XXI amžius

Krikščionys Afganistane: praeitis ir dabartis

Užsieniečių krikščionių išvadavimas

Daugiau nei tris mėnesius Talibano režimo nelaisvėje Afganistane išlaikytų aštuonių evangelinių krikščionių, tarptautinės humanitarinės paramos organizacijos "Shelter now" ("Pastogė tuojau") darbuotojų netikėtą išlaisvinimą kai kas prilygino stebuklui. Keturių vokiečių, dviejų australų ir dviejų amerikiečių dramatišką išgelbėjimą lapkričio viduryje su dideliu palengvėjimu sutiko politiniai lyderiai ir su džiaugsmu - jų bendruomenių nariai.
Minėta krikščionių grupė, kurią sudarė du vyrai ir šešios moterys (australai buvo sutuoktinių pora), buvo talibų suimti dar prieš tragiškus rugsėjo 11-osios įvykius, rugpjūčio pradžioje. Jie buvo apkaltinti krikščionybės skelbimu tarp musulmonų, tai yra prozelitizmu, kas pagal Afganistane galiojusią islamo šariato teisę yra neleistina ir griežtai baudžiama. Nors suimtieji krikščionys neigė prozelitinę veiklą, tačiau kaip daiktiniai įrodymai buvo pateikta pas juos rasta krikščioniška katechetinė literatūra, vaizdajuostės, Šventojo Rašto knygos. Krikščionys sakė, kad visa tai buvo skirta privačiam naudojimui, tačiau talibai priminė, jog suimtųjų "misionierių" gimtosios kalbos - vokiečių ir anglų, o rastoji religinė literatūra išleista Afganistane vartojamomis dari ir puštūnų kalbomis.
Afganistano valdžia buvo raginama paleisti krikščionis vardan žmogiško gailestingumo, tačiau talibai sumanė jų parodomąjį teismą, turėjusį vykti spalio pradžioje. Prasidėję karo veiksmai, Afganistano bombardavimas teismo procesą sutrukdė, ir krikščionys tapo Talibano įkaitais, apie kurių likimą buvo laukiama pačių baisiausių žinių. Juk Osama bin Ladenas ir jo sėbrai iš teroristinės "Al Qaeda" organizacijos visą laiką stengėsi pabrėžti, kad dabar vykstanti karinė kampanija yra ne kova prieš tarptautinį terorizmą ir jo globėjus, bet musulmonų ir krikščionių religinis karas. Kartu su krikščionimis buvo suimti ir 16 jų pagalbininkų afganų (iš pradžių jie buvo įkalinti su savo 65 vaikais, bet vaikai vėliau paleisti). Pastariesiems, kaip atsimetėliams nuo islamo, buvo beveik garantuota mirties bausmė. Lapkričio 15 dieną su Talibanu kovojančio Šiaurės Aljanso kariai iš Gaznio miesto kalėjimo, esančio už 80 kilometrų į pietvakarius nuo sostinės Kabulo, išlaisvino visus - ir humanitarinės paramos organizacijos darbuotojus krikščionis, ir minėtus jų pagalbininkus afganus.
Išlaisvintos grupės vadovas vokietis Georgas Taubmanas sakė: "Tai stebuklas, kad mes išėjome į laisvę sveiki". Jis pranešė, kad, prieš talibams paliekant Kabulą, visi suimtieji buvo sugrūsti į konteinerį ir išvežti į Gaznį. "Manėme, kad būsime vežami į Kandaharą (šis miestas tradiciškai laikomas Talibano tvirtove, kurią buvo sunkiausia paimti - M.B.), o tai būtų reiškę galą", - kalbėjo žurnalistams G.Taubmanas. Užsieniečius iš Gaznio kalėjimo paleido miestą užėmę Šiaurės Aljanso kovotojai ir vietiniai sukilėliai. Amerikiečių sraigtasparniu jie buvo išgabenti į Pakistano sostinę Islamabadą ir perduoti atitinkamų šalių ambasadoms.
Krikščionių grupės išlaisvinimo metu savo rančoje Kroforde (Teksaso valstija) drauge su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas tai sutiko kaip neįtikėtinai gerą žinią. Pastebėtina, kad dvi išvaduotos amerikietės priklausė netoli Krofordo esančio Veiko miesto evangelikų bendruomenei, kurios nariai pastarosiomis savaitėmis rengė maldos budėjimus už kalinių išlaisvinimą. Sužinoję apie išlaisvinimą, jie džiūgavo ir entuziastingai dėkojo Dievui. Beje, krikščioniškos paramos organizacija "Shelter now" ruošiasi, kai tik leis sąlygos, tęsti savo darbus Afganistane.

