XXI amžius

Pati gražiausia svajonė - Kristaus meilės įgyvendinimas

Kun. Robertas PUKENIS - teologijos licenciatas (1983 m.), bažnytinės ir civilinės teisės daktaras (1996 m. Laterano universitete), 2001 metų liepą Romos privačiame katalikų Lunsos universitete apgynė italų civilinės teisės doktoratą. Atvykusį trumpų atostogų iš Romos į Lietuvą kun. R.Pukenį kalbino mūsų korespondentė Aldona KAČERAUSKIENĖ.

Gerbiamas kunige, pokalbio pradžioje prašytume prisistatyti mūsų laikraščio skaitytojams, tai yra plačiau papasakoti apie save.

Apie save kalbėti nemėgstu. Galiu pasakyti, kad du idealai - Dievas ir Tėvynė - lydėjo ir tebelydi mane visą gyvenimą. Vardan jų galiu prabilti kukliu žodeliu. Gyvenant svetur, tėviškės laukų ilgesys ne kartą padvelkdavo Lietuvos vizija.

Kokią Lietuvą išvydote šį kartą?

Pirmas įspūdis - Lietuva labai pagražėjusi, pasipuošusi. Paskutinį kartą Vilnių mačiau prieš dvejus metus. Jis nebuvo toks gražus kaip dabar. Dabar - neatpažįstamai pasikeitęs: modernūs, didžiuliai pastatai, pro kavinių ir restoranų langus matyti gražiai pasipuošę žmonės, jų veidai spinduliuoja šypsenas, nerūpestingumą, atsipalaidavimą. Vakarais parkuose pilna jaunimo, tiesiai iš butelių gurkšnojančio alų. Mintyse klausiu: ar jie beturi idealų, ar moka melstis? Juk melstis - tai skleisti sparnus virš kasdienybės, suvokti gyvenimo problemas ir pasiryžti spręsti jas krikščioniškoje meilės dvasioje.
Visos krizės - ekonominės, finansinės - kyla iš moralinės ir religinės krizės.

Kas jus Lietuvoje skaudina labiausiai?

Pabuvęs tik gerą savaitę, negaliu iki galo suvokti Lietuvos realijų. Tik spėjęs atvažiuoti, išgirdau žmonių dejones: "Darbdavys apiformino puse etato, o liepia dirbti visu etatu"; "Kai kurios įmonės, organizacijos neišmoka uždirbtų pinigų" ir t.t. Žinau, kad mūsų kuklūs žodžiai nepasieks politikų, jų pažadų tarnauti tautai, jų deklaruojamų humanistinių idealų. Tačiau, pagautas Bažnyčios socialinės doktrinos minčių, norėčiau sušukti: "Stiprinkite profsąjungų veiklą". Ne man spręsti socialinius klausimus, bet į piktnaudžiavimus gal daugiau turėtų atkreipti dėmesį valstybės kontrolės institucijos, apginti skriaudžiamus žmones.
Skaudina žiniasklaidoje prasidėjusi kunigų puolimo kampanija. Manyčiau, jog tai ne kas kita, o noras apjuodinti dvasininkus nebūtais kaltinimais, sumenkinti autoritetą prieš artėjančius prezidento rinkimus. Žmonės tai turėtų suvokti ir šmeižto nepriimti už gryną pinigą. Parapijiečiai turėtų išdrįsti apginti savo parapijos kunigą.

Kaip vertinate Lietuvos partijų veiklą?

Nieko gero neduos partijų susiskaldymas, nes žmonės nebesusigaudo, už ką balsuoti, jų balsai išsiskaidys. Visame pasaulyje pastebimas partijų jungimasis. Kai yra dešinė, kairė ir centras, rinkėjams viskas aišku - Lietuvos žmonės yra psichologiškai pavargę, jie laukia konkretumo tarp daugybės partijų, jiems sunku atskirti, kas yra kas.

Kaip pažadinti jaunimą kūrybinei veiklai?

Jaunimo auklėjimas nėra vienos Bažnyčios reikalas ar kunigo pamąstymai. Tai valstybės, mokyklos, tėvų, Bažnyčios, masinių informacijos priemonių veiksmai. Kaip tenka girdėti, vaikai labiau domisi religinėmis tiesomis, geriau mokosi. Reikia kelti tėvų sąmoningumą. Jie turi suprasti, kad be tikėjimo, be Kristaus mokslo perpratimo bus sunku išlaikyti šeimos darną, auklėti vaikus. Ar tėvai rūpinasi, kad jų vaikai lankytų tikybos pamokas? Tikriausiai ne visi, nes vyresnėse klasėse sumažėja norinčiųjų mokytis tikybos. Dabar išleidžiama daug religinio turinio knygų, žurnalų ir laikraščių. Net keista, kad daug kas Lietuvoje nežino, jog yra toks katalikiškas laikraštis, kaip "XXI amžius". Abejingumas dvasinėms vertybėms nulemia tautinį merdėjimą. Iš tiesų mes kiekvienas esame pašaukti būti šalies šeimininkais, kad Lietuva taptų jaukiais namais. Tad norėtųsi, kad ypač jaunimas turėtų laiko dalyvauti valstybinių švenčių renginiuose ir minėjimuose, pamiltų knygą ir pažintų tautos bei Bažnyčios istoriją. Tada ir politikoje bus švariau ir teisingiau. Įsimintini popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: "Politika - tai artimui tarnavimo menas". Tai loginis mąstymas, sugebėjimas tobulinti visuomenę, aiškiai perteikti idėjas.
Daug amerikiečių jau suvokė, kad per televiziją rodomas seksas, smurtas neigiamai veikia jaunimą. Lietuvoje, atrodo, per masinės informacijos priemones tebepropaguojamas palaidumas. Ar pajėgs Bažnyčia parodyti krikščioniškųjų vertybių žavesį?

Kas teikia optimizmo?

Norėtųsi, kad šviesus optimizmas lydėtų visus Lietuvos žmones. Šiluvoje mačiau aplink Švč. M.Marijos altorių keliais einančias moteris, susimąsčiusius vyrus kaip ąžuolus, lietuvaites, pinančias svajas. Lietuvos nepriklausomybė - tai stebuklas. Iš "juodosios" žiniasklaidos atrodo, kad dėl visų sunkumų kalčiausia yra nepriklausomybė ir tie, kurie ją iškovojo tokiomis sunkiomis sąlygomis. Mūsų visų laukia darbas - kiekvienas privalome kuo geriau atlikti savo luomo pareigas. Problemų atrasime visuose kraštuose, visose šalyse. Norėtųsi, kad Lietuvoje didėtų ta tautos dalis, kuri, tariant Šventojo Rašto žodžiais, tarsi druska, patekusi į visuomenę, stabdytų gedimą. O kaip norėtųsi visiems Lietuvos žmonėms padovanoti pačią gražiausią svajonę - pasauliui atneštos Kristaus meilės įgyvendinimą. Kur begyventume, mums šviečia ta pati saulė, gyvenimo kelionėje lydi laiminantis Rūpintojėlis.

Dėkoju už pokalbį.