Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Išsaugojusi brolio, Lietuvos partizanų vado, turtą - meilę Dievui ir tėvų žemei

Apie Šiaurės rytų Aukštaitijos partizaninio pasipriešinimo dalyvę Emiliją Vaičėnaitę

"...Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia. Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti; tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi..." (Balys Vaičėnas-Liubartas. Partizano testamentas // Semaškaitė J.Vaičėno būrio žūtis. - V., 1994. P. 17)
Emilija Vaičėnaitė, dviejų brolių partizanų Balio ir Broniaus Vaičėnų sesuo, išsaugojo šį turtą ir kiek galėdama visu savo gyvenimu, savo kančia, energija ir veikla jį didino. Iki šiol ji tebestovi kovotojų už šio turto išlikimą gretose.
Emilija Vaičėnaitė gimė 1918 m. gegužės 8 d. Vaičėnų kaime, Obelių valsčiuje (Rokiškio aps.), Joanos Kišūnaitės-Vaičėnienės ir Norberto Vaičėno šeimoje. Joje augo septyni vaikai: keturi berniukai ir trys mergaitės. Žemės buvo nedaug - 8 ha, bet tėvai buvo darbštūs, tvarkingi ūkininkai, tvirtos dvasios lietuviai. Taip auklėjo ir savo vaikus. Du broliai ir dvi seserys anksti mirė nuo ligų ir baisių nelaimingų atsitikimų. 1944 m. vasario 14 d. mirė ir tėvelis Norbertas Vaičėnas.
1944 metais prasidėjus antrajai rusų okupacijai, kaimo vyrai, su jais ir abu broliai Vaičėnai išėjo į partizanus. Balys Vaičėnas įkūrė 3-osios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės "Vyties" kuopą. Joje buvo abu broliai Vaičėnai, jų pusbroliai, jų tėvo brolio Prano du sūnūs, vieno jų žmona ir keturi brolių Juozo ir Jono Dručkų sūnūs. Visi sveiki vyrai išėjo partizanauti.

Emilija Vaičėnaitė. Ši nuotrauka daryta 1954 metais, jau išlindus iš po Stalino žiaurios letenos

Lietuvos Prezidento vizito Ispanijoje aidas

Spalio 24-28 dienomis Madride darbo vizito lankėsi Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, kurį lydėjo penkiolikos asmenų oficiali delegacija.
Pagrindinis vizito tikslas buvo dalyvauti tarptautinėje konferencijoje "Demokratijos pereinamasis laikotarpis ir konsolidacija", kurią organizavo Šiaurės Amerikos M.Gorbačiovo fondas (AGF) ir Tarptautinių santykių ir dialogo su užsieniu fondas Ispanijoje (FRIDE). Konferencijoje dalyvavo keturiolikos valstybių prezidentai ir devyniolika garbės svečių teisėms kviestų buvusių prezidentų.
Buvo parengta nemažai kitų programų - krašto apsaugos ministrui Linui Linkevičiui, užsienio reikalų viceministrui Ryčiui Martikoniui, Lietuvos policijos generaliniam komisarui Vytautui Grigaravičiui. Susitikimuose prisistatė Ispanijai paskirtas Paryžiuje iki tol rezidavęs karinis atašė plk. ltn. Marijus Jatautas, taip oficialiai pradėdamas darbą šioje šalyje. Tuo pat metu Ispanijos organizacijų konfederacija Lietuvos Respublikos ambasados inicityva surengė seminarą Lietuvos verslininkams.