Krikščionybė išnykusi

Afganistane, kaip ir kitose Vidurio Azijos musulmoniškose šalyse, dabar išnykusi krikščionybė turėjo seną istoriją, siekusią vos ne antikos laikus. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Afganistano vakariniame Herato mieste nuo VI amžiaus buvo Rytų Apaštalinės Bažnyčios metropolito sostas. (Ši Bažnyčia, dar žinoma arijonų konfesijos vardu, buvo išplitusi senojoje Persijoje, kuriai tuomet priklausė Heratas, ir toli į Rytus.) Nuo IX amžiaus Herate rezidavo ir Sirų Stačiatikių Bažnyčios metropolitas. Abiejų Bažnyčių vyskupai buvo įsikūrę ir kitame Afganistano mieste Carange, kuris dabar yra prie sienos su Iranu.
Kaip ir visoje Vakarų bei Vidurio Azijoje, taip ir šiandieniniame Afganistane krikščionybė buvo išnaikinta per XIV amžiuje prasidėjusį mongolų totorių (Tamerlano, arba Timūro) ordų antplūdį. Greitai ją pakeitė ekspansyvusis islamas, ir buvusi turtinga krikščioniškoji istorija liko beveik užmiršta. Nuo 1735-ųjų iki 1897 metų šalies sostinėje Kabule gyvavo armėnų krikščionių bendruomenė. Afganistane XIX a. pabaigoje savo veiklą bandė pradėti ir katalikų misionieriai. Šalies rytinė dalis, vadinamasis Kafiristanas ("Pagonių šalis"), iki pat XX a. pradžios dėl savo izoliuotumo nebuvo islamizuota, o jos gyventojai išpažino dar Aleksandro Makedoniečio atneštą senąjį graikų tikėjimą. 1879-aisiais Vatikanas bandė įkurti Kafiristano apaštalinę prefektūrą, kuri skleistų krikščionybę, tačiau netrukus regiono gyventojai valstybės pastangomis buvo islamizuoti, o Kafiristano provincija pavadinta Nuristanu ("Įtikėjusiųjų šalimi").
Taigi Afganistanas yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurioje Katalikų Bažnyčia iš esmės neegzistuoja. Nors, kaip tikima, Afganistane gyvena katalikų - vietinės kilmės ar atvykėlių, tačiau jų yra tiek mažai, kad jie nė neįtraukti į Vatikano statistinį žinyną. Visoje šalyje veikia vieninteliai katalikiški maldos namai - Italijos ambasadai Kabule priklausanti koplyčia. Tačiau ir į ją, po ambasados uždarymo dėl praėjusiame dešimtmetyje vykusio pilietinio karo, patekti praktiškai neįmanoma. Koplyčia buvo pastatyta 1933 metais pagal atskirą Italijos ir tuometinio Afganistano karaliaus susitarimą. Ten dirbantis katalikų kunigas turėjo suteikti sielovadinius patarnavimus diplomatinio korpuso nariams katalikams, tačiau jam nebuvo leidžiama skelbti Evangelijos afganams. Paskutinis kunigas išvyko iš Kabulo per pilietinių kovų įkarštį praėjusio dešimtmečio viduryje.
Katalikų žinių agentūra "Zenit" nurodo, kad net ir tokiomis sunkiomis aplinkybėmis Afganistane humanitarinėje ir Evangelijos liudijimo srityje be ypatingos savireklamos toliau darbuojasi trys krikščionių užsieniečių bendruomenės. Tai Kabule įsikūrusios katalikiškos Jėzaus mažųjų seserų kongregacijos trys ar keturios vienuolės, evangelikų liuteronų grupė "Kristaus nešėjai", išlaikanti vienintelę šalyje raupsuotųjų ligoninę, ir ekumeninė organizacija "International Assistant Mission", Herate ir Kabule turinti akių ligų kliniką ir gimdymo namus. Šių trijų bendruomenių artimo meilės darbai yra taip gerbiami ir vertinami vietos gyventojų, kad jos galėjo veikti ir Talibano valdymo metais.

