XXI amžius

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Išsaugojusi brolio, Lietuvos partizanų vado, turtą - meilę Dievui ir tėvų žemei

Apie Šiaurės rytų Aukštaitijos partizaninio pasipriešinimo dalyvę Emiliją Vaičėnaitę

"...Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia. Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti; tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi..." (Balys Vaičėnas-Liubartas. Partizano testamentas // Semaškaitė J.Vaičėno būrio žūtis. - V., 1994. P. 17)
Emilija Vaičėnaitė, dviejų brolių partizanų Balio ir Broniaus Vaičėnų sesuo, išsaugojo šį turtą ir kiek galėdama visu savo gyvenimu, savo kančia, energija ir veikla jį didino. Iki šiol ji tebestovi kovotojų už šio turto išlikimą gretose.
Emilija Vaičėnaitė gimė 1918 m. gegužės 8 d. Vaičėnų kaime, Obelių valsčiuje (Rokiškio aps.), Joanos Kišūnaitės-Vaičėnienės ir Norberto Vaičėno šeimoje. Joje augo septyni vaikai: keturi berniukai ir trys mergaitės. Žemės buvo nedaug - 8 ha, bet tėvai buvo darbštūs, tvarkingi ūkininkai, tvirtos dvasios lietuviai. Taip auklėjo ir savo vaikus. Du broliai ir dvi seserys anksti mirė nuo ligų ir baisių nelaimingų atsitikimų. 1944 m. vasario 14 d. mirė ir tėvelis Norbertas Vaičėnas.
1944 metais prasidėjus antrajai rusų okupacijai, kaimo vyrai, su jais ir abu broliai Vaičėnai išėjo į partizanus. Balys Vaičėnas įkūrė 3-osios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės "Vyties" kuopą. Joje buvo abu broliai Vaičėnai, jų pusbroliai, jų tėvo brolio Prano du sūnūs, vieno jų žmona ir keturi brolių Juozo ir Jono Dručkų sūnūs. Visi sveiki vyrai išėjo partizanauti.