikeis žmogaus širdis, jokios
struktūros jo nepakeis.
Kodėl atgavusių laisvę žmonių
tikėjimas iš pradžių atrodė atgims, o dabar vėl pamažu atšąla?
Juk tikėti Dievą lyg ir niekas nedraudžia, jau nuo vaikystės galima
laisvai gauti tikybos žinių mokykloje ir jas ugdyti. Kur glūdi
šio reiškinio priežastys?
Iš tikrųjų šaliai atgavus politinę
ir religinę laisvę, žmonės pradėjo uoliau bei drąsiau lankyti
bažnyčias. Atrodė, kad po priespaudos džiaugsis ir dėkos Dievui
už viską, ką Jis gera padarė. Deja, paaiškėjo, kad susižavėjimas
tikėjimo laisve blėsta. Kur ieškoti to abejingumo dvasios dalykams
priežasties? Sakyčiau, kad visų pirma mūsų tikintieji per daug
sumaterialėjo ir pristigo dvasinių vertybių alkio. Juk to buvo
mokoma per 50 metų priespaudos. Kristi žemyn - visada lengviau,
o pakilti reikia daugiau pastangų. Jaunoji karta, nors girdi mokyklose
apie tikėjimą, tačiau nemato tėvų pavyzdžio. Tėvai Viešpaties
dieną praleidžia kažkur, tai ir vaikai kartu. Ne be reikalo kalbama
apie suaugusiųjų katechezę. Ji būtina.
Kaip vertinate jaunąją kunigų
kartą? Ar esate patenkintas savo įšventintais kunigais? Ar sulaukiate
žmonių priekaištų dėl vieno ar kito kunigo darbo? Kuo žmonės dažniausiai
būna nepatenkinti?
Kaip kviečiuose piktasis pasėjo raugių,
taip ir tarp kunigų yra uolių, pareigingų, bet yra ir "šaldytuvų",
kurie nesugeba uždegti tikinčiųjų ir padaryti jų sąmoningais Dievo
tautos vaikais. Tiesą sakant, nesu patenkintas visais kunigais,
kuriuos pats esu įšventinęs. Atsitinka, kad tikintieji pasiguodžia,
jog jų kunigėlis savo pareigas atlieka nesusikaupęs, skubotai,
nepasiruošęs pamokslui, šiurkštokai kalbasi su interesantais.
Labiausiai tikintiesiems nepatinka, kai kunigas rodo meilę ne
Dievui, o mamonai. Tačiau tai - reti atvejai.
Antra vertus, džiugina tai, kad tikintieji rašo padėką į kuriją
už stropų kunigą. Tai reti atvejai, tačiau žmonės supranta gerumą,
meilę ir tuo nori pasidalinti su vyskupu.
Ko trūksta, kad visi dabartiniai
seminaristai, tapę kunigais, būtų tikrai geri ir pavyzdingi dvasininkai?
Kaip nutinka, kad šventimų dieną jie būna, atrodo, tinkamai ir
gerai pasiruošę šiam darbui, o praėjus kuriam laikui ne vienas
iš jų daro gėdą dvasininkų luomui? Kaip galėtumėte įvertinti tuos
kunigus, kurie atsisakė kunigystės?
Dabartiniai seminaristai, mano galva,
yra per daug išlepinti (žinoma, ne visi), per jauni ir dar nesugeba
rimtai apsvarstyti kunigystės naštos. Susidūręs su gyvenimo tikrove,
ne kiekvienas ištveria, nes dvasinis pasaulis jo sieloje dar nesukurtas.
Jei nemoka nuoširdžiai melstis, mąstyti, save kontroliuoti, remtis
Dievo pagalba, toks kunigas neišsilaikys savo kelyje, žmogiškomis
jėgomis, prigimties galiomis čia negalima remtis. Tie, kurie pasitraukia
iš kunigystės kelio ir tampa dezertyrais, patys yra nelaimingi
žmonės. Jie apvilia tikinčiuosius, aukojančius lėšas jiems išlaikyti,
o šie, niekam "ačiū" nepasakę už išsilavinimą, gautą
seminarijoje, nueina patvoriais. Būtina daryti atranką. Nuo pat
įstojimo klebonai privalo objektyviai atestuoti kandidatą ir nepataikauti
jo silpnybėmis.