Viltis dėl religinės laisvės įtvirtinimo

Vatikanas reiškia viltį, kad, nugalėjus Talibano režimą, Afganistane bus atkurta demokratija, bus laikomasi žmogaus teisių, įskaitant galimybę laisvai praktikuoti visas religijas. "Šventasis Sostas tikisi, kad, tiek kentėjęs (šalyje pilietinės kovos vyksta jau daugiau nei dvidešimt metų, nuo sovietų invazijos 1979-ųjų pabaigoje - M.B.), Afganistanas dabar susiformuos kaip valstybė, paženklinta demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir laisvei, pradedant nuo laisvės kiekvienam asmeniui išpažinti savo religiją, - sakė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas lapkričio 18-ąją interviu Italijos spaudai. - Mes meldžiamės, kad šalies istorijoje būtų atverstas naujas puslapis."
Kardinolo nuomone, karinė kampanija Afganistane prieš teroristų tinklą ir juos globojusį režimą nepakenkė krikščionių ir musulmonų tarpreliginiam dialogui. "Priešingai - ji sustiprino tokio dialogo poreikį, siekiant vieniems kitus geriau pažinti ir gerbti", - kalbėjo kardinolas A.Sodanas. Jis išreiškė susirūpinimą dėl sunkios civilių gyventojų padėties vykstant kovoms, ypač bombarduojant JAV karinėms oro pajėgoms. Kardinolas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II nuolatinį raginimą, kad civiliai gyventojai būtų apsaugoti. Dievo įstatymas galioja net ir per karą, o humanitarinis įstatymas - kovose tarp priešiškų pusių.
Krikščioniškosios humanitarinės organizacijos intensyvina paramą Afganistano gyventojams, kurių beveik trečdalis (šeši ar septyni milijonai) yra tapę karo pabėgėliais. Kaip lapkričio viduryje Ekumeninių žinių agentūrai ENI sakė Jungtinių Tautų iki šiol pripažįstamo Afganistano prezidento Burhanudino Rabanio (jo vyriausybę 1996 metais nuvertė talibai) atstovas šioje organizacijoje Humajunas Tandaris, krikščioniškosios humanitarinės grupės gali daug prisidėti pokariniame Afganistane atkuriant švietimo ir sveikatos apsaugos struktūras. Tačiau misionierių veikla yra nepageidaujama, nes prozelitizmas gali sukelti naują įtampą. Naujoji šalies vyriausybė, kurią formuojant turi prisidėti tarptautinė bendruomenė, ypač Jungtinių Tautų Organizacija, nepadarys stebuklų, tačiau ji turi stengtis, kad būtų atstatyta demokratija ir gerbiamos žmogaus teisės.