Valdas Adamkus susitikime su Ispanijos premjeru J.M.Aznaru. Neseniai Meksikoje J.M.Aznaras buvo išrinktas krikščionių demokratų internacionalo pirmininku

Siekiama glaudesnio visuomenės ir valstybės ryšio

Mokslinis elitas, įkūręs Pilietinę lietuvių visuomeninių organizacijų konfederaciją, lapkričio 21 dieną tęsė darbą Mokslų akademijoje. "Mūsų pagrindinis devizas yra sujungti tautinę savimonę, ne etnocentrišką, bet modernizuotą. Mes privalome modernizuotis, pereiti į pilietinį veiksmą ir tuo pačiu kompensuoti tą istorinį paveldą, kuris rodo, kad iki šiol neturime suformavę tokio valstybinio patriotizmo, kokį turi lenkai, rusai ar vokiečiai. Valstybė su mumis, kaip ir mes su ja, elgiasi nepakankamai pagarbiai. Būtina lietuvių patriotinėms ir pilietinio veiksmo organizacijoms jungtis ir bendromis jėgomis pradėti veiksmus", - pagrindinį konfederacijos veiklos siekį ir kryptį priminė jos koordinacinės tarybos pirmininkas prof. habil. dr. R.Grigas. "Pirmiausia noriu pasakyti, kad pačios organizacijos išlieka su savais pavadinimais, nepraranda jokio savarankiškumo, pateikdamos tam tikrus projektus, konkretizuotas idėjas, - paaiškino profesorius, - bet žodis "konfederacija" yra diskutuotinas." Kad šiam visuomeniniam judėjimui nereikėtų registruotis, siekiant jo laisvo manevravimo ir atsižvelgiant į Mokslininkų rūmų įstatus bei nuostatus, buvo pasiūlyta pakeisti patį judėjimo pavadinimą. Po diskusijų ir svarstymų priimtas nutarimas, kad Pilietinė lietuvių visuomeninių organizacijų konfederacija nuo šiol vadinsis Lietuvos mokslų akademijos mokslininkų rūmai, visuomeninių organizacijų forumas už lietuvių pilietinę bendruomenę.

Ant tūkstantmečio slenksčio, 8

Lietuva, įžengusi į XXI amžių, gavo dar vieną progą įsilieti į Vakarų (krikščioniškąją) civilizaciją. Po mindauginio, vytautinio ir XX a. pradžios tai yra ketvirtasis bandymas. Visi trys iki tol buvę bandymai baigdavosi nesėkme ne tik dėl išorinių invazijų, bet ir dėl pačios visuomenės nebrandos (kad ir Mindaugo atveju). Sunku kažką tvirtinti apie nūdienos lietuvių visuomenės (ne) brandą, bet daugiau tokių progų tapti Vakarų civilizacijos dalimi gali ir nepasitaikyti. Žinoma, kad oponentai geopolitinėje erdvėje už rytinės Lietuvos sienos irgi gali įžvelgti krikščionybę. Tačiau vargu ar kas paneigs, kad didysis rytų kaimynas, turintis bizantiškosios krikščionybės formą, politinės veiklos būdų daugiausiai mokėsi ne iš Rytų Romos imperijos, o buvusių mongolų-totorių valstybių istorijos.

Šešėliai

Ambicingų liberalų sumanymas sudaryti bendrą dešiniųjų ir centro partijų šešėlinę vyriausybę nesusilaukė nei konservatorių, nei centristų, nei K.Bobelio partiečių paramos. Akivaizdu, kad visos partijos savo jėgas skiria prezidento rinkimams ir nesuka galvos dėl šešėlinio ministrų kabineto. Nepadėjo nė Liberalų sąjungos vado E.Gentvilo optimistinė pranašystė, jog jei ne šiandien, tai rytoj vadinamųjų socialdemokratų ir socialliberalų koalicija subyrės, todėl reikia būti pasirengus perimti valdžią. Nežinia, kuo vadovavosi liberalų lyderis, skelbdamas tokias prognozes. Tikriausiai tais pačiais prezidento rinkimais. Juk iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad dabartiniai valdančiosios koalicijos partneriai susitartų dėl bendro kandidato. Vadinamieji socialdemokratai jokio kito kandidato, išskyrus A.Brazauską, neturi, nors kuluaruose ir kalbama apie ambasadorių Londone J.V.Paleckį. Daugeliui "neatsižadėjusių principų" komunistų jis būtų labai priimtina figūra - būtų vykdomas "istorinis tęstinumas". Tačiau vargu ar tokie variantai patenkintų dabartinį Seimo Pirmininką.