Kad dabartiniai seminaristai būtų pavyzdingi dvasininkai, jie
privalo nuo pat mažumės įgyti tvirtą tikėjimą, aukos dvasią. Tapę
seminaristais, jaunuoliai privalo nuolat savęs klausti, ar tikrai
esu šaukiamas, daryti nuoširdžią sąžinės sąskaitą, išugdyti maldos
dvasią, įgyti intelektualinį išsilavinimą. Jei tapę kunigais jaunuoliai
daro gėdą dvasininkams, vadinasi, jie ruošėsi būti ne dvasininkais,
o amatininkais arba tarnautojais. Tokių kunigų vyskupijoje yra
keletas. Išbuvę kunigais keletą metų (jei iš viso buvo kunigai),
jie pasuka išdavystės keliu, apvilia tikinčiuosius, kurie savo
aukomis rėmė jų studijas, ir vyskupą, kuris jaučiasi atsakingas
už nevertų kunigystei pašventinimą.
Mums dažnai iš kai kurių kunigų
tenka išgirsti, kad jie nėra pašto tarnautojai, todėl katalikiškos
spaudos platinimas - vien tik redakcijų reikalas. Kai taip sako
jaunesnis kunigas, kurio vaikystė prabėgo esant vienintelei "teisingiausiai"
komunistinei spaudai, dar galima suprasti. Bet kai tokias mintis
išgirsti iš pagyvenusio dvasininko, kuris augo dar laisvoje Lietuvoje,
kai katalikiškos spaudos buvo nemažai, o ją platindavo ir kunigai,
skaitydavo ir "tamsūs" valstiečiai, nesupranti, kas
čia atsitikę. Nejaugi tokiam kunigui rūpi tik sakramentų teikimas,
šv. Mišių aukojimas, gal dar klebonijos ar bažnyčios remontas
ir savo paties gerovė? Ir tai vadinama sielovada.
Kai nebuvo katalikiškos spaudos,
kai buvo jos badas, tikintieji gaudė pogrindinę spaudą. Dabar
spaudos yra, tačiau gyvenimo tikrovė rodo, kad ja mažai domimasi.
Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, kai nebuvo nei radijo, nei
televizijos, spauda buvo vienintelis žinių šaltinis. Tada ir religinę
spaudą buvo lengva platinti. Be to, žmonės buvo sąmoningesni,
labiau išprusę tikėjime, jautė pareigą skaityti. Tad ir spaudą
platinti buvo lengviau, ir parapijų tikintieji paprastai priklausė
kokiai nors katalikiškai organizacijai, kurios nariai turėjo savo
laikraštį ar žurnalą.
Karas ir pokario permainos suardė katalikų bendruomenes, sunku
suburti tikinčiuosius į katalikiškas organizacijas, daugelis yra
susvetimėję ir užsidarę savo rūpesčiuose.
Kunigai dažnai pastebi, kad katalikišką spaudą sunku platinti,
nes tikintieji nenoriai ją skaito. Daliai tikinčiųjų užtenka radijo
ir televizijos žinių, o dvasiniai reikalai dažnai pamirštami.
Žmonės užimti buities reikalais. Be to, dalis tikinčiųjų neskaito
jokių laikraščių, nes jų piniginė per daug plona. Kai kunigai
atsimuša į tikinčiųjų abejingumą, dingsta noras užsiimti ir spaudos
platinimu. Kita vertus, kai vyksta vestuvės, krikštynos ar laidotuvės,
atsiranda ir lėšų. Ypač jų negailima svaigalams.
Ilgai ir sudėtingai reikėtų dirbti su tikinčiaisiais, kad šie
pradėtų kitaip mąstyti, kad labiau brangintų dvasines vertybes,
kad būtų sąmoningesni. Tam pasitarnauja dalyvavimas šv. Mišiose,
Dievo žodžio klausymas ir pavertimas krikščionišku gyvenimu, sakramentų
malonės ir malda. Ugdant tikinčiųjų sąmoningumą, šių dalykų negalima
nuvertinti.
Yra žmonių, sakančių, kad jie
tiki Dievą, bet į bažnyčią nevaikšto. Vienam atrodo, kad tikint
to nebūtina daryti, kitas teigia į bažnyčią neinąs, nes kunigas
blogas arba mato joje buvusį komunistą ar aktyvų ateistą, iš kurio
jokios atgailos už praeities darbus nesulaukė, trečias sako, jog
svarbu tikėti, o kai mirs, vis tiek jį pagal bažnytines apeigas
artimieji palaidos. Ką galėtumėte pasakyti tokiems žmonėms? Ar
toks žmogus gali tikėtis pažadėtos Amžinybės?
Žmonės, kurie tiki Dievą, bet nelanko
bažnyčios - nevisiški katalikai. Jeigu jie neina į bažnyčią todėl,
kad kunigas nepatinka arba kad mato atėjusį buvusį komunistą ar
ateistą, - menkas, netikras tas tikėjimas, nes tikima ne Dievu,
bet žmonėmis. Bažnyčia - ne šventųjų, bet puolančių ir prisikeliančių
žmonių bendruomenė. Be to, Dievas yra teisėjas, ir Jis, o ne kaimynas
žino, kas padarė atgailą ir kas - ne. Nepraktikuojantį laidos
ne giminės, bet Bažnyčia, ir jei jis nebuvo bendruomenės narys,
jam nepriklauso būti laidojamam pagal Bažnyčios apeigas. Ar toks
žmogus pasieks žadėtą Amžinybę, tai - Dievo reikalas.
Kas atsitiko, atrodytų, uoliems
katalikams, kurie ir sekmadieniais bažnyčioje lankosi, ir šiaip
lyg ir dori esą, bet kai ateina laikas, pavyzdžiui, rinkti valdžią,
tada jie visai pamiršta, už ką derėtų balsuoti? Jei yra keli kandidatai
ir iš tiesų galima pasirinkti katalikui tinkamesnę asmenybę, ima
toks žmogus ir balsuoja už nežinia su kelinta žmona gyvenantį,
apsivogusį, susikompromitavusį, bet užtat gražiai atrodantį, maloniai
kalbantį ir esą nieko blogo jam nepadariusį. Paskui, kai toks
auksaburnis, atsidūręs valdžioje, ima ir balsuoja už katalikams
žalingus įstatymus, tokius žmones rinkę katalikai kaltės nejaučia.
Ne kartą vyskupai prieš rinkimus
savo aplinkraščiuose yra nurodę kriterijus, kuriais reikia vadovautis
dalyvaujant rinkimuose. Kunigai savo nuožiūra paragindavo. Bet
jei tikintieji į tai nekreipia dėmesio (beje, maža dalis apie
tai išgirsta) ir daro savaip, niekas jų nesulaikys nuo pasirinkimo.
Problema ta, kad rinkėjai mažai mąsto, o patiki tuščiais pažadais,
per daug eksperimentuoja.
Kodėl sektantai įleidžia šaknis
katalikiškame krašte? Ko, Jūsų manymu, trūksta į tas bendruomenes
susibūrusiems žmonėms Katalikų ar kitose tradicinėse krikščioniškose
Bažnyčiose, jei jie susižavi iš svetimų kraštų atkeliavusiais
ar vietinės kilmės naujaisiais tikėjimais? O gal tai nauja ateizmo
forma, ir toliau siekiant atitraukti žmones nuo Kristaus evangelijos?
Sektantai turi pasekėjų visuose kraštuose.
Lietuvoje anksčiau jų nebuvo. Jie atsirado, kai grįžo tikėjimo
laisvė. Daugelio jų pasekėjų sielose ateizmas buvo išrausęs dvasinę
tuštumą. Gamta tuštumos nemėgsta. Kadangi sektantai veikia labai
agresyviai, jie ir rado savo vietą toje dvasinėje tuštumoje. Mūsų
pozicija - ne kovoti su sektomis, bet visais imanomais būdais
skiepyti tikinčiųjų širdyse tikrojo tikėjimo, kokį Kristus perdavė
ir įsakė skelbti Bažnyčiai, supratimą.
Neseniai minėjome Visų Šventųjų
ir Mirusiųjų pagerbimo dienas. Daugelis žmonių vyko į tolimiausius
šalies kampelius aplankyti savo artimųjų kapų, susitikti su giminėmis.
Ar Jūs, būdamas vyskupas, irgi vykstate į savo tėviškę aplankyti
savo artimiausių žmonių kapų? Kaip manote, ar pakanka kartą per
metus uždegti žvakutę ant artimo žmogaus kapo? Juk iš tiesų esama
atvejų, kai artimųjų kapai aplankomi tik lapkričio 1-ąją, o dažniau
atvykti nesurandama laiko.
Bažnyčia savo liturgijoje kasdien
meldžiasi už mirusius, aukodama sudabartintą Kristaus kančią,
mirtį ir prisikėlimą. Tačiau Vėlinės - ypatinga mirusių pagerbimo
diena. Deja, jų prasmė jau iškreipiama, kai visa pagarba mirusiesiems
suvedama į gėles ir žvakutes, o kapai tampa pasivaikščiojimo vieta,
savotišku parku. Bažnyčios pavyzdžiu būtina dažnai prisiminti
mirusius malonėje, nes tikime Šventųjų bendravimu. Aš asmeniškai
keletą kartų aplankau tėvų kapus ir ne tik per Vėlines. Svarbiausia
- prisimenu juos prie Viešpaties altoriaus.
Dėkojame už pokalbį.
Parengė Bronius VERTELKA
Panevėžys
Vyskupo Juozo Preikšo 75-erių
metų bei kunigystės 50-mečio sukaktys ir Panevėžio vyskupijos
75-mečio jubiliejus bus paminėtas lapkričio 25 d. iš-kilmingomis
šv. Mišiomis Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje. Pradžia -
12 val.
© 2001 "XXI amžius"