XXI amžius

Ėjo vyrai nemunais

Lietuvos Nepriklausomybės 1918 metų vasario 16-osios Aktas buvo tautos prisikėlimo Dvasia. Ši Dvasia turėjo tapti kūnu ir naujajam gyvenimui prikelti karo nualintą Lietuvą. Nepriklausomybės Aktas - tai ir įspėjimas pasaulio valstybėms, kad į jų bendriją ateina naujas narys. O tą gležnutį, tik ką gimusį kūdikį - naują valstybę gyvenimui turėjo kelti ir ginti lietuvių tauta, kurios pagrindu ši valstybė ir kūrėsi. O tai padaryti nebuvo lengva. Rytuose, paskui Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusius ir atsitraukiančius vokiečių dalinius, į kraštą skverbėsi alkanos ir apiplyšusios bolševikų gaujos. Priešas - grėsmingas ir diplomatinėmis priemonėmis neįveikiamas. Reikėjo karinės jėgos, kuri šias gaujas sutramdytų. Ir 1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, kartu einantis ir krašto apsaugos ministro pareigas, Augustinas Voldemaras (1883-1942) išleido Apsaugos ministerijos įsakymą Nr.1 dėl Pirmojo pėstininkų pulko organizavimo. Ši data ir laikoma Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžia.
Sujudo, sukruto ne tik Didžioji, bet ir Mažoji Lietuva, ir zanavykai. Pasigirdo kalbos, agitacija. Kas, kur, su kuo ir už ką...
1918 metų gruodžio pirmasis sekmadienis. Adventas. Tik Advento rimties ir dvasinio susikaupimo nesijaučia. Kraštas kunkuliuoja. Gyvena emocijomis. Į didelių girių apsupto nedidučio zanavykų bažnytkaimio Lekėčių bažnytėlę susirenka gausus būrys jaunų vyrų. Parapijos klebonas kun. Pranas Garmus (1870-1933) sako prasmingą pamokslą. Kviečia jaunuolius stoti ginti savo tikėjimo ir krašto nuo artėjančio pavojaus. Ir jaunimas, net Mišparų neatgiedojęs, pabyra iš šventovės į bažnytkaimio aikštę. O jų čia jau laukia keletas "cicilikų", iš kurių ne vienas atpažino tik neseniai iš Rusijos grįžusį lukšietį Vincą Grybą (1890-1941).
Valsčiaus viršaitis Antanas Tamulaitis (1883-1965) išeina į priekį ir sako:
- Ši diena - neeilinė. Šiandien mes privalome apsispręsti, su kuo ir prieš ką. Ir šis mūsų apsisprendimas didele dalimi nulems tolimesnį ne tik mūsų, bet ir mūsų krašto likimą.
Po įžangos žodžio prašo V.Grybas. Jis kalba apie lygybę, tarpusavio tautų sugyvenimą ir kaip įmanydamas giria Rusijos bolševikus, kuriuos zanavykai turėtų pamilti kaip patys save, o gal dar ir labiau. Stengdamasis primesti savo valią susirinkusiesiems, jis prabyla:
- Aš - prijaučiantis bolševikams. Kaip visi bolševikai, taip ir aš, Lietuvai noriu tik gero. Mes su rusais ir į Žalgirio mūšį ėjom kartu, ir vokietį pliekėme kartu, tai ir mūsų kelias turi būti bendras. O ir Rusija dabar jau ne ta, be caro. Dabar visi ten lygūs, be ponų, be engėjų. Ir mes, eidami kartu su bolševikais, būsime laimingi.
Kažkas spiegiančiai sušvilpė. Dar kažkuris šūktelėjo:
- Gražiai kalbi. O kiek už tai gauni?
Valsčiaus viršaitis stengiasi išsišokėlį sutramdyti.
- Leiskite draugui Vincui užbaigti, o paskum bendrai spręsime.