Afganistane dirbęs kunigas tikisi sugrįžti

Puoselėdamas mokyklų tinklo atstatymo idėjas, į Afganistaną tikisi sugrįžti 63 metų italas kunigas Džiuzepė Moretis, kuris buvo paskutinis toje šalyje dirbęs katalikų dvasininkas. Barnabitų vienuolijai priklausantis tėvas D.Moretis 1977 metais, tai yra dar prieš sovietų invaziją, pradėjo dirbti kapelionu Italijos ambasadoje Kabule. Šias pareigas jis ėjo iki 1994-ųjų, kai, vykstant pilietinėms kovoms, buvo sužeistas bombos skeveldros. Tuomet buvo uždaryta ir italų ambasada, todėl dvasininkas į šalį nebegrįžo. Dabar jis gyvena ir dirba Lenkijos sostinėje Varšuvoje.
Barnabitų misionierius JAV katalikų žinių agentūrai sakė, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms (atkūrus ambasadą Kabule, į kurią jis, pritariant Vatikanui, vėl būtų paskirtas kapelionu), tuoj pat grįžtų į Afganistaną ir ten kurtų taikos mokyklas jauniesiems afganams, kurie jau daugelį metų nežino nieko, išskyrus karą. "Tai mano sena svajonė, kurią brandinu nuo 1990-ųjų", - sakė kunigas, pastebėjęs, kad Florencijoje (Italija) veikiančios barnabitų kolegijos vadovybė jam jau suaukojo tam tikrą pinigų sumą, kurios pakaktų projekto pradžiai.
Didelę darbo Afganistane patirtį turintis kun. D.Moretis pastaruosius penkerius Talibano režimo valdymo metus vadina blogiausiu laikotarpiu tos šalies istorijoje. Tai bene akivaizdžiausiai įrodo pastarųjų dienų afganų džiaugsmas. Dvasininko nuomone, po dviejų dešimtmečių kovų, beveik visiškai sunaikinusių šalį, ir dabar susidariusio pavojingo politinio vakuumo po Talibano žlugimo, lemiamą vaidmenį Afganistano ateičiai turi Vakarų šalys. "Jų pareiga yra ne primesti dar vieną valdymo formą, bet padėti šaliai sudaryti tokią vyriausybę, kuri atspindėtų tikrą tautos vienybę ir darbuotųsi dėl Afganistano atsinaujinimo", - sakė kun. D.Moretis. Jis pastebėjo, kad dabar žiniasklaidoje pasirodantys vertinimai apie skirtingų Afganistano gyventojų etninių grupių (beveik 40 proc. šalies gyventojų sudaro puštūnai, 30 proc. - tadžikai, 20 proc. - chazarai, 10 proc. - uzbekai) priešiškumą neatitinka realybės, nes visa istorija patvirtina taikų etninį sambūvį regione.
Dėl 1992 metais sudarytos tarpetninės vyriausybės žlugimo kun. D.Moretis kaltina Vakarų abejingumą nualintai šaliai. Pasitraukus Sovietų Sąjungos kariuomenei, kaimyniniame Pakistane išugdyti puštūnų ekstremistai 1996 metais įvedė Talibano islamistinį režimą. "Mes Vakaruose praktiškai palikome afganus likimo valiai. O juk ši šalis, nors ir musulmoniška, visada buvo nuosaiki, tolerantiška ir gerbianti kitus, ir pati nori būti gerbiama", - sakė jis.
Su Vakarų dosnia parama atkūrus normalų, ypač ekonominį, gyvenimą, Afganistanas galėtų tapti stabilizuojančiu elementu šiame regione, kuris dabar žinomas savo islamiškuoju ekstremizmu. (Kaimyninės šalys Iranas ir Pakistanas yra oficialiai pasivadinusios "islamo respublikomis", jose įvesta griežta islamiškoji šariato teisė.) Kun. D.Morečio nuomone, dabar Afganistanui atstatyti reikalingas savotiškas Maršalo planas, o geriausia būtų, jeigu kiekviena Vakarų šalis užsiimtų konkretaus sektoriaus (ligoninių, mokyklų, miestų infrastruktūros, teisėsaugos, ekonomikos sričių) vystymu.
Pažymėtina, kad dar vykstant kovoms su kai kuriose Afganistano provincijose įsitvirtinusiais Talibano likučiais, didelės viltys yra sutelktos į lapkričio 26 dieną Bonoje (Vokietija) prasidėjusią Jungtinių Tautų konferenciją potalibaninio Afganistano ateities klausimu. Šioje konferencijoje dalyvauja visų etninių grupių, taip pat ir emigracijoje gyvenančio buvusio Afganistano karaliaus Zahir Šacho pasiuntiniai. Bus stengiamasi susitarti dėl vadinamosios Loja Džirgos (genčių vadovų didžiojo susirinkimo) sušaukimo, kuri patvirtintų laikinąją šalies vadovybę valdyti šalį pereinamąjį dvejų trejų metų laikotarpį. Susirinkime turėtų būti parengta ir paskelbta nauja Afganistano konstitucija, o po to - surengti demokratiniai rinkimai.

Mindaugas BUIKA