XXI amžius

Neturtas, kuriam nieko netrūksta

Apie televizijos filmą "Neturto seserys"

Jei šiandien mūsų hedonistinei visuomenei, kur vieni pešasi dėl turtų, sklypų, postų, o kiti neturtą laiko didžiausia žmogaus nelaime, sušuktum: "Žmonės, atsipeikėkit, yra kur kas didesnių vertybių už didžiausius pasaulio turtus!" - būtum išjuoktas kaip nenormalus. Pajutę pinigo galią kai kurie negali ir nenori išsivaduoti iš jo kerų, įsitikinę, jog už pinigus įmanoma net teisybę nupirkti, o gyvenantys žemiau skurdo ribos svajoja, kaip surinkti centų duonai - tad ir juos pinigas valdo. Kad nukreiptų skurdžiųjų sluoksnių dėmesį nuo tikrųjų to skurdo kaltininkų, komercinės televizijos neriasi iš kailio, pagal užsakymus sugalvodamos vis naujus žaidimus, siūlančius "išlošti milijoną" (taigi - išlošti, o ne užsidirbti...).
Turtai ir skurdas, pramogos ir vis tolstanti nuo žmonių rūpesčių valdžia - net jei ir neįteisinta, net jei ir iš turtingo nusikaltėlių pasaulio įšliaužianti... Toks mūsų "mirties kultūrą" kuriančios visuomenės kontekstas.
Šiame kontekste Vėlinių išvakarėse parodytą naują dokumentinį režisieriaus J.Saboliaus filmą "Neturto seserys" galima priimti kaip iššūkį, nes jis drąsiai propaguoja visai kitokį turtą - būti turtingu, neturint jokių turtų.
Tiesa, jau filmo pradžioje viena iš scenarijaus ir autorinio teksto autorių R.Šerpitytė (kitas autorius - S.Jurčys, OFM) teigia: "Klara gali užmegzti dialogą ir su amžiumi". Drąsus teiginys! XIII amžiaus Italija ir XXI amžiaus Lietuva - ar ne per didelis laiko šuolis? Ar yra išlikę sąlyčio taškų, įkainojant žmogaus gyvenimo vertybes?
Jauna mergaitė iš turtingos šeimos, graži, išmintinga, pabėga naktį iš namų, kad atsisakytų visų jai gyvenimo siūlomų malonumų ir taptų basakoje neturtėle... Drąsus pasirinkimas, suvokiamas tik nedaugeliui...
"Savo kelyje ji sutiko Dievo pašauktąjį - šv.Pranciškų", - toks kuklus teksto autorių paaiškinimas. Tas susitikimas ir nulėmė viską. Gal ir dabar, sutikusios šv.Pranciškų, karštai mylėjusį visą pasaulį ir supratusį net paukščių kalbą, turtingos mergaitės mestų viską ir eitų paskui jį?..
"Pranciškus ir Klara yra legenda, kurios negalima papasakoti atskirai", - sako sesuo Aleksandra iš Italijos.
"Naktinė Klaros kelionė į Parciunkulę - ne jaunatviška avantiūra. Asyžiaus naktyje ji nusimeta prabangų rūbą ir tampa neturtėle, kad ieškotų ne savo, bet Dievo garbės", - slenkant ekrane nuostabiems Italijos vaizdams, pasakoja R.Šerpitytė. Vaizdai tokie gražūs, kad net niūrus Šv.Domijono vienuolynas atrodo kaip paslaptinga pilis. Tačiau girdime perspėjimą, kad šis vienuolynas galėtų tapti kalėjimu, jei savo sieloje nepatirtum Dievo artumo. Klara troško, kad ir kitos sielos jį pajustų...
Iš pradžių tarp Pranciškaus mažųjų brolių buvusi vienintelė sesuo, ji pradeda burti apie save ir kitas giminingas sielas. 1216-aisiais paprašo popiežių Inocentą III suteikti seserims teisę gyventi neturte. Leidimas duotas. Tiesa, vėliau popiežius Grigalius IX suabejojo, ar toks griežtas neturtas nėra pernelyg baisus jaunoms merginoms. O neturtas iš tikrųjų slegiantis: šiaudų čiužinys ant grindų, stalelis ir jokių asmeninių daiktų...
"Klaros nusižeminimas tiesiog negirdėtas, - nuoširdžiai žavisi sesuo Margarita iš Italijos. - Pasninkas, maldos naktį šaltyje - tik sau, bet ne seserims. Nakčia keldavosi, kad jas užklotų, pati stokojo duonos, bet padaugino ją seserims."
Gal tai darė, trokšdama kuo daugiau būti panaši į savo dievinamą Pranciškų? Iš jo ji perėmė Evangelijos idealus. Tačiau... "Klara nėra pasyvi Pranciškaus sekėja, - perspėja sesuo Margarita. - 1253 metais ji pati parašė seserų regulą."
Filmo autorių teigimu, toje reguloje išsiskleidė būdingi Klaros bruožai: intuityvumas, sekimas širdimi, gyvenimas Žodžiu, Jo perdavimas savo gyvenimu... Ir motinystė. Nepajutusios žemiškosios motinystės laimės, anot sesers Klaros iš Kretingos vienuolyno, jos tapo dvasinėmis motinomis, kiekvieną žmogų nešiojančiomis savo širdyje.
Beje, nuo išorinio pasaulio Klara buvo atitvėrusi seseris grotomis ir griežtai reikalavo, kad jos laikytųsi tylos ir kontempliacijos. Šv.Domijonas - tylos dykuma, padedanti pajusti Dievo artumą, išsiplėšus iš pasaulio triukšmo - tokia buvo jos nuostata.
Laikas pakoregavo griežtąją Klaros regulą.
Kretingos klarisčių vienuolyne taip pat yra grotos. "Tai tik ženklas, kad esame Viešpaties, - teigia sesuo Aleksandra iš Italijos, - bet tai nereiškia, jog pasislėpėm nuo pasaulio". Čia dažnai apsilanko ne tiktai seserų artimieji, bet ir visi, ieškantys dvasinės ramybės ir paguodos. O joms pačioms, kretingiškėms klaristėms - tokioms jaunoms ir nepatyrusioms, argi nereikia dvasinės paguodos?
Čia pat - mažieji broliai pranciškonai. "Mums jie yra tas pats, kas Klarai buvo Pranciškus", - sako klaristės. Jos ne tik meldžiasi: savo rankomis dirba žemę, augina daržoves ir nieko nekaupia. Šventas neturtas... Tačiau svarbiausia jų pareiga - Dievo tarnyba - Opus Dei - melstis dieną ir naktį. Už pasaulį, žmoniją, taiką žemėje, už tai, kad žmonių širdyse degtų Meilė, nes Dievas yra Meilė.
"Ar reikalinga šv.Klaros dvasia šiandieniniame pasaulyje?" - klausia filmo autoriai.
Į šį klausimą bando atsakyti sesuo Aleksandra: "Šiame pasaulyje Klaros dvasia yra labai šiuolaikiška... Jėzus yra tasai, kuris sujungia širdis, įvairias civilizacijas ir kultūras". Tačiau tai labai apibendrintas atsakymas. Jis gali tikti visiems krikščionims.
"Klarisčių neturtas kalba apie gyvenimą, kuriam nieko netrūksta", - jau filmo pradžioje ištaria pačią svarbiausią mintį jo autoriai. Svarbiausią todėl, kad net turtuoliams daug ko trūksta - visų pirma dvasios ramybės ir gyvenimo prasmės suvokimo. Neturto seserys to turi su kaupu. Joms nėra ką prarasti - tik savo gyvybę, o juk ir ją yra paaukojusios Dievui. Tad mes, varginami nestabilaus pasaulio pavojų, galime tik pavydėti šiai dvasinės ramybės oazei, atkeliavusiai iš Italijos į Kretingą, ir bandyti susikurti tylos ir ramybės dykumą bent savo širdyse.
Filmas pakeri Asyžiaus, Parciunkulės, Šv.Domijono ir apylinkių vaizdais, žavi bažnytinio meno kūriniais, kurių tokia turtinga Italija, tad iš pradžių susidaro įspūdis, jog autorinis tekstas apie asketiškai sunkų Klaros ir jos pasekėjų gyvenimą konfrontuoja su ekrane rodomu išoriniu grožiu, tačiau pamažu tasai išorinis grožis tarsi transformuojasi į vidinį neturto seserų grožį ir sukelia norą prisiliesti prie jų pasaulio. Tai filmo sėkmė.
Ir norisi savęs paklausti: ar mes galime kaip šventoji Klara visada sakyti Dievui "Taip"? Ar ne per dažnai Jam sakome "Ne"?

Roma Pauraitė-PUPLAUSKIENĖ