- Neleisime. Žinom, kam jis tarnauja. Lukšiuose jį jau ne kartą nušvilpė, tai dabar pas mus lenda. Juk ne tam mes čia susirinkome, kad mus kas nors mulkintų. Užtenka! Baikim tas kvailystes! Klebonas bažnyčioje aiškiai pasakė, kad bolševikai - bedieviai ir nieko gero Lietuvai neduos, nes patys nieko neturi, o pažadėti visi moka. Jeigu bolševikų pažadais tikėsime, tai visam gyvenimui mulkiais ir liksime. Nereikia mums pažadų ir svetimų pasakų. Mums reikia teisingos savos valdžios ir savos kariuomenės. Dėl to čia ir susirinkome.
Ir lekėtiškiai V.Grybui kalbėti neleido. Šis, iš pykčio net pažaliavęs, sėdo ant bėrio ir nurūko Rūdšilio link, tikriausiai į Žemają Panemunę, šios parapijos žmonių agituoti už laimingą gyvenimą bolševikiniame rojuje...
Likę be raudonojo agitatoriaus, vyrai pradėjo dalykišką pokalbį. Žodžio prašo Rigliškių kaimo ūkininkas, buvęs knygnešys Baltrus Sutkus (1863-1945). Visa Lekėčių parapija Baltrų pažįsta ir gerbia. Tai jis išdrįso pirmasis prabilti, kad lekėtiškiams reikia atsiskirti nuo Zapyškio ir kurti savo parapiją. Tuomet carinės valdžios Baltrus buvo nesuprastas, apšauktas eretiku ir į Suvalkų Kalvarijos kalėjimą įgrūstas. Bet ir tuomet šio žmogus žodžiai buvo teisingi. Ir 1906 metais, kuriant Lekėčių parapiją, nemažai nulėmė B.Sutkaus daryti žygiai. Visados šis žmogus kalba apgalvotai ir teisingai:
- Gerai pažinojau pirmąjį mūsų parapijos kleboną Justiną Staugaitį. Tai jis pasirašė Lietuvos valstybės atstatymo Aktą. Ir jeigu taip darė buvęs mūsų parapijos klebonas, kurį mes visi gerbėme ir mylėjome, tai ar dar gali būti kokia nors kalba dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo!? Jeigu būčiau šiek tiek jaunesnis, tai ir aš savanoriu eičiau į Lietuvos kariuomenę. Tai be galo didelė garbė. Visų mūsų jaunų vyrų šventa pareiga - imti į rankas ginklą ir ginti Tėvynę...
Kalbėtoją palydėjo plojimai.
Į priekį išeina gražiai nuaugęs iš Kuro kaimo kilęs Veiverių mokytojų seminarijos seminaristas Bernardas Tamulaitis (1893-1945).
- Tėvynė pavojuje! Ir čia mes susirinkome ne tuščiai laiką gaišti, bet apsispręsti. Tie, kurie save laiko vyrais, jau pasirengę. Aš su broliu Feliksu einava į Lietuvos kariuomenę. Norisi, kad savanorių iš mūsų krašto būtų ir daugiau. Kas apsisprendėte, ir dabar užsirašyti galite pas mane.
- Ir mudu su Vladu Zizu jau apsisprendėva, - šūkteli Kazys Bertulis.
- Užrašyk ir mus, brolius Kerušauskus, - šaukia Jonas Kerušauskas.
Ir tą sekmadienį Lekėčiuose į Lietuvos kariuomenę savanoriais užsirašė broliai Abdonas ir Simanas Rinkevičiai, Antanas Jonaitis, Kazys Bertulis, Vladas Zizas, trys broliai Kerušauskai, Vincas Mackevičius ir kiti.
Ir vėl nauji rūpesčiai. Rengimasis savanorių išleistuvėms, kurios numatomos Kalėdų dieną. Laiko dar ištisos trys savaitės, bet per tą laiką ne vienas dar nori ir savo toliau gyvenančius gimines aplankyti, o kas ir puspadžius po batais pasišauti...
- Savanorius mes privalome gražiai išlydėti, - į susirinkusiuosius kreipiasi bažnytkaimio šviesuolis Baltrus Bertulis (1864-1946). - O jeigu šiai progai paminklą pastačius?!
Susirinkusieji savo plojimais pritaria.
- O kur ir kokį?
- Čia. Šioje vietoje, kur dabar stovime. O kokį, tai dar reikia pagalvoti, bet manau, kad mudu su Bernardu Tamulaičiu tai padarysiva, - sako Baltrus. - Manau, kad nesigailėsite.
Tikrai lekėtiškiams gailėtis neteko. B.Tamulaitis kartu su meistru B.Bertuliu sukūrė projektą, kurį nagingas meistras neskubėdamas, bet viską gerai apgalvodamas per porą savaičių sumeistravo. Medžiagą parinko pačią geriausią. Gražiai nuobliavę atramas, parengė paminklui statyti vietą ir vis laukė, kada Bernardas pristatys paminklui reikiamą įrašą. Ir pagaliau plakato formos medinis paminklas sušvito:
"Lietuva - laisva ir nepriklausoma! Lietuva - demokratinė respublika! Lietuva - darbo žmonių valstybė!"
Teksto viršuje ir pačioje garbingiausioje vietoje meistras išraižė baltą raitelį - Vytį, kuris žaibišku greičiu iš krašto vijo priešą. Šiaurinę paminklo pusę papuošė Gedimino stulpais ir nė kiek ne menkesniu palinkėjimu:
"Žmogau, siek laisvės,
Bet pirmiau save susivaldyk!
1918 m. lapkričio 23 d."
Tai buvo, ko gero, pirmasis paminklas Lietuvoje besikuriančiai kariuomenei, prie kurio 1918 m. gruodžio 25-ąją - Kalėdų dieną, po iškilmingų pamaldų susirinko gražus būrelis Lekėčių valsčiaus jaunuolių iš Altoniškių, Kuro, Riogliškių, Jadagonių, Zizų, Judraičių, Vincentavos, Šėtijų, Jančių ir kitų kaimų. Pašventinus paminklą būsimieji savanoriai tėvų, jaunesnių brolių, sesučių ir savo merginų akivaizdoje prisiekė darbais siekti laisvės Lietuvai. Senos močiutės kūkčiojo, šluostė ašaras. Kiti laimingi jautėsi, gavę nelengvą naštą dėl savo krašto ateities. Tik niekas tuomet dar nenujautė, su kokiais gausiais priešais teks susidurti jaunutei Lietuvos kariuomenei.
Susirinkusiuosius savanorių organizatorius B.Tamulaitis informavo, kad, jeigu ledas bus pakankamai tvirtas, tai į Kauną keliaus nemunais (užšalusiu Nemuno ledu) nedideliais būreliais po penkis - septynis vyrus.
Ir Lekėčių zanavykai pajudėjo. Antrąją Kalėdų dieną į Kauną jau žingsniavo Vladas Zizas su geriausiu savo vaikystės dienų draugu - paminklo statytojo Baltraus Bertulio sūnumi Kaziu. Prie Skirpstaujos dar prisijungė keletas vyrų iš Kuro, Altoniškių. Kiek vėliau einančių gretas papildė zapyškiečiai, ir Kauną pasiekė nemažas būrelis būsimų savanorių. Sausio 9-ąją Aukštojoje Panemunėje, Antrajame pėstininkų pulke, savanoriais užsiregistravo trys broliai Kerušauskai, sausio 13-ąją į šio pulko pirmąjį batalioną pateko broliai Abdonas ir Simonas Rinkevičiai ir kiti lekėtiškiai.
Panemuniškiai zanavykai ėjo nemunais. Sintautų, Būblelių valsčių vyrai važiavo suvirtę į roges. Griškabūdžio ir Barzdų būsimieji savanoriai nuo Pilviškių dundėjo prekiniais traukiniais, kuriuos tuomet griežtai dar prižiūrėjo vokiečių administracija.
Ir Novužės krašto vyrai kilo į kovą už savo Tėvynę. Tik ne visuose Zanavykuose ir ne visame Lekėčių valsčiuje buvo tokia gera padėtis. Dalis Lekėčių valsčiaus sodžių (Jagėliškiai, Juškai, Kašeliai, Kretkampis, Mikytai, Nosiedai, Pažiegždriai, Sirvydai, Šiuoriškiai, Šukėtai, Šukėtėliai, Tirmėnai, Versniai) priklausė Žemosios Panemunės parapijai, kur V.Grybas jau buvo nemažai nuveikęs, agituodamas už bolševizmą. Ir kai 1918 m. lapkričio 1-ąją, per Visus Šventuosius, iš Vilniaus į Žemąją Panemunę atvyko Lietuvos Tarybos narys Jonas Vailokaitis (1886-1944) ir užlipęs ant kalbėtojui skirto paaukštinimo perskaitė Lietuvos Tarybos atsišaukimą dėl savivaldos kūrimo, tai iš karto atsirado ir V.Grybo šalininkų. Šie kiek atokiau, atsiritinę porą statinių, taip pat pradėjo sakyti kalbas ir kviesti žmones pas save. Ir Žemosios Panemunės parapija pasidalijo į dvi grupes. Persvara buvo "grybininkų" pusėje. Jie ir sudarė Žemosios Panemunės Liaudies Tarybą. Tarybos pirmininku išsirinko Juozą Vaičių, o milicijos vadu - buvusio klebono kun. Simono Skinkio (1842-1937) krikštasūnį Simą Stanaitį (1896-1989) iš Mikytų. Pajutę vokiečiai, kad ir Zanavykuose jau kelia galvas bolševikai, į Mikytus atsiuntė visą kuopą kareivių, ir Žemosios Panemunės milicijos vadui S.Stanaičiui, pasipusčius padus, iš Mikytų teko bėgti į Kauną. Gerai, kad ten gyveno teta Agota Stanaitytė, pas kurią ir prisiglaudė. Turėdamas nemažai gražaus laiko, vaikinas čia viską gerai apmąstė, o kai išgirdo, jog Maskva į Lietuvą siunčia šeštąją internacionalinę Pskovo diviziją, suprato, jog netrukus vokiečių okupaciją gali pakeisti kita - sovietinė. Ir nieko nelaukęs 1919 m. sausio 24 d. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Netrukus V.Grybas pakeitė savo bolševikines pažiūras. Atgailaudamas už jaunystės vėjavaikystę savuosiuose Zanavykuose, Sintautų Švč. Mergelės Marijos šventovei sukūrė didįjį altorių. Naumiestyje pastatė paminklą didžiajam varpininkui dr.Vincui Kudirkai, Aukštojoje Panemunėje, kur 1919 m. sausį telkėsi savanoriai, išaugo jo kūrinys - paminklas Vytautui Didžiajam. Nepamiršo V.Grybas įamžinti ir Lietuvos mokytojų - Papilėje pastatė paminklą Simonui Daukantui. Įamžindamas Lietuvos karių savanorių iškovotą laisvę, Raseiniuose pastatė Nepriklausomybės paminklą "Žemaitis" su savo autoportretu, o Pasvaliui padovanojo paminklą lietuvybės gaivintojui inž. Petrui Vileišiui.
Bet grįžkime į 1919 metų sausį. Grįžkime į Kauną, Šančius, Aukštąją Panemunę, kur telkėsi mūsų Tėvynės gynėjai - Lietuvos kariuomenės savanoriai. Nors Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. Aktą vokiečiai pripažino tų pačių metų kovo 23-ąją, bet savivaldos neleido. Krašte tebebuvo okupacinis režimas. Lapkričio 11-ąją susikūrusi pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama prof. Augustino Voldemaro prieš vokiečių savivalę buvo bejėgė. Ir tik 1919 m. sauso 1-ąją Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, suplevėsavo Lietuvos trispalvė, bet jau kitą dieną Vyriausybė iš Vilniaus kėlėsi į Kauną. Lietuvos sostinę užėmė Rusijos bolševikai. Prasidėjo teroras, gyventojų persekiojimas, o Kaune - dvivaldystė. Vokiečiai savivaliaudami nenoriai traukėsi iš Lietuvos. Su nepasitikėjimu jie žvelgė ir į atkurtos Lietuvos valstybės kariuomenę - savanorius. Sausio 11-ąją atsitraukiantys okupantai iš pasalų paleido šūvius į savanorį Antaną Zambacevičių, kilusį iš Zanavykų krašto, Jankų valsčiaus, ir nelygioje kovoje už Lietuvos laisvę krito pirmasis karys - savanoris. Bet tai buvo tik pradžia...

Bernardas ALEKNAVIČIUS