Atnaujintas 2001 m. lapkričio 23 d.
Nr.88
(997)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Laikas ir žmonės
Susitikimai
Mums rašo
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Iškilaus zanavyko gilūs pėdsakai Aukštaitijoje

Garbingas, visada tesintis duotą žodį, neiškeliantis savęs kaip asmenybės aukščiau kitų - toks įspūdis lieka pabendravus su Panevėžio vyskupu Juozu Preikšu. Jo gyvenimo 75 metų sukaktis sutapo su Panevėžio vyskupijos 75-mečiu ir kunigystės 50-mečiu. Šių gražių datų minėjimo išvakarėse Panevėžio vyskupas Juozas PREIKŠAS mielai atsakė į "XXI amžiaus" klausimus.

Ką Jums, sulaukusiam jubiliejaus, reiškia kunigystė?

Kunigystė - tai pašaukimas tarnauti Dievui ir žmonėms, ėjimas po Kristaus vėliava per visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Man kunigystė - tai brangi dovana, nes ją sunkiais pokario ir okupacijos metais nebuvo lengva pasiekti. Tik trečioji dalis kurso turėjo laimę gauti kunigystės šventimus.

Rugsėjo pabaigoje paminėjote kunigystės 50-metį, beveik 17 metų esate vyskupas. Kada per tą laiką Jums buvo sunkiausia, kada buvote ar esate labiausiai nusivylęs? Kada labiausiai džiaugiatės?

Rugsėjo 23-ąją suėjo 50 metų nuo tos dienos, kai pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas kursui suteikė kunigystės šventimus. Per tuos 50 metų 33-ejus ėjau kunigo pareigas ir 17 metų esu vyskupas.
Kalbant apie tai, kada buvo sunkiausia, reikėtų paminėti tą laikotarpį, kai po ketverių metų studijų iš seminarijos buvau pašalintas. Klierikų skaičių sovietinė valdžia mažino du kartus. 1948 metais jų skaičių mažinti paliko seminarijos vadovybės nuožiūrai. Per pirmąją mažinimo bangą seminarijos vadovybė mane paliko. Antrą kartą, 1949-aisiais, klierikų skaičius vėl buvo mažinamas. Šį kartą jau sovietinė valdžia darė valymą seminarijoje. Kartu su 90 klierikų buvau pašalintas ir aš, be teisės tęsti studijas. Buvo labai sunku, nes negalėjau ką nors studijuoti (buvau "suteptas") ar dirbti valdiškoje įstaigoje. Tą išgyveno ir tėvai, nes likau bedarbis.
Tuometinis Griškabūdžio klebonas kun. Juozas Adomaitis pakvietė eiti vargonininko pareigas, nes buvęs vargonininkas, jausdamas, kad bažnyčios ateitis bus sunki, išėjo į vidurinę mokyklą dėstyti muziką. Dirbau vargonininku ir vis beldžiausi į seminarijos duris, turėdamas viltį baigti studijas ir pasiekti užsibrėžtą tikslą - kunigystę.
Viltis neapgavo. 1949-1950 mokslo metams prabėgus namuose, rudenį gavau rektoriaus A.Vaitiekaičio telegramą atvykti į Kauno kunigų seminariją dėl studijų. Nuvykęs sužinojau džiugią naujieną - iš pašalintųjų leista priimti penkis. Rektorius pranešė, kad ir aš esu tarp tų laimingųjų ir tuoj pat galiu atvykti tęsti studijų. Niekada neteko nusivilti.

Prašytume papasakoti apie savo vaikystę, tą aplinką, kurioje augote, kuri brandino Jus kunigystei. Kas nulėmė Jūsų apsisprendimą?

Vaikystė prabėgo Šakių apskrityje, Griškabūdžio miestelyje, parapijos valsčiuje. Tėvelis buvo Nepriklausomybės kovų savanoris, dar aštuoniolikmetis kovojo su įsibrovusiaisiais į Lietuvą... Liko gyvas, tačiau nelaisvėje sugadino sveikatą, nes reikėjo ištverti badą ir šaltį. Kaip savanoris gavo žemės. Grįžęs iš nelaisvės, nusipirko Griškabūdyje seną namą. Žemę pardavęs mažažemiams tėvams, nusipirko namą, įsigijo staliaus specialybę. Vedė vietinę merginą - siuvėją ir pragyveno iš amato. Šeimoje užaugo keturi sūnūs ir duktė.
Šeimoje vyravo religinė ir patriotinė atmosfera. Kambarių sienas puošė kryžiai ir šventųjų paveikslai. Sekmadienis visada buvo Viešpaties diena, o vakarais buvo praktikuojama bendra malda, spalį - kalbamas rožinys. Šiek tiek paaugę visi patarnaudavome šv. Mišioms, o sesuo barstė gėles eucharistinėje procesijoje, giedojome bažnyčioje. Tokioje aplinkoje brendo pašaukimas tapti kunigu. Be to, apsisprendimą nulėmė ir tuo metu Griškabūdyje dirbęs kun. Juozas Vaičaitis, kuris buvo išradingas sielovadoje. Jo akyse aš užaugau ir išvykau į seminariją. Tiesa, kartais pasvajodavau apie karo mokslus, nes mane žavėdavo tėvelio pasakojimai apie Nepriklausomybės kovas. Tačiau šios svajonės visiškai sudužo, kai 1945 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prasidėjo antroji sovietų okupacija, nebeliko nei Lietuvos, nei lietuviškos kariuomenės. Taip tų pačių metų rudenį išvykau į seminariją Kaunan, kuris dar buvo pilnas griuvėsių ir degėsių.
Tai, kad šeimoje, kurioje prabėgo vaikystė ir jaunystė, vyravo religinė ir patriotinė dvasia, gali apibūdinti keletas epizodų.
Kaip žinoma, 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. Sunerimę laukėme vis naujų žinių. Atėjo tos dienos vakaras. Po dienos darbų visa šeima sėdėjome verandoje, prie gyvenamojo namo, ir šnekučiavomės. Pagaliau rytuose pasigirdo sunkvežimių keliamas triukšmas. Netrukus jie pasirodė Griškabūdžio miestelio gatvėse ir slinko vakarų link. Pasigirdo ir rusiškos dainos. Tada tėvelis tarė: "Vaikai, Lietuvos jau nebėra". Žiūriu į jį ir matau: per veidą rieda ašara. Daugiau nieko netaręs nuėjo ilsėtis...
Prisimenu ir savo mamos poelgį tų pačių metų rudenį. Vykau iš tėviškės į Šakių vidurinę mokyklą. Mokyklose prasidėjo ateistinis auklėjimas, o aš buvau dar tik pirmos klasės mokinys, vykstantis iš provincijos į miestą. Kai kurie miestelėnai atkalbinėjo tėvus, kad neleistų manęs į bedievišką mokyklą: "Stumiate vaiką į pragarą". Kadangi pareiškimas buvo paduotas jau pavasarį, todėl tėvai nusprendė leisti mokytis. Išvykstant į Šakių vidurinę mokyklą, mama paėmė nuo sienos kryžių, padavė man jį pabučiuoti ir juo palaimino. Iki šiandien esu tvirtai įsitikinęs, kad šis motinos palaiminimas ir kryžius laimingai vedė mane per visas karo audras ir pokario siaubą.

Jus vadina balsingiausiu Lietuvos vyskupu. Ko gero, todėl, kad ne tik turite gerą balsą, bet ir vargonininku dirbote. Ar gerą balsą iš ko nors paveldėjote? Jei dirbote vargonininku, tai, matyt, ir muzikos teko mokytis?

Negaliu girtis, kad esu balsingas. Balsą ir klausą turiu tokią, kokią Dievas davė. Be to, abu tėvai buvo dainininkai ir giedotojai. Mama neturėjo laiko skirti giesmei, nes siuvo ir augino šeimą. O tėvelis visą amžių nuo jaunystės iki senatvės giedojo bažnyčios chore ir šermenyse. Šeimoje kartais visi padainuodavom, nes mama mokėjo daug gražių dainų. Taip visi vaikai savaime šiek tiek išlavinom balsus, pramokom dainuoti ir giedoti.
Groti vargonais pramokė ilgametis vargonininkas J.Puidokas. Jis norėjo bent vieną mūsų šeimos vaiką palikti savo įpėdiniu prie vargonų. Kai tapau vargonininku, pats mokiausi, kad galėčiau vadovauti chorui.

Kuriose vietose, kai nebuvote vyskupas, Jums teko dirbti? Kur darbas buvo maloniausias, o kur - sunkiausias? Kartais išblėsta žmonių, su kuriais kažkada daug metų bendrauta, veidai. Ar prisimenate buvusius parapijiečius, ar sutikęs juos dar atpažįstate, pasikalbate su jais? Gal ir Panevėžio vyskupijoje jų sutinkate?

Po kunigo šventimų tuometinis valdytojas įpareigojo toliau studijuoti savarankiškai ir įgyti teologijos licenciatą. Dirbau Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios klebonu ir studijavau, kartais nueidamas į paskaitas seminarijoje. Po ketverių metų apgyniau teologijos licenciatą ir tuoj pat greta klebono pareigų buvau paskirtas dėstytoju seminarijoje. Galima tvirtinti, kad tai buvo maloniausias laikotarpis pastoracijos darbe. Bažnyčia buvo gausiai lankoma tikinčiųjų, ateidavo ir nemažai studijuojančio jaunimo. Gabus buvo bažnyčios choro vadovas, todėl buvo du gražiai giedantys chorai: jaunimo ir Sumos. 1959 metais mane iškėlė iš parapijos ir paskyrė kancleriu, o vėliau paliko tik seminarijos dėstytoju, nes padidėjo paskaitų krūvis.
Po 13 metų, praleistų seminarijoje, buvau paskirtas Vilkaviškio klebonu ir dekanu. Rajono valdžia buvo kieta bažnyčios atžvilgiu, todėl darbo pradžia buvo sunkoka. Be to, pakankamai ilgas laikotarpis mane skyrė nuo sielovadinio darbo (dėsčiau seminarijoje), todėl reikėjo įprasti prie naujų pareigų. Dažnai kviesdavo rajono "ponai" ir vis bardavo. Prie altoriaus nebuvo nė vieno ministranto, buvo uždrausta jaunimui dalyvauti procesijose ir chore. Nepaisant draudimų, prie altoriaus buvo suburtas būrelis ministrantų, procesija pajaunėjo. Tai nepatiko valdžiai. Katechizacija vyko slaptai, nes grupėmis katekizuoti buvo uždrausta. Remontuojant bažnyčią, valdžia gaudė darbininkus. Šiuo atžvilgiu buvo pakankamai sunku, tačiau, Dievui padedant, visi sunkumai buvo nugalėti.
Keletą metų buvo lankomi parapijiečiai, o valdžios atstovai tai draudė. Buvo įsakyta dėl gyvulių ligos Kaliningrado srityje, Oziorsko rajone, kuris ribojasi su Vilkaviškio dekanato ribomis, uždaryti bažnyčias ir neaukoti šv. Mišių Kybartuose, Pajevonyje ir Vištytyje. Jokių veiksmų nesiėmiau. Po kurio laiko, paklaustas, ar potvarkis įvykdytas, atsakiau, kad dar ne. Prašė negaišti. Sakau, kad bus padaryta. Po kurio laiko, ir vėl tas pats - ar uždarytos bažnyčios? Dar ne, sakau, bet netrukus uždarysiu. Aplankiau minėtas vietas. Turgūs veikia, kino seansai vyksta. Gerai! Pasiruošiau atsakyti. Einu per miestą ir staiga sustoja "viliukas". Prie vairo sėdintis valdžios atstovas klausia, ar potvarkis įvykdytas. Taip, atsakiau. Buvau nuvykęs į minėtas parapijas, bet ne pas klebonus, o aplankiau kino, turgaus, kultūros namų ir kitų įstaigų administracijas. Ten paklausiau, ar vyksta kino seansai, ar turguje prekiaujama. Žmonių susibūrimai vyksta, taigi jie vyks ir bažnyčiose, pamaldos nebus nutrauktos. Taip nieko neatsakęs jis ir nuriedėjo savo "viliuku".
Vilkaviškyje dirbau 15 metų, pažįstu nemažai žmonių, tik retai juos sutinku. Be to, jaunimas užaugo, vyresnieji išėjo Amžinybėn, tad pažįstamų ratas sumažėjo. Matau keletą vilkaviškiečių veidų Panevėžio Katedroje, nes jie čia persikėlė gyventi.
Beje, yra maža zanavykų bendruomenė, kuri retkarčiais susitinka ir pasidalija mintimis. Pasikalbame apie to krašto žmones ir tarpusavio santykius sušildome.

Esate zanavykas, o dirbate taip aukštaičių. Kaip jaučiatės? Kokie žmonės yra aukštaičiai?

r greitai perpratote jų charakterį? Ar dabar jaučiatės esąs panevėžietis, ar labiau zanavykas, laikinai gyvenantis Panevėžyje? Ar į tėviškę dažnai sugrįžtate pasisvečiuoti?
Esu zanavykas, pasodintas į aukštaičių žemę, kurioje augu ir einu senyn jau trylikti metai. Paskyrimas buvo netikėtas, nes jį gavau praėjus vos metams po to, kai Popiežius buvo paskyręs Kauno ir Vilkaviškio apaštaliniu administratoriumi. Tačiau Dievo valia buvo kitokia ir tapau Panevėžio vyskupu. Kaip jautėsi aukštaičiai, gavę vyskupą suvalkietį-zanavyką, negaliu pasakyti, tačiau man tai nebuvo kažkas ypatingo. Juk ta pati Lietuva, tie patys tikintieji, tik vieta kita - Aukštaitija. Be to, sutikau daug pažįstamų kunigų, su kuriais reikėjo bendrauti. Šiuo metu jų yra 96, iš jų - 15 buvusių mano klausytojų, kai dėsčiau seminarijoje, ir 15, su kuriais mokėmės, nes tuomet Lietuvoje veikė tik viena kunigų seminarija. Dabar visi esame gerai pažįstami, nuoširdžiai bendraujame, nes visi tarnaujame tam pačiam tikslui - skelbiame Evangeliją, laužome tikėjimo ir doros duoną Dievo tautos vaikams.
Beje, aukštaičiai, kaip dainuoja kupiškėnai, - geri žmonės. Tai ypač pastebiu, kai vizituoju parapijas ir teikiu Sutvirtinimo sakramentą. Kaip uoliai jie ruošiasi, puošia šventoves vainikais, išradingai sutinka ir gausiai dalyvauja apeigose! Aš - Panevėžio zanavykas. Tėviškėje gyvena jauniausias brolis su šeima. Retkarčiais juos aplankau, nuvykstu pakvėpuoti Zanavykų krašto lygumų oru. Visada esu nuoširdžiai laukiamas.

Ar turite laisvo laiko ir ką tada mėgstate veikti?

Laisvalaikio nedaug. Rytas prabėga katedroje, po to - pusryčiai ir darbas kurijoje. Susitinku su apsilankančiais kunigais, aptariame reikalus. Veikia Jaunimo, Katechetikos ir kiti centrai. Bendrauju su juose dirbančiais žmonėmis. Apsilanko pasauliečiai su savo problemomis, kartais užsuka svečių iš užsienio. Taip ir prabėga laikas. Po pietų - renginiai namuose. Čia visų pirma reikia paruošti atsakymus į laiškus, sutvarkyti įvairius dokumentus. Pagaliau būtina ir gryname ore pabūti, po mažą sodybą pasivaikščioti, spaudą peržvelgti, retkarčiais vakarais prisėsti prie fortepijono ir paskambinti, kad kandys plaktukėlių nesugraužtų.

Kai tapote Panevėžio vyskupu, tikriausiai kėlėte sau įvairius tikslus, kuriuos norėjote įgyvendinti. Ar dabar galėtumėte pasakyti, kokius tikslus pavyko pasiekti ir kokių - ne? Kas labiausiai jaudina Jus, vyskupijos ganytoją? Kokie rūpesčiai dabar Jus slegia galvojant apie vyskupijos tikinčiųjų ateitį?

Atvykus į Panevėžį, teko nuveikti daugybę darbų. Čia atvykau kilus Atgimimo bangai 1989 metais, o 1990-aisiais buvo paskelbta nepriklausomybė. Reikėjo steigti religines organizacijas, centrus, ieškoti patalpų ir darbuotojų, nes iki to meto religinis gyvenimas buvo suvaržytas. Kaip kitose vyskupijose, taip ir Panevėžyje buvo įkurti Katechetikos, Jaunimo, Šeimos, "Caritas" centrai. Dabar visos šios institucijos turi tinkamas patalpas ir darbuotojus.
Esu patenkintas, kad bent iš dalies pavyko įgyvendinti vysk. K.Paltaroko svajonę ir lūkesčius. Jis buvo pradėjęs statyti rūmus mažajai kunigų seminarijai, tačiau okupacija viską pakoregavo - darbai buvo nutraukti, nes dar nė nebaigti pastatai buvo nacionalizuoti. Statybas pabaigė sovietų valdžia ir įkūrė technikumą.
Atkūrus nepriklausomybę, tais pačiais metais buvo atgauti technikumo rūmai, tačiau labai apverktinos būklės: stogas kiauras, lietvamzdžiai ir tinkas nukritę, langai vos besilaikė.
Ką su tokiu pastatu daryti? Buvo galimybė išnuomoti verslininkams, tačiau gimė mintis - įsteigti katalikišką vidurinę mokyklą, pastatą skirti jaunimui, mokymui ir religiniam auklėjimui. 1991 metų dekretu buvo įkurta katalikiška vidurinė mokykla, pavadinta vysk. K.Paltaroko vardu. Iš pradžių veikė tik trys klasės, dirbo trys mokytojai. Mokyklos direktorius buvo mons. Jonas Juodelis. Dievas davė, kad mokykla tikrai greitai augo ir šiandien joje mokosi 810 mokinių, dirba 73 mokytojai. Mokiniai į ją suvažiuoja iš viso miesto. Daug lėšų pareikalavo pastato remontas, nes kiekvienais metais buvo įrenginėjamos naujos klasės. Tačiau geradarių iš užsienio ir mokinių tėvelių dėka mokykla užaugo. Kitais metais jau išeis pirmoji abiturientų laida, o šiemet mokykla atšventė kuklų savo gyvavimo dešimtmetį. Per tą dešimtmetį mokykla turėjo įvairių sunkumų, buvo iškilę nemažai problemų, trukdymų, bet, ačiū Dievui, visa tai liko praeityje. Reikia tikėtis, kad ir ateityje Dievas laimins šios mokyklos bendruomenę, nes čia dirba nuoširdūs mokytojai, kurie sudaro darnų vieningą kolektyvą. Mokykla turi ir savo kapelioną.
Greta rūpesčių vidurine mokykla, neapleidžia ir kiti darbai. Pastaruoju metu, kaip ir visoje Lietuvoje, trūksta kunigų. Vyresnioji karta pamažu Dievo šaukiama išeina Amžinybėn, viduriniosios kartos kunigų mažai, nes sovietiniais metais buvo varžoma seminarijos veikla, o jaunosios kartos kunigų - nedaug, nes maža pašaukimų. Šios padėties priežastis greičiausiai tokia - serga mūsų šeimos, jose jaunimas negauna religinio gyvenimo pavyzdžio. Tėvai yra per daug užsiėmę buities reikalais ir per maža kreipia dėmesio į krikščioniškas vertybes, nerodo vaikams pavyzdingo, krikščioniško gyvenimo. Šeimos centras ruošia jaunavedžius šeimos gyvenimui, bet rezultatai kol kas nėra akivaizdūs.
Kaip ganytoją labiausiai jaudina tai, kad dalis tikinčiųjų per greitai pavargo laisvės kelyje, prarado dvasinių vertybių alkį ir nesugeba, kaip ragina mūsų tautinė giesmė, eiti vien takais dorybės. Tokios padėties priežastys glūdi tame, kad kai kurie sudaužė granitines Dešimties Dievo įsakymų lenteles ir nori sukurti moralę be Dievo pagalbos ir pamiršę Kristaus įspėjimą: "Nuo manęs atsiskyrę jūs nieko negalite nuveikti". Kad ateitis būtų šviesesnė, būtina grįžti prie Dievo, naudotis Kristaus kančia, mirtimi - pelnytomis malonėmis.

Tikriausiai labai nuliūdote, kai išgirdote apie tai, jog sudegė Grūžių, Pakalnių, Suosto bažnyčios. Ar paaiškėjo tų gaisrų priežastys, ar aiškūs kaltininkai? Kaip vertinate jų paiešką? Ką reikėtų daryti, kad panašių įvykių nebūtų?

Kaip liudija istorija, ir seniau gaisrai sunaikindavo bažnyčias. Karo audros, kurios per Lietuvą daug kartų ritosi, taip pat sunaikino daug bažnyčių. Panevėžio vyskupija yra laiminga, kad greit praūžęs karo viesulas bažnyčioms padarė maža žalos. Tik tris sudegino ir keletą apgadino. Jos kunigų dėka buvo atstatytos, karo žaizdos - užgydytos.
Pastarųjų bažnyčių pavirtimas pelenais nuliūdino ne tik mane, bet ypač tikinčiuosius, kurie neteko maldos namų. Kitą dieną po gaisro aplankiau gaisravietes. Žmonės verkė, klausė, kur melsis. Pakalnių bažnyčios gaisro priežastis nustatyta - padegimas. Bet kas tai padarė - iki šiol neaišku. Grūžių ir Suosto bažnyčių sunaikinimas, mano galva, - taip pat piktų rankų darbas. Tačiau pareigūnai iki šiol nenustatė gaisro priežasties ir kaltininkų nesurado. Be abejo, ir neieškojo.
Paguoda ta, kad Pakalnių bažnyčia per 16 mėnesių atstatyta ir šių metų rugsėjį pašventinta, dalyvaujant didžiulei miniai žmonių. Grūžiai taip pat turi maldos namus. Vietoj sudegusios bažnyčios seniūnija atidavė kultūros namus. Jie buvo rekonstruoti, pastatytas bokštas, įrengtos patalpos kunigui gyventi. Grūžių parapijos tikintieji džiaugiasi naujais maldos namais, kurie taip pat šiais metais pašventinti.
Suosto bažnyčios atstatymas - problematiškas. Neseniai sudegusi šventovė stovėjo apie 100 metų, nes prieš tai buvusi taip pat buvo sudeginta. Artimiausiu metu apie atstatymą nėra nė kalbos. Mažai tikinčiųjų ją lankydavo, nes dalis eidavo į Skaistkalnio bažnyčią (Latvijoje), o kita dalis lankydavo Biržų bažnyčią.
Sunku atsakyti, kaip sustabdyti tą juodą darbą - bažnyčių naikinimą. Popiežiaus žodžiais tariant, kol nepasikeis žmogaus širdis, jokios struktūros jo nepakeis.

Kodėl atgavusių laisvę žmonių tikėjimas iš pradžių atrodė atgims, o dabar vėl pamažu atšąla? Juk tikėti Dievą lyg ir niekas nedraudžia, jau nuo vaikystės galima laisvai gauti tikybos žinių mokykloje ir jas ugdyti. Kur glūdi šio reiškinio priežastys?

Iš tikrųjų šaliai atgavus politinę ir religinę laisvę, žmonės pradėjo uoliau bei drąsiau lankyti bažnyčias. Atrodė, kad po priespaudos džiaugsis ir dėkos Dievui už viską, ką Jis gera padarė. Deja, paaiškėjo, kad susižavėjimas tikėjimo laisve blėsta. Kur ieškoti to abejingumo dvasios dalykams priežasties? Sakyčiau, kad visų pirma mūsų tikintieji per daug sumaterialėjo ir pristigo dvasinių vertybių alkio. Juk to buvo mokoma per 50 metų priespaudos. Kristi žemyn - visada lengviau, o pakilti reikia daugiau pastangų. Jaunoji karta, nors girdi mokyklose apie tikėjimą, tačiau nemato tėvų pavyzdžio. Tėvai Viešpaties dieną praleidžia kažkur, tai ir vaikai kartu. Ne be reikalo kalbama apie suaugusiųjų katechezę. Ji būtina.

Kaip vertinate jaunąją kunigų kartą? Ar esate patenkintas savo įšventintais kunigais? Ar sulaukiate žmonių priekaištų dėl vieno ar kito kunigo darbo? Kuo žmonės dažniausiai būna nepatenkinti?

Kaip kviečiuose piktasis pasėjo raugių, taip ir tarp kunigų yra uolių, pareigingų, bet yra ir "šaldytuvų", kurie nesugeba uždegti tikinčiųjų ir padaryti jų sąmoningais Dievo tautos vaikais. Tiesą sakant, nesu patenkintas visais kunigais, kuriuos pats esu įšventinęs. Atsitinka, kad tikintieji pasiguodžia, jog jų kunigėlis savo pareigas atlieka nesusikaupęs, skubotai, nepasiruošęs pamokslui, šiurkštokai kalbasi su interesantais. Labiausiai tikintiesiems nepatinka, kai kunigas rodo meilę ne Dievui, o mamonai. Tačiau tai - reti atvejai.
Antra vertus, džiugina tai, kad tikintieji rašo padėką į kuriją už stropų kunigą. Tai reti atvejai, tačiau žmonės supranta gerumą, meilę ir tuo nori pasidalinti su vyskupu.

Ko trūksta, kad visi dabartiniai seminaristai, tapę kunigais, būtų tikrai geri ir pavyzdingi dvasininkai? Kaip nutinka, kad šventimų dieną jie būna, atrodo, tinkamai ir gerai pasiruošę šiam darbui, o praėjus kuriam laikui ne vienas iš jų daro gėdą dvasininkų luomui? Kaip galėtumėte įvertinti tuos kunigus, kurie atsisakė kunigystės?

Dabartiniai seminaristai, mano galva, yra per daug išlepinti (žinoma, ne visi), per jauni ir dar nesugeba rimtai apsvarstyti kunigystės naštos. Susidūręs su gyvenimo tikrove, ne kiekvienas ištveria, nes dvasinis pasaulis jo sieloje dar nesukurtas. Jei nemoka nuoširdžiai melstis, mąstyti, save kontroliuoti, remtis Dievo pagalba, toks kunigas neišsilaikys savo kelyje, žmogiškomis jėgomis, prigimties galiomis čia negalima remtis. Tie, kurie pasitraukia iš kunigystės kelio ir tampa dezertyrais, patys yra nelaimingi žmonės. Jie apvilia tikinčiuosius, aukojančius lėšas jiems išlaikyti, o šie, niekam "ačiū" nepasakę už išsilavinimą, gautą seminarijoje, nueina patvoriais. Būtina daryti atranką. Nuo pat įstojimo klebonai privalo objektyviai atestuoti kandidatą ir nepataikauti jo silpnybėmis.
Kad dabartiniai seminaristai būtų pavyzdingi dvasininkai, jie privalo nuo pat mažumės įgyti tvirtą tikėjimą, aukos dvasią. Tapę seminaristais, jaunuoliai privalo nuolat savęs klausti, ar tikrai esu šaukiamas, daryti nuoširdžią sąžinės sąskaitą, išugdyti maldos dvasią, įgyti intelektualinį išsilavinimą. Jei tapę kunigais jaunuoliai daro gėdą dvasininkams, vadinasi, jie ruošėsi būti ne dvasininkais, o amatininkais arba tarnautojais. Tokių kunigų vyskupijoje yra keletas. Išbuvę kunigais keletą metų (jei iš viso buvo kunigai), jie pasuka išdavystės keliu, apvilia tikinčiuosius, kurie savo aukomis rėmė jų studijas, ir vyskupą, kuris jaučiasi atsakingas už nevertų kunigystei pašventinimą.

Mums dažnai iš kai kurių kunigų tenka išgirsti, kad jie nėra pašto tarnautojai, todėl katalikiškos spaudos platinimas - vien tik redakcijų reikalas. Kai taip sako jaunesnis kunigas, kurio vaikystė prabėgo esant vienintelei "teisingiausiai" komunistinei spaudai, dar galima suprasti. Bet kai tokias mintis išgirsti iš pagyvenusio dvasininko, kuris augo dar laisvoje Lietuvoje, kai katalikiškos spaudos buvo nemažai, o ją platindavo ir kunigai, skaitydavo ir "tamsūs" valstiečiai, nesupranti, kas čia atsitikę. Nejaugi tokiam kunigui rūpi tik sakramentų teikimas, šv. Mišių aukojimas, gal dar klebonijos ar bažnyčios remontas ir savo paties gerovė? Ir tai vadinama sielovada.

Kai nebuvo katalikiškos spaudos, kai buvo jos badas, tikintieji gaudė pogrindinę spaudą. Dabar spaudos yra, tačiau gyvenimo tikrovė rodo, kad ja mažai domimasi. Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, kai nebuvo nei radijo, nei televizijos, spauda buvo vienintelis žinių šaltinis. Tada ir religinę spaudą buvo lengva platinti. Be to, žmonės buvo sąmoningesni, labiau išprusę tikėjime, jautė pareigą skaityti. Tad ir spaudą platinti buvo lengviau, ir parapijų tikintieji paprastai priklausė kokiai nors katalikiškai organizacijai, kurios nariai turėjo savo laikraštį ar žurnalą.
Karas ir pokario permainos suardė katalikų bendruomenes, sunku suburti tikinčiuosius į katalikiškas organizacijas, daugelis yra susvetimėję ir užsidarę savo rūpesčiuose.
Kunigai dažnai pastebi, kad katalikišką spaudą sunku platinti, nes tikintieji nenoriai ją skaito. Daliai tikinčiųjų užtenka radijo ir televizijos žinių, o dvasiniai reikalai dažnai pamirštami. Žmonės užimti buities reikalais. Be to, dalis tikinčiųjų neskaito jokių laikraščių, nes jų piniginė per daug plona. Kai kunigai atsimuša į tikinčiųjų abejingumą, dingsta noras užsiimti ir spaudos platinimu. Kita vertus, kai vyksta vestuvės, krikštynos ar laidotuvės, atsiranda ir lėšų. Ypač jų negailima svaigalams.
Ilgai ir sudėtingai reikėtų dirbti su tikinčiaisiais, kad šie pradėtų kitaip mąstyti, kad labiau brangintų dvasines vertybes, kad būtų sąmoningesni. Tam pasitarnauja dalyvavimas šv. Mišiose, Dievo žodžio klausymas ir pavertimas krikščionišku gyvenimu, sakramentų malonės ir malda. Ugdant tikinčiųjų sąmoningumą, šių dalykų negalima nuvertinti.

Yra žmonių, sakančių, kad jie tiki Dievą, bet į bažnyčią nevaikšto. Vienam atrodo, kad tikint to nebūtina daryti, kitas teigia į bažnyčią neinąs, nes kunigas blogas arba mato joje buvusį komunistą ar aktyvų ateistą, iš kurio jokios atgailos už praeities darbus nesulaukė, trečias sako, jog svarbu tikėti, o kai mirs, vis tiek jį pagal bažnytines apeigas artimieji palaidos. Ką galėtumėte pasakyti tokiems žmonėms? Ar toks žmogus gali tikėtis pažadėtos Amžinybės?

Žmonės, kurie tiki Dievą, bet nelanko bažnyčios - nevisiški katalikai. Jeigu jie neina į bažnyčią todėl, kad kunigas nepatinka arba kad mato atėjusį buvusį komunistą ar ateistą, - menkas, netikras tas tikėjimas, nes tikima ne Dievu, bet žmonėmis. Bažnyčia - ne šventųjų, bet puolančių ir prisikeliančių žmonių bendruomenė. Be to, Dievas yra teisėjas, ir Jis, o ne kaimynas žino, kas padarė atgailą ir kas - ne. Nepraktikuojantį laidos ne giminės, bet Bažnyčia, ir jei jis nebuvo bendruomenės narys, jam nepriklauso būti laidojamam pagal Bažnyčios apeigas. Ar toks žmogus pasieks žadėtą Amžinybę, tai - Dievo reikalas.

Kas atsitiko, atrodytų, uoliems katalikams, kurie ir sekmadieniais bažnyčioje lankosi, ir šiaip lyg ir dori esą, bet kai ateina laikas, pavyzdžiui, rinkti valdžią, tada jie visai pamiršta, už ką derėtų balsuoti? Jei yra keli kandidatai ir iš tiesų galima pasirinkti katalikui tinkamesnę asmenybę, ima toks žmogus ir balsuoja už nežinia su kelinta žmona gyvenantį, apsivogusį, susikompromitavusį, bet užtat gražiai atrodantį, maloniai kalbantį ir esą nieko blogo jam nepadariusį. Paskui, kai toks auksaburnis, atsidūręs valdžioje, ima ir balsuoja už katalikams žalingus įstatymus, tokius žmones rinkę katalikai kaltės nejaučia.

Ne kartą vyskupai prieš rinkimus savo aplinkraščiuose yra nurodę kriterijus, kuriais reikia vadovautis dalyvaujant rinkimuose. Kunigai savo nuožiūra paragindavo. Bet jei tikintieji į tai nekreipia dėmesio (beje, maža dalis apie tai išgirsta) ir daro savaip, niekas jų nesulaikys nuo pasirinkimo. Problema ta, kad rinkėjai mažai mąsto, o patiki tuščiais pažadais, per daug eksperimentuoja.

Kodėl sektantai įleidžia šaknis katalikiškame krašte? Ko, Jūsų manymu, trūksta į tas bendruomenes susibūrusiems žmonėms Katalikų ar kitose tradicinėse krikščioniškose Bažnyčiose, jei jie susižavi iš svetimų kraštų atkeliavusiais ar vietinės kilmės naujaisiais tikėjimais? O gal tai nauja ateizmo forma, ir toliau siekiant atitraukti žmones nuo Kristaus evangelijos?

Sektantai turi pasekėjų visuose kraštuose. Lietuvoje anksčiau jų nebuvo. Jie atsirado, kai grįžo tikėjimo laisvė. Daugelio jų pasekėjų sielose ateizmas buvo išrausęs dvasinę tuštumą. Gamta tuštumos nemėgsta. Kadangi sektantai veikia labai agresyviai, jie ir rado savo vietą toje dvasinėje tuštumoje. Mūsų pozicija - ne kovoti su sektomis, bet visais imanomais būdais skiepyti tikinčiųjų širdyse tikrojo tikėjimo, kokį Kristus perdavė ir įsakė skelbti Bažnyčiai, supratimą.

Neseniai minėjome Visų Šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo dienas. Daugelis žmonių vyko į tolimiausius šalies kampelius aplankyti savo artimųjų kapų, susitikti su giminėmis. Ar Jūs, būdamas vyskupas, irgi vykstate į savo tėviškę aplankyti savo artimiausių žmonių kapų? Kaip manote, ar pakanka kartą per metus uždegti žvakutę ant artimo žmogaus kapo? Juk iš tiesų esama atvejų, kai artimųjų kapai aplankomi tik lapkričio 1-ąją, o dažniau atvykti nesurandama laiko.

Bažnyčia savo liturgijoje kasdien meldžiasi už mirusius, aukodama sudabartintą Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau Vėlinės - ypatinga mirusių pagerbimo diena. Deja, jų prasmė jau iškreipiama, kai visa pagarba mirusiesiems suvedama į gėles ir žvakutes, o kapai tampa pasivaikščiojimo vieta, savotišku parku. Bažnyčios pavyzdžiu būtina dažnai prisiminti mirusius malonėje, nes tikime Šventųjų bendravimu. Aš asmeniškai keletą kartų aplankau tėvų kapus ir ne tik per Vėlines. Svarbiausia - prisimenu juos prie Viešpaties altoriaus.

Dėkojame už pokalbį.

Parengė Bronius VERTELKA

Panevėžys

Vyskupo Juozo Preikšo 75-erių metų bei kunigystės 50-mečio sukaktys ir Panevėžio vyskupijos 75-mečio jubiliejus bus paminėtas lapkričio 25 d. iš-kilmingomis šv. Mišiomis Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje. Pradžia - 12 val.

© 2001 "XXI amžius"

 


Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas mini 75-metį

Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Vyskupas Juozas Preikšas (dešinėje) gimtajame Griškabūdyje per Šv.Onos atlaidus ir miestelio 300-ąsias metines
1997 m. liepos 27 d. Antras iš dešinės -
Griškabūdžio klebonas kun. Sigitas Matusevičius

Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Vyskupas Juozas Preikšas su savo pirmtaku vyskupu Romualdu Krikščiūnu 1995 m. rugpjūčio 26 d. Sintautuose, per atstatytos bažnyčios konsekravimo iškilmes

Gedimino JOKŪBAIČIO nